Galimybė prisiliesti prie daugybės gyvenimo istorijų išsiliejo į knygos puslapius
Įkelta:
2020-12-06
Nuotrauka
Stefanija Mažeikienė. Asmeninio albumo nuotrauka
Aprašymas

Stefanija Mažeikienė. Asmeninio albumo nuotrauka

Stefanija Mažeikienė, kone pusę amžiaus skubėjusi į pagalbą visiems, kam prireikė skubios medicinos pagalbos, išėjusi į užtarnautą poilsį pagaliau rado laiko kūrybai. Neseniai 70-metį atšventusi moteris jau gali būti tituluojama rašytoja: jos „kraitis“ – ne tik daugybė poezijos posmų, bet ir romanas. Ji prisipažįsta nustebusi, kai sulaukė žurnalistės skambučio. Sako, pagalvojusi „nebedirbu, esu užtarnautame poilsyje, kas galėtų manimi domėtis“, tad ir duoti interviu nelabai norėjosi. Taip ir pasakė – kad nieko įdomaus negalės papasakoti. Bet pasikalbėjusi su žurnaliste ilgėliau sako pagalvojusi, kad šiais „izoliacijos“ laikais nereikia užsidaryti – reikia bendrauti, dalintis savo patirtimis. Nors tos patirtys ne vien smagios, Stefanijos mintys kupinos šviesos ir vilties. 

Birutė Slavinskienė: Kada supratote, kad literatūra jums artima, kad turite talentą rašyti?

Stefanija Mažeikienė: Nuo jaunų dienų mėgau skaityti knygas. O paauglystėje, žiūrėk, ir suregzdavau kokį ketureilį. Tuo viskas ir baigdavosi. Metams bėgant mintys, kurias norėtųsi išlieti popieriuje, aplankydavo ir naktimis, po kelionių pas pacientus, o kartais tarsi atklysdavo iš niekur. Nežinau, ar drįsčiau teigti turinti talentą. Rašymas man suteikia malonumą, tai nėra tik būdas išlieti mintis. Man tai tarsi bendravimas su kažkuo kitu – nauju, popieriuje užgimusiu herojumi, istorija.

B. S.: Kodėl pasirinkote mediciną, o ne kokią artimesnę literatūrai sritį?

S. M.: Istorija žemiška – tuo laikotarpiu mažai kas iš mūsų galėjo sau leisti pildyti svajones. Teisingiau pasakius, galimybė studijuoti mediciną tarsi jau buvo svajonės pildymas. Jaunystės draugė, kuri studijavo mediciną, įkvėpė ir nulėmė mano tolimesnio gyvenimo kelio pasirinkimą, kurio niekada nesigailėjau. Galimybė susidurti su tiek gyvenimo istorijų iš arti yra neišdildoma mano gyvenimo dalis. 

B. S.: Kiek metų dirbote vadinamojoje greitojoje? Turbūt teko patirti įvairiausių ekstremalių situacijų, nuotykių, sunkumų? 

S. M.: Kaip visi suprantame, šiame darbe tavo pagalbos šaukiasi dažniausiai sunkiausiais gyvenimo momentais. Tai reta galimybė prisiliesti prie labiausiai atvirų ir tyrų žmonių gyvenimo momentų. Tarsi jausti tuos momentus iš aibės gyvenimų – vėl ir vėl. Medicinoje tu žinai, kad konkrečiais veiksmais gali padėti žmogui kritiniu momentu. Tačiau retai atsimename žmogiškus aspektus – surastus žodžius, kai jokie žodžiai neguodžia, išklausytas istorijas, apkabinimus ar paprasčiausiai buvimą šalia.  

Tauragės greitojoje medicinos pagalboje išdirbau 42 metus. Jei ne spausdintos raidės lapuose, ir pati nepatikėčiau, kaip nepastebimai pralėkė šis laikas.

Nesiplėsiu apie atskirus iškvietimus. Nors daugybė istorijų tarsi užgniauždavo dalelę manęs, man visuomet tarsi pačiai skaudėdavo širdis, aplankius sunkia liga sergantį mažą vaikutį ar paauglį. Kai visų aplink širdys jau sudaužytos suvokimo, kad jie iš lovos niekada nepakils. Palikus jų namus ašarų užgniaužti nebepavykdavo. Suvokimas, kad esi bejėgis ką nors padaryti. Tai tik jų gyvenimo pradžia, bet pasaulis tarsi nuo jų nusisuka. Yra dalykų, kuriuos prisimenu ir po visų šių metų. Tik ne visada galiu apie tai garsiai kalbėti. Nešiojuosi savo širdyje svetimą skausmą, ir tiek. Kaip žiūrėti į mamą su 3 metukų sūneliu po chemoterapijos (plika galvyte, vaškine veido odele), o jos akys pilnos baimės ir vilties... Tai nebėra tik darbas. 

B. S.: Dirbant tokį sunkų daug fizinių ir dvasinių jėgų reikalaujantį darbą turbūt grįžus namo tesinori pailsėti, o juk dar teko ir auginti vaikus, rūpintis namais? Kaip viską suspėdavote? Papasakokite apie savo vaikus, anūkus.

S. M.: Kai darbas širdžiai mielas, tos sunkios naktys ir dienos yra pakeliamos. Grįžusi iš darbo randi brangiausią savo turtą – vyresnėlę dukrelę. Į tave žiūri dvi mažos akytės ir tiesiamos rankytės: „Mamyte, panešiok, pažaiskim“. Tuo momentu darbo istorijos nutolsta ir prasideda kita gyvenimo dalis. Po vienuolikos metų į šį pasaulį atkeliavo mano jaunėlė dukrelė. Tuo metu kūrėme namus, ėmiausi verslo, dienos prasidėdavo dar tamsoje. Tuomet rašymas buvo „iškritęs“ iš mano gyvenimo.

Abi dukros norėjo tarptautinio išsilavinimo, po kurio pasiliko gyventi Skandinavijoje. Dirba tarptautinėse įmonėse, sukūrė šeimas ir, žinoma, kaip visiems seneliams, didžiausią džiaugsmą teikia mūsų anūkėlis Gustavukas.

Norėčiau duoti išmintingų patarimų, kaip viską suspėti, tačiau mano asmeninė patirtis buvo paprastesnė: kai dienos sustyguotos minutėmis, telieka imti ir daryti, spręsti problemas greitai – ir būti visada pasiruošusiai.

B. S.: O kada radote laiko ir jėgų kūrybai? 

S. M.: Didžioji gyvenimo dalis pralėkė su mintimis, kurios taip niekada ir nepalietė popieriaus. Kai dukros paliko namus, darbai nurimo – kažko trūko. Aš nebuvau pasiruošusi naujam gyvenimo ritmui, dažnai širdį užliedavo liūdesys, ir nuo tada į mano gyvenimą vėl atėjo rašymas. Prasidėjo po eilėraštį ar kelias eilutes, kol galiausiai, žiūriu, jų jau gana daug prisikaupė. Pradėjau galvoti apie knygos išleidimą. 

B. S.: Esate ne kartą dalyvavusi įvairiuose kūrybiniuose konkursuose, esate ir laimėjusi. 

S. M.: Daug metų esu Tauragės literatų klubo „Žingsniai“ narė. Dalyvauju respublikiniuose literatų konkursuose. Vienas iš jų „Migracija – Tėvynę paliekam, kitos neatrandam“. Tapau šio apsakymų konkurso laureate. Rašiau apsakymą „Adolfas Ramanauskas – kovotojas, kankinys ir simbolis“ respublikiniam konkursui Marijampolėje. Tai buvo kiek kitokio pobūdžio kūryba, su daugiau informacijos nagrinėjimo, rinkimo. Buvo įdomu sužinoti apie A. Ramanausko vaikystę, jo gyvenimo planus ir tikslus, jo tikrąsias gyvenimo vertybes. Parsivežiau prozos konkurso diplomantės diplomą. 

Visų konkursų neišminėsiu, bet tai malonūs ir kūryba pakirbenantys momentai. Juolab, kad vertintojai yra profesionalūs lituanistai iš įvairių universitetų. Smagu susitikti, pabendrauti su bendraminčiais iš skirtingų Lietuvos vietovių.

B. S.: O kaip gimsta eilėraštis ar romanas? Koks tas kūrybos procesas? Ar jums reikia kokių ypatingų sąlygų, kad galėtumėte rašyti? Koks paros laikas tam tinka labiausiai? 

S. M.: Eilėraštis gali užgimti labai greitai. Kaip aš tai vadinu, po gero „griaustinio“ tarsi pats liejasi. Natūraliausiai pavyksta rašyti vėlai vakare, kad aplinkui vien tyluma ir tamsa. Tik aš ir baltas lapas. Nors vėl, kai rašai – nesi vienas. Visuomet su kažkuo kontaktuoji, kažkas mintyse kartu su tavimi.

B. S: Kokius jausmus išliejate eilėmis?

S. M.: Jausmų būna įvairiausių, kartais jie supinti ir suraizgyti. Kartais įkvepia sugrįžusios istorijos iš dešimtmečių praeities, kartais – pokalbis ar elementarūs kasdieniai įvykiai. Daug eilėraščių sukasi apie meilę, gyvenimą. Meilė turi daug prasmių, mums visiems skirtingai interpretuojamų, ir dažniausiai yra visko pradžia ir pabaiga. 

B. S.: Papasakokite apie savo kūrinius: kiek eilėraščių, kitokių kūrinių esate parašiusi, apie ką jie? 

S. M.: Šiuo mano gyvenimo etapu kūryba yra gana tęstinis procesas, tad suskaičiuoti būtų sunku. Kol mūsų visų gyvenimų nesutrikdė dabartinė situacija, mes, „žingsniečiai“, aplankydavome ne tik savo rajono mokyklas, bibliotekas, net tapo tradicija kiekvieną rudenį prie Jūros upės rengti poezijos vakarus „Saulėlydžio posmai“. Suvažiuodavo bendraminčių iš kitų rajonų. Prieš keletą metų buvome pakviesti į „Versmės“ gimnaziją. Perskaičius eilėraštį, parašytą 1974 metais, pasirodė įdomu, kad tuometinių abiturientų aktualijos ne taip ir pasikeitusios. Buvau maloniai nustebusi, kai po renginio priėjo berniukas ir norėjo nusifotografuoti šį eilėraštį. Visada malonu, kai jaunimas domisi kūryba. Tauragės literatai iki šiol gyveno labai aktyviai, mes važiuodavome į kitus miestus pasisvečiuoti, skaitydavome savo naujausius  kūrinius. Jie važiuodavo pas mus. Kai susikaupė daug eilėraščių – išleidau eilėraščių knygą „Aušros belaukiant“. Buvo smagu turėti knygą savo rankose, bet galvoje jau sukosi mintys apie romaną.

B. S.: Neseniai jį ir išleidote. Kaip gimė jo idėja – ar iškart žinojote, kaip vystysis veiksmas jame? O personažai – ar jie turi prototipus realiame gyvenime, ar tai grynai fantazijos vaisius?

S.M.: Tiesiog susidėliojau turinį mintyse, sudėjau knygos planą iš daugybės gyvenime sutiktų personažų. Jie visi tikri – su savo ilgais, vingiuotais gyvenimo keliais, kaip ir kiekvieno žmogaus. Mes visi turime savas istorijas. Vieni pasirenkame, o kartais gauname kelią su mažiau vingių, kiti visą gyvenimą plūduriuojame kaip laivai be šturmano, nešami bangų. Taip ir mano pagrindinė herojė – turėjo nugyventi beveik visą gyvenimą, kol suprato jo prasmę. Kurti romaną man pačiai buvo labai įdomu, nes viskas savaime liejosi, ir personažai tarsi jau seniai gyveno mano galvoje, jų veiksmai žinomi jau seniai. Bet laikydama romaną „Gyvenimo nuodėmės“ rankose buvau laiminga, jaučiausi padariusi tai, apie ką svajojau ilgą laiką.

B. S.: Galbūt ant jūsų stalo guli jau naujo romano rankraštis? O gal dar jis tik mintyse? 

S. M.: Šiuo metu visas pasaulis išgyvena pokyčius, nerimą. Tai metas susikaupti ties svarbiausiais gyvenimo dalykais ir, nors kūrybinės mintys nedingsta, jas užgožia gyvenimiškesni momentai.

B. S.: Kas jus dabar džiugina, o kas liūdina? 

S. M.: Mus su vyru labiausiai džiugina, kaip aš mėgstu sakyti, „užauginti mano gyvenimo vaisiai“ –  dukrelės. Tarp mūsų labai stiprus ryšys, nėra dienos be pokalbio – esant dabartinėms technologijoms, net esant toli vieniems nuo kitų – gyvenimas tarsi vyksta kartu, besidalijant kasdieniniais momentais, kuriais esu laiminga galėdama džiaugtis kartu su vyru, su kuriuo kartu praleidome jau 45 metus.

Nors mano gyvenimo istorija nėra lengva kaip plunksna, nuoširdžiai galiu pasakyti, kad aš džiaugiuosi kaip mažos mergaitės iš vaikystės medinio namelio pamiškėje – istorija išsikerojo per gyvenimo metus.

B. S.: Kokį metų laiką labiausiai mėgstate ir kodėl?

S.M.: Labiausiai laukiu vasaros. Ji mane džiugina visomis prasmėmis. Gamta tarsi rodo savo gražiausią, įspūdingiausią versiją. Be to, tai metas, kai suvažiuoja dukrelės su savo antrosiomis pusėmis ir visų brangiausiu anūkėliu. Tuomet mūsų namai pilni džiugesio.

Nuotrauka
biblioteka
B. Baltrušaitytės viešosios bibliotekos nuotrauka
Įkelta:
2024-03-22
B. Baltrušaitytės viešojoje bibliotekoje vyko degustacija „Elzaso skonis ir kvapas“. Oceane Pierrotte šį kartą papasakojo apie Elzaso regiono vynus, jų ypatybes, skonius ir kvapus.
Nuotrauka
nuziejus
Fotografijų autorius Mindaugas Černeckas
Įkelta:
2024-03-15
Visoje Lietuvoje siekiama išsaugoti, įprasminti Sąjūdžio ir sąjūdiečių atmintį. Tauragės krašto muziejus „Santaka“ jau keletą metų šiai temai skiria ypatingą dėmesį. 2021 metais Tremties ir rezistencijos muziejuje buvo įkurtas Sąjūdžio kambarys, pernai, minint LPS 35-etį, sukūrė dokumentinį filmą „Sąjūdis tauragiškių prisiminimuose“. Siekdami tiek filmą, tiek  informaciją apie Tauragės sąjūdį pristatyti patraukliau, įdomiau, lankytojams buvo pristatytas ir interaktyvus stendas. Tačiau, tauragiškių sąjūdiečių džiaugsmą, nuolat temdė vienintelis klausimas – „O kur mūsų archyvas, kur mūsų posėdžių protokolai?“ Ir jie atsirado!
Nuotrauka
dainų
Tauragės kultūros centro nuotraukos
Įkelta:
2024-03-14
Kaip abiturientai nuo šimtadienio su džiaugsmu ir nerimu pradeda skaičiuoti dienas iki egzaminų, taip ir kultūros atstovai, saviveiklininkai po apžiūrų pradeda laiko atskaitą iki dainų šventės. Šiemet ji – neeilinė. Lietuvos Dainų šventė minės 100 jubiliejų. Net ir kelis dešimtmečius dalyvaujantys Dainų šventėse, jaudinasi, tikėdamiesi, kad būtent jų kolektyvas paklius į jubiliejinę šventę.
Nuotrauka
vaikai
Įkelta:
2024-02-29
Vasario 28 dieną Viešojoje bibliotekoje lankėsi vaikų rašytoja, žurnalistė Evelina Daciūtė. Į susitikimą su knygų autore atskubėjo per septyniasdešimt mokinių iš Tauragės M. Mažvydo ir Tauragės „Šaltinio“ progimnazijų.
Nuotrauka
knyga
Įkelta:
2024-02-28
2024 m. kovo 5 d., 17 val. Klaipėdos miesto savivaldybės I. Kanto viešosios bibliotekos Meno skyriuje, J. Janonio g. 9 pristatomos dvi knygos: Tauragės kraštotyros draugijos leidinys „Tauragės krašto dvarų beieškant“ ir Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos leidinys „Kuršių nerijos nacionalinis parkas“. Šios knygos skirtos mėgstantiems keliauti ir norintiems pažinti gimtąjį kraštą.
Nuotrauka
milžinas
Vaida Leščauskaitė
Įkelta:
2024-02-21
Praėjusį savaitgalį Briuselyje vykusiame tarptautiniame šviesos meno instaliacijų festivalyje „The Bright Festival“ atgijo tauragiškių Raimondo Kavaliausko ir Nerijaus Ališausko skulptūra „Pasakų milžinas“. Europos Sąjungai (ES) šįmet pirmininkaujanti Belgija prie festivalio kvietė prisijungti vietos kūrėjus bei Lietuvos ir kitų ES šalių kultūros partnerius. Pusę milijono lankytojų sulaukusiame festivalyje instaliacija pristatyta minint Lietuvos prisijungimo prie Europos Sąjungos 20-metį.
Nuotrauka
knyga
Įkelta:
2024-02-21
Vasario 21-ąją – Tarptautine gimtosios kalbos diena. Kaip teigiama Šventajame rašte, senais laikais žmonės kalbėję viena kalba. Jų kalbas sumaišęs Dievas, kai tie užsimanę pastatyti Babelio bokštą, kuriuo galėtų Dievą pasiekti.
Nuotrauka
milžinas
Vaida Leščauskaitė
Įkelta:
2024-02-16
Visi prisimename 2021 metų Kalėdas, kuomet Jūros upės parke praeivių žvilgsnius traukė  didžiulė milžino skulptūra, kuri mažiems ir dideliems pasakojo Elnio Devyniaragio istoriją, primenančią senovės lietuvių ir baltų mitologijoje sutinkamą kalėdinio laikotarpio versiją.  
Nuotrauka
pistatymas
Įkelta:
2024-02-05
Ketvirtadienio vakarą Viešojoje bibliotekoje pristatyta kraštiečio Kęstučio Macijausko knyga „Šordinas“. Knygos autorius – Klaipėdos dramos teatro aktorius ir režisierius, daugeliui pažįstamas kaip Algimantas iš TV serialo „Naisių vasara“. Už antraplanį vaidmenį 2015 m. pelnė Auksinį scenos kryžių.
Nuotrauka
sausio 13
Romualdo Požerskio nuotrauka
Įkelta:
2024-01-13
Minime 1991 metų Sausio 13-osios įvykius. Jau trisdešimt treji metai prabėgo nuo tų nepamirštamų dienų. Labai svarbu išsaugoti atminimą ir perduoti jaunesniesiems mūsų šalies piliečiams tų įvykių liudininkų pasakojimus. Tauragiškis Mindaugas Macas sutiko pasidalinti prisiminimais apie tuos laikus.
Nuotrauka
dainų dainele
Įkelta:
2024-01-11
Švelniai žiemišką sausio 10-ąją Tauragės meno mokyklos pilies salėje šurmuliavo gausus būrys jaunųjų atlikėjų, jų mokytojų, tėvelių ir gerbėjų. Salė buvo pripildyta muzikos garsų, žodžių, jaudulio, susikaupimo, nekantrumo, laukimo, geriausių linkėjimų ir džiaugsmo. Vyko Lietuvos vaikų ir moksleivių televizijos konkurso „Dainų dainelė 2024“ rajoninis etapas. 1974 metais prasidėjęs Lietuvos vaikų ir moksleivių televizijos konkursas „Dainų dainelė“ šiemet mini 50 metų jubiliejų! Džiugu, kad tauragiškiai myli šį konkursą ir aktyviai jame dalyvauja.
Nuotrauka
sausio 13
Tauragės rajono savivaldybės nuotrauka
Įkelta:
2024-01-09
Sausio 12 d., penktadienį, Tauragėje bus minima Laisvės gynėjų diena. 1991 m. tūkstančiai beginklių Lietuvos žmonių drąsiai priešinosi sovietų karinei agresijai. Ši diena simbolizuoja pergalę ir pasipriešinimą, ragina branginti ir niekada nepamiršti aukų už laisvę.
Nuotrauka
minejimas
Aušros Norvilienės nuotrauka
Įkelta:
2023-12-21
Šių metų gruodžio viduryje žymiai mūsų krašto partizanei Onai Lešinskaitei-Švedienei būtų sukakę šimtas metų. Tremties ir rezistencijos muziejus bei Lietuvos šaulių sąjungos 702-osios Tauragės J. Kasperavičiaus kuopos šauliai gruodžio 18 dieną organizavo partizanės gimimo šimtmečio paminėjimą.
Nuotrauka
sakviecio dirbtuves
Dorotos Ivanauskienės asmeninio albumo nuotrauka
Įkelta:
2023-12-19
Artėjančios Kalėdos ir pasiruošimas joms kelia malonių rūpesčių galvojant apie tai, kaip kuo šventiškiau pasipuošti namus, kuo pradžiuginti šeimos narius, kokią staigmeną padaryti draugams, artimiesiems. O štai bendruomeninį verslą sukūrusiai Šakviečio bendruomenei šis laikotarpis labai darbingas – džiugina ne tik įsivažiuojantis verslas, bet ir galimybė išpildyti klientų norus, įgyvendinti jų svajones. 
Nuotrauka
zasu turgus
Pagėgių savivaldybės kultūros centro nuotrauka
Įkelta:
2023-12-15
Jau šį šeštadienį, nuo 11 val., Pagėgių savivaldybės kultūros centras kviečia į tradicinį kasmetinį „Kalėdinį žąsų turgų Mažojoje Lietuvoje“. Organizatoriai taip siekia atkartoti Smetonos laikų turgų, o dalyviams ir žiūrovams dovanoti teatralizuotą reginį.
Nuotrauka
sapelis
B. Baltrušaitytės viešosios bibliotekos nuotrauka
Įkelta:
2023-12-14
B. Baltrušaitytės viešojoje bibliotekoje pristatyta tauragiškio vaikų poeto Jono Jakštaičio knyga „Takelis į namus“. Tai jau dvyliktoji autoriaus knyga, tradiciškai papuošta Žygaičių gimnazijos moksleivių (mokytoja Birutė Bacevičienė) ir poeto vaikaičių kurtais piešiniais. 
Nuotrauka
jovarai
Autorės nuotrauka
Įkelta:
2023-12-13
Artėjant gražiausioms metų šventėms vis ryškiau ir išmoningiau puošiamos viešosios erdvės, džiugina ne tik Pilies aikštėje praėjusį savaitgalį įžiebta pagrindinė miesto eglė – šventinė nuotaika kuriama ir bendruomenėse. O štai Jovarų mikrorajone kalėdinę dvasią kelia ne tik eglutė, bet ir nykštukai. 
Nuotrauka
taurages kulturos rumai
Aušros Augustytės nuotrauka
Įkelta:
2023-12-08
Šį šeštadienį Tauragės kultūros rūmuose vyraus jaunimas. Kodėl būtent šį šeštadienį? Todėl, kad šį šeštadienį prasideda labai įdomus seminaras, susijęs su renginiais, o vakare šį seminarą vainikuos jaunimui skirta diskoteka.