Gegužės 7-ąją Lietuvoje minima Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena, trumpiau vadinama spaudos arba žurnalistų profesinės šventės diena. Džiaugiamės, kad šiandien esate su mumis kartu. „Tauragės žinių“ kolektyvas sveikina visus kalbos puoselėtojus, rašytojus, kolegas žurnalistus ir kiekvieną, kuris brangina lietuvišką žodį. Didžiuokimės savo kalba ir saugokime ją kaip didžiausią tautos turtą. O žiniasklaidos laisvę – kaip neginčijamą demokratijos vertybę.
Ši diena primena rusų carinės valdžios represijas, kuriomis buvo varžomi kiekvienos tautos brandumą liudijantys ženklai – kalba, knygų leidyba, spauda, laisvas žodis. Per 40 spaudos draudimo metų paaiškėjo, kad lietuviškoji spauda augo nepaisant jokių persekiojimų ir taikomų bausmių.
Nuolatinis lietuviškų knygų ir laikraščių leidybos ir platinimo augimas valdžiai kėlė nemažai rūpesčių. Iš pradžių už slaptų knygų skaitymą buvo skiriamos nedidelės bausmės, kurias numatė rusų įstatymai. Vėliau, kai buvo pradėti leisti laikraščiai ir prasidėjo griežta agitacija prieš valdžios rusinamąsias priemones, slaptųjų raštų priežiūra pavesta administracijos organams. Jiems suteikta teisė bausti nusikaltėlius, konfiskuoti bei deginti raštus. Žandarai savo darbą atliko uoliai: 1891–1893 m. vien tik sieną saugoję žandarai konfiskavo 37 718 lietuviškų knygų ir laikraščių; 1900–1902 m. – 56 182. Į tą skaičių neįtrauktos tos knygos, kurios buvo rastos ir konfiskuotos visoje Lietuvoje.
Nepaisant didelio konfiskuojamų spaudinių skaičiaus, jų nepaliaujamai daugėjo. Tautiškos savimonės piliečiai leisdavo lietuviškas knygas ir laikraščius iš rankų į rankas. Milžinišką darbą atliko unikalios „profesijos“ žmonės, spaudinių platintojai – knygnešiai. Už slaptą knygų laikymą ir platinimą nukentėjo apie 1000 žmonių. Tarp jų buvo ir kaimiečių, ir kunigų, ir pasauliečių inteligentų.
Nors už knygų platinimą bausta kalėjimu ar tremtimi į Sibirą, tačiau knygos buvo platinamos itin sparčiai. Valdžios atstovai turėjo pripažinti nesugebą su tuo kovoti. Generalgubernatorius dėl to skundėsi centro valdžiai, žemesnieji valdininkai – savo viršininkams. Matydami nebegalį sulaikyti slaptojo knygų platinimo, jie siūlė panaikinti spaudos draudimą.
Tokį sprendimą lėmė ir pačių lietuvių nuoširdus rūpestis spaudos laisve. Valsčiuose rengti susirinkimai, lietuvių kolonijos Rusijoje siuntinėjo vietos valdžiai ir pačiam carui prašymus. Kadangi spauda uždrausta administraciniu būdu ir nebuvo jokio ją draudžiančio įstatymo, lietuviai visais įmanomais būdais stengėsi apeiti tą draudimą. Kai rusų valdžia buvo jau kiek nuolaidesnė, inžinieriui, visuomenės veikėjui Petrui Vileišiui Petrapilyje pasisekė išspausdinti keletą lietuviškų mokslo knygų, tačiau cenzūra jam atsakydavo, jog jas galima spausdinti tik rusiškomis raidėmis. 1900 m. inžinierius, visuomenės veikėjas Antanas Maciejauskas Petrapilyje išspausdino lietuvišką žemėlapį. Spaudinys buvo konfiskuotas. Tuomet A. Maciejauskas šį sprendimą apskundė teismui, ir, pasiekęs net senatą, bylą laimėjo, nes rusų valdžia negalėjo paremti savo poelgio jokiu įstatymu. Šios bylos laimėjimas paskatino lietuvius dar energingiau veikti, o valdžia darėsi vis nuolaidesnė ir pamažu liovėsi persekioti tikybinio turinio užsienyje spausdintas knygas.
Apie lietuvių tautos kovas už laisvą spausdintą žodį sužinojo ir rusų šviesuomenė, inteligentai vis dažniau paragindavo panaikinti spaudos draudimą lotyniškais rašmenimis. Pagaliau ir pati rusų valdžia garsiai prabilo apie draudimo panaikinimą, nes jis nepasiekęs tikslo: lietuviai nepripažįsta spaudinių rusiškais rašmenimis. Rusų valdžia įsitikino veltui kovojusi prieš lotyniškomis raidėmis spausdintų leidinių platinimą ir skaitymą. 1904 m. gegužės 7-ąją caras paskelbė lietuviško žodžio laisvę. Tautos sąmoningumas ir atsparumas nebuvo palaužtas, nors cenzūros kontrolė ir toliau išliko. Pats faktas, kad maža tauta apgynė savo nevaržomo žodžio teises prieš didžiulį milžiną, kad gavo teisę viešai spausdinti savo knygas ir laikraščius, žymiai palengvino kovą dėl kitų jos teisių, palengvino sąlygas toliau ugdyti tautišką piliečių savimonę. Spaudos atgavimas prikėlė visą tautą naujam gyvenimui: po kelerių metų lietuvių visuomeninis kultūrinis gyvenimas tiesiog pražydo – išaugo talentingų rašytojų karta, suklestėjo menai, Lietuva pamažu žengė į tikrą kultūrinį atgimimą...
