Tauragės liaudies teatro 2020-ieji metai buvo ir jubiliejiniai – 60-ieji. Įvyko daug įvairiausių renginių, išleista režisierės knyga apie teatro gyvenimą scenoje ir už jos sienų, metų pabaigoje nufilmuotas spektaklis „Stot! Teismas eina!“, kuriame vaidina beveik visi teatro aktoriai. Įrašas lieka teatro aukso fonduose ir artistų šeimų archyvuose. Režisierė prisipažįsta – išgirdusi ką nors sakant, kad „visi pavargę“ arba „visiems dabar sunku“, garsiai viena kalba, jog neverta teatro ir visų su visais tapatinti ir lyginti. Nes ir šiemet teatras ieško naujų bendravimo formų, filmuojasi, jungiasi repeticijoms per „Mesenger“ programėlę, mokosi tekstus. O Genovaitė, kaip visada, „laksto“ po miestą, užsuka pas visus, kas įsileidžia į vidų, visur gauna teatrui apčiuopiamos naudos, nes kitaip ir būti negali, nes tokia meile žmogui, kokią spinduliuoja Genovaitė, apdovanoti ne visi. O ir ji pati sako, kad per „sunkiuosius“ metus dar labiau pajuto, koks mylimas žiūrovų yra Tauragės liaudies teatras.
– Tarptautinę teatro dieną, šiaip ar taip, lyg ir privalu teatralams paminėti. Ir tai darydavome visus dešimtmečius. Bet ne tam, kad reikia, o todėl, kad tai kaip bendra visų gimimo diena, kaip noras tą dieną kartu giliai įkvėpti ir kartu atsidūsėti. Šventai tikint, kad tai amžina, tikra, reikalinga. O kokia forma tai įvyksta, tada nebe taip ir svarbu. Svarbiausia, kad esam gyvi, sveiki, gyvenam kūryba ir meile žiūrovui. Teatras susideda iš žodžio, judesio, muzikos, scenografijos, šviesų... Sustoju prie Žodžio. Per tuos metus turbūt daug kas girdėjome jų daugiau negu bet kada. Na, pavyzdžiui, paskambinsi ir tylėsi, susijungsi vaizdu – vėl tylėsi... Juk taip nebus. O dar atsiversi feisbuką, oi kaip norėsi parašyt, kartais ir per daug nerinkdamas žodžių. Taigi, žodis ir gydo, ir žeidžia, ir praneša, ir prajuokina... O visi lietuviški žodžiai yra nepaprastai gražūs! Tik kalbant ir žiūrint kokiomis semantinėmis konstrukcijomis jie surišti ir kaip siejasi vienas su kitu ryškėja, ką žmogus TUO nori pasakyti. O kiek tekstų per gyvenimą scenoje yra išmokę aktoriai! O kiek žodžių pasakyta! O kokių! Įdomią knygą galėčiau parašyti, kaip personažų žodžius aktoriai paskui pritaiko gyvenime, kaip mokame tame pačiame realiame mūsų teatro draugystės kelyje įdomiau, argumentuočiau diskutuoti, reikšti emocijas, šiaip papasakoti vienas kitam buitinę istoriją, kad ji tampa vos ne reikšmingiausia Istorija. Tad knygos apie kalbą nerašysiu, geriau kalbėsiu gyvai žiūrėdama į akis ir vis paplekšnodama per petį (kai leis liesti). O Teatro dienos proga artistai tekalba savo personažų lūpomis.
SU TARPTAUTINE TEATRO DIENA, GERIEJI ŽMONĖS! Ne visi pabuvojome scenoje apsivilkę personažo kostiumą, bet gyvenime visi suvaidinome ne vieną vaidmenį. Ir tai gražu. Svarbu, kad Žodis būtų tikras, – sako Genovaitė.
Vytautas Rimkevičius „Karaliui reikia paršiuko“. REŽISIERIUS, vėliau KALAVIJŲ NEŠIOTOJŲ VADAS – Gintaras ŽEMAITIS
„O publika garbingoji, šį vakarą atėjus čion!
Pamirški valandai kitai butus su patogumais,
Pamirški stambiablokinius namus,
Ir vandenėlį, gurgiantį jų kapiliarais,
Pamiršk butus be patogumų
Ir jų kvapus, o moterys, tas virtuves pamirškit!
Mėgėjai šoferiai, pamirškit sankryžas ir autoženklus,
Gatves pamirškite visi, kad jos yra.
Ir kvartalus, ir viską viską miestišką pamirškit
Mes jums vaidinsim karalius šįvakar.
Mes pradedam vaidinimą. Gesint šviesas!“
Mūs karalius – mūsų tėvas.
Mes sveikučiai kaip ridikai
Kaip ridikai
Mūs karaliaus garbei.
Kai pakelsim kalaviją,
Risis galvos kaip kopūstai,
Kaip kopūstai
Mūs karaliaus garbei.
Šlovė karaliui! Šlovė! Šlovė!“
Jonas Marcinkevičius. „Pasmerktieji“. INVALIDAS – Jonas DEDŪRA.
„Nekenčiu ponų. Mes vagiam, bet jie ne tiek privagia. Mano kaimynas ėst neturėjo ko, o dabar centre trijų aukštų mūrą pasistatė. Tai iš ko? Velnias jo dūšios nepirko, nemanyk. O ar vienas toks? Prisistatė namų, pilių, žalčiai, ir karaliauja. Tauta juos pasirinko. O kur jūs buvot, kai mes apkasuose gulėjom. Argi ne jūs kalti, kad mes nuplyšę, išbadėję, apkrėsti ligom, kad iš savo landynių saulės nematom? Ar ne jus reikėtų teisti, kad mes einam vogti. Ar jūs davėt mums mokslo, išsiauklėjimo, supratimo? Likom visų užmiršti, iš visur išvyti kaip pasenę šunys. Tu manai, kad aš, senatvės sulaukęs, nenorėčiau sėdėt savo gryčioje ir klausytis anūko klegesio. Ar tu gali tai padaryti? Ar tu gali atiduoti man mano koją?“
Aleksandras Fromas-Gužutis. „Gudri našlė“. Mokytojas BARSUKOVAS – Eugenijus KRIAUČIŪNAS
„Jei bogu, ne durna. Kad tik ta puodynė būtų nors nuo šešių gorčių. Tai tada - čiot vozmi,- nusipirkčiau ant savo vardo gerą žemės gabalą. Nu – tagda ne podchodi, – būčia sau ponas. Daba čia mūsų broliams tik ir gyvenimas. Ana, mano draugas Sabakinas, turėdamas penkis rublius, nusipirko dešimt valakų žemės, o aš turėdamas šešis gorčius sidabrinių rublių, va kiek galiu nusipirkti, – ūūūūū! Čia be plunksnos ir popieros nesurokuotų ir patsai gimnazijos direktorius. Tada būtų gana su tais lietuvių vaikais kamuotis. Kiek noriu, tu juos mokink rusiškai kalbėti, o jie vis savo, – nesupranui ir nesuprantu... Vot tiebia dudka! O kitas kalės vaikas nematant dar liežuvį parodo...ar špygą“.
Keturakis. „Amerika pirtyje“. Agota ir Vincas – Goda VIRBICKAITĖ ir Dainius JOKIMAITIS
VINCAS. O kur tavo tėvas išvažiavo, ko išvažiavo, – tu žinai?
AGOTA. Jisai taip tankiai važinėja...Ką žinai?
VINCAS. Tu, Agotuk, nežinai, o aš žinau. Aš dar kaip gyvas negirdėjau, kad tėvas savo dukterį taip parduotų? Jisai tave parduoti išvažiavo!
AGOTA. Mane parduoti?! Tai ir nupasakojo: o kaip jau jisai mane parduos?
VINCAS. Jisai tave parduoda su kūnu, su dūšia už du šimtu rublių.
AGOTA. Tai kas jisai tokis: jaunikis kokis, ar kas? Vincuti, dobilėli! Tik jau tu sakyki, ką žinai.
VINCAS. Juk tu žinai, kad tėvas vis pinigų ieško pasiskolinti. Tik jau nedaug dabar jam kas duoda. Dabar vienas jam duoda du šimtu, paskui dar kiek primes, tai jis užrašo jam viską, anas ateina čia į žentus ir jus visus šokdina. Tai dabar supratai?
AGOTA. Kad jisai nesulauktų, kad kokis pašlemėkas, iš kurio pasviečio atėjęs, čia mums ant sprando jodytų. Mudvi su mama jam šluotą paimsiva! Tai ką gi dabar man, Vincuti, daryti?
VINCAS. Šiandien tavo tėvas parsiveš iš to gaišenos už tavo kailį du šimtu rublių, tai padaboki ir stverki!
AGOTA. O paskui į Ameriką?
VINCAS. O ar tu žinai, kur tėvas pinigus laiko?
AGOTA. Kamaraitėj...
VINCAS. Žiūrėk, tėvas parvažiuoja!!!Bėgam!!!
Juozas Marcinkevičius. „Didysis geismas“. URŠULĖ – Zofija KOŠIENĖ
„O, žinot, motriškos, kas mūsų fermoj vyną sykį atsitika. Buva šėriks Jatulis. Gražus vyrs. Prijuka jis pry tokios Marės. Kur buvęs, kur nebuvęs, vis pry anos. Pasistata buteliuką. Išger.O po tam,- oi, anos mok, voi mok...Vyną sykį Jatulia pati nebeiškenti. Užpylė gera... O kap unc užmiga, pasiimi peilį. Šmakšt ir nupjovė... Nė pasiimti už ko neplika...Aš irgi... kap parvažiūsiu iš ligoninės, tai tam sava Petrui...“
Ištvanas Erkenis „Žaidimai su kate“. ERŽEBETA – Elytė LOVEIKIENĖ
„Dabar pasakosiu, kokios nuostabios sapne buvo mano laidotuvės. Į senatvę kažkaip ištįso mano veidas, nosis pasmailėjo. Ir visiems atrodė, kad pasidariau griežtesnė. O kai numiriau, tasai griežtumas kažkaip iš karto ir dingo. Netgi mano duktė Ilona pasakė; „Vargšelė, jai dabar neduotum tikrai daugiau kaip šešiasdešimt“. „O kakta tokia lygi, tarsi marmurinė,- tarė pardavėja. Ko ji čia atėjo? Kambaryje pilna pažįstamų, visi verkia, lenkiasi prie manęs, lyg norėdami ką pasakyti, bet, žinoma, dabar per vėlu...Kai grabą leido į duobę, ten, kur buvo palaidotas mano velionis vyras, kilo nedidelis sąmyšis. Viktoras Čeremlenis, ligi tol stovėjęs nuošaly net mano laidotuvėse nesugebėjo elgtis padoriai, staiga ėmė stumdyti žmones, prisigavo prie duobės krašto ir ėmė deklamuoti: „Brangioji, nepalik manęs! Sugrįžk, mano vienintele meile! Taip jisai staugė prie duobės, būtų į ją dar įkritęs, jei žmonės nebūtų sulaikę...
Katrina Paterson. „Smarkuolė Gilė Hopkins“. GILĖ – Kamilė KADYTĖ.
„Laiškas! Gavau laišką iš mamos! „Mano brangioji Galadriele. Komitetas man parašė, kad tu išsikėlei kitur. O, kad tai būtų pas mane...Aš tavęs labai ilgiuosi. Bučiuoju. Kortnė“.Kortnė! Ji parašė!Ne, ne viskas. Čia dar yra! Adresas!.. Mamos adresas...Galiu ten nuvažiuoti! Per visą šalį...Į Kaliforniją! Ką daryti? Ką da-ry-ti??? Reikia pinigų…bilietui. Iš kur gauti pinigų? Kodėl šitaip? Kodėl kiti vaikai gali su mamom gyventi visą laiką?!Kvaili, žiopli vaikai, kurie netgi nelabai ir temyli savo mamas. O aš… Kodėl šitaip?! Kodėl kiti… o aš...“
Vidmantė Jasukaitytė „Golgotos vynuogės“. MOTERIS – Onutė BIKNERIENĖ
„Jeigu jūs esate mokytojas, kasdien matote dešimtis vaikų ir kai kurie jums nepatinka, žinokite, - jie nekalti. Gelbėkite juos nuo pikto, - tai yra jūsų pareiga ir pašaukimas. Kiekvieną sykį eidamas pas juos trumpam prisisėskite, užsimerkite, išvyskite mintimis saulę ir pats tapkite panašus į saulę. Tegul visa klasė prisipildo šviesos. Ir sakykite jiems mintimis: „Aš myliu jus, vaikai, aš myliu jus, vaikai, aš myliu jus, vaikai. Jūs ne vien mano mokiniai,- tegul jus moko ir ateities Kūrėjas, nes jūs ir Jo mokiniai. Tegul Jis padeda man jus mokyti. Tai jis siunčia man šią šviesą ir aš dalinuosi ja su jumis... o jei pajustumėte, kad nebeturite jėgų,- pasitraukite. Pagalvokite,- o gal jūs geriau galėtumėte vairuoti troleibusą?.. Blogai atlikdami mokytojo pareigas jau tarnaujate blogiui.“
Nikolajus DUMBADZE. „Sveiki, žmonės“, ZURIKO – Nojus MOCKUS
„Aš jau ne kaimo vaikinas Zurikela. Dabar aš suaugęs žmogus, įgijęs aukštąjį išsilavinimą. Mano diplome parašyta, kad aš, Zurabas Vašalomidzė, esu ekonomistas. Ir mano diplomas ir mano profesija galioja visoje respublikoje ir bet kurios kitos šalies mieste ir kaime.
Tad aš gyvensiu ir dirbsiu savo gimtajame kaime, turėsiu namą, o kieme bus šuo Muradas. Aš turėsiu savo moterį Merę ir dvylika vaikų: vienuolika sūnų ir viena duktė. Aš dažnai važinėsiu į miestą ir atvešiu savo žmonai ir vaikams dovanų ir knygų. Ir senelei atvešiu tokių dovanų, kad ji verks iš džiaugsmo. Ir dėdėms Iliko ir Ilarionui atvešiu dovanų, o vėliau visus apgyvendinsiu pas save. Ir gyvensime mes kartu. Aš turėsiu daug vaikų, anūkų ir proanūkių. Mūsų bus daug, labai daug, visas kaimas. O vėliau mūsų bus dar daugiau, ir visas pasaulis bus mes.“
Juozas Erlickas. „Blinkuva“. PEČKUS – Vigantas UŽMIŠKIS.
„Norėčiau pasidalinti mintimis, ką mums davė šis vakaras. Gal profesionalams mano mintys pasirodys ir primityvokos... Ką padarysi. Bet man asmeniškai malonu, kad artistų mintyse ir jausmuose atsispindi ištisas pasaulis ir kartu jie nepraranda individualaus savitumo. Moraliniai aspektai herojų charakteristikose ne tik dominuoja – vis labiau stiprėja bendražmogiškieji momentai, tie idealai... pagavot mintį? Užsirašykit... Gal kas galvoja kitaip? Prašom.“
Iš kairės: Zenonas Komskis, Jonas Dedūra, Vigantas Užmiškis, Jonas Endriušaitis, Dainius Jokimaitis, Onutė Biknerienė, Zofija Košienė, Juozapas Bauža, Genovaitė Urmonaitė, Elytė Loveikienė, Vilmantas Tamoševičius, Nojus Mockus, Goda Virbickaitė, Giedrė Barakauskienė, Gintaras Žemaitis, Eugenijus Kriaučiūnas
