Žilvinas Šilėnas, Laisvosios rinkos instituto prezidentas
Neseniai paviešintas Darbo kodeksas (DK) iš esmės yra ėjimas teigiama linkme. Siūlomų pokyčių, leidžiančių lanksčiau dirbti ir kurti, verkiant reikėjo.Tačiau į naują DK tikrai nereikia įtraukti nuostatų, kurios neturi nieko bendro nei su darbu, nei su kūryba. Apžvelgsiu keletą nuostatų, kurios ne sprendžia konfliktus tarp vienoje valtyje sėdinčių partnerių – darbuotojų ir darbdavių, o atvirkščiai – tuos konfliktus skatina.
Streikai – dauguma verčiama derintis prie mažumos
Projekte drastiškai sumažinamas darbuotojų skaičius, kuriems pritarus gali būti skelbiamas streikas – nuo pusės visų darbuotojų iki ketvirtadalio profesinės sąjungos narių. Triukas toks, kad netgi didžiausioje įmonėje profesinę sąjungą įsteigti gali 20 darbuotojų. Todėl, pvz., 1000 darbuotojų turinčioje įmonėje streiką teoriškai paskelbti galėtų vos 5 (ketvirtadalis nuo 20) įmonės darbuotojai!
Gerai bent jau tai, kad naujas DK leidžia vietoje streikuojančių laikinai samdyti kitus tam, kad nesustotų įmonės darbas. Tačiau ar tikrai reikia sistemos, kuri skatina ne dirbti, o streikuoti?
Tenka bendrauti su daug darbdavių ne viename Lietuvos mieste. Pasak jų po įmones reguliariai zuja visokiausių profsąjungų atstovai ir aiškina darbuotojams kaip reikia stoti į jų profsąjungas ir kovoti su darbdaviu. Gerai, kad kol kas atėjūnus lauk išprašo patys įmonių darbuotojai. Bet nepamirškime, kad socialistinė propaganda sumaišyta su XXI amžiaus viešųjų ryšių technologijomis mintis sumaišo ne vienam. Ar tikrai dabar reikia atverti duris daugiau bereikšmių streikų?
Darbo normoms XXI amžiuje ne vieta
Naujas DK reikalauja, kad, jei įmonėse dirba daugiau nei 50 darbuotojų, reikia nustatyti ir paskelbti darbo užmokesčio sistemą. Paprastai tariant, matematinę formulę, kuri apibūdintų, kiek kiekvienas žmogus uždirba. Ką tai reiškia?
Jei šis reikalavimas būtų tik skelbti informaciją, tai vis tiek būtų blogybė, tiesa – mažesnė. Tačiau jei po šia nuostata slepiasi sumanymas skelbti ir realius atlyginimus tik pagal formulę ir niekaip kitaip – tai yra daug blogiau. Jei jau DK kurtas modernus, tinkantis XXI amžiui, kai kiekvienas darbuotojas yra suaugęs, savarankiškas ir sugebantis tartis, tai kam čia „kišti“ sistemą, kuri savo esme primena sovietinę? Gal dar persikelkime ir kitų sovietinio DK nuostatų, pvz., 99 straipsnį „Darbo apmokėjimas, kai aptarnaujama daugiau staklių“?
Žinoma, jei įmonės nori taikyti tokią darbo užmokesčio sistemą, kur kiekvieno darbuotojo darbo užmokestis apskaičiuojamas skelbimų lentoje išrašytomis formulėmis – puiku. Bet reikalauti, kad tokį užmokesčio nustatymo modelį įsidiegtų visi – nuo valymo įmonės iki advokatų kontoros – yra nei protinga, nei lankstu.
Pažvelkime į skirtingas pareigybes toje pačioje įmonėje. Kaip į vieną formulę sugrūsti visus darbuotojus: vidurinės grandies vadovus, reklamos skyrių ir tyrimų laboratorijos darbuotojus, kurie dirba tais pačiais skaičiais sunkiai palyginamą darbą? Kiekvienam skyriui ar padaliniui kurti po atskirą formulę? Įmanoma, bet kam to reikia, ypač jei tos formulės tarpusavyje yra nepalyginamos dėl skirtingos darbo specifikos. Ar nebus taip, kad galų gale kiekvienam darbuotojui teks kurti po individualią formulę? Daug energijos bus iššvaistyta formulių kūrimui ir ginčams dėl jų, o ne darbui.
Minimalus atlyginimas nepritaikytas ekonomikos nuosmukiui
DK projekte įtraukta nuostata, kad minimalų darbo užmokestį leidžiama mokėti tik už nekvalifikuotą darbą. Ką tai reikštų?
Įsivaizduokite, ateina naujas ekonominis nuosmukis ir reikia vėl karpyti atlyginimus. Atlyginimams žemyn kristi ir taip jau trukdo vis neprotingai keliama minimali alga. Tikimybė, kad krizės metu valdžia sumažintų MMA – neįtikėtinai maža. Tuomet lieka keli sprendimo būdai. Formaliai įrodyk, kad darbuotojas yra nekvalifikuotas, įdarbink „puse etato“, arba atleisk iš karto. Jei jau ieškome sistemos, kuri leistų lanksčiai reaguoti į ekonominius pasikeitimus, tai šis reikalavimas lankstumą kaip tik mažina.
Darbuotojų atstovai valdybose – be pagrindo
Dar viena naujo DK siūloma nuostata, į įmonių valdymo organus įtraukti darbuotojų atstovus. Pažiūrėkime į šią nuostatą racionaliai, o ne populistiškai.
Jei kažkas nori užsiimti įmonės valdymu, jis turi būti arba savininkas, arba kompetentingas profesionalas, kurį savininkas samdo dėl įmonės valdymo įgūdžių. Įmonės tam ir kuriamos, kad žmonės dirbtų darbus, kuriuos geriausiai išmano. Profesionalus vadovas – vadovauja, profesionalus tekintojas – tekina. Jei tekintojai pradėtų vadovauti, o vadovai – tekinti, įmonė labai greitai bankrutuotų.
Jei įmonės pačios pasirenka į vieną ar kitą valdymo organą įtraukti darbuotojų atstovus – puiku. Pasirinkti valdymo formą – įmonės savininkų teisė. Bet neverskime visų įmonių prisitaikyti prie kitų sugalvotų, realaus pagrindo neturinčių užgaidų. Juolab, kad jie dvelkia ne modernumu, o Spalio revoliucija.
Sakysite, „o kaip kitose šalyse?“ Kaimyninėse valstybėse tokių reikalavimų nėra. Tarp šalių, turinčių tokį reikalavimą, dažniausiai jis galioja tik valstybės valdomoms įmonėms. Tokį modelį Lietuvoje galima įvesti ir dabar, nekeičiant DK. Užtenka, valstybei (ar savivaldybei) kaip savininkui nuspręsti, kad valstybės valdomų įmonių valdybas sudaro ir darbuotojų atstovai. Vyriausybė ir Seimas tai gali padaryti nors ir rytoj. Gal prieš verčiant visus įsidiegti komunų modelį jį visų pirma reikėtų išmėginti valstybės valdomose įmonėse? Pradėti galima nuo valstybinių energetikos, geležinkelių, SkGD terminalo ir kitų įmonių valdybų.
Dabartinį DK reikia verkiant keisti ir šis naujasis tam visai neblogai tinka. Tačiau prieš tai iš naujojo DK projekto reikia pašalinti nuostatas, kurios neturi nieko bendro nei su modernumu, nei su lankstumu. Prastos, politizuotos nuostatos (kaip išvardintosios) nesubalansuoja naujojo Darbo kodekso. Atvirkščiai, jos grasina pradėti visą virtinę naujų konfliktų tarp darbuotojų ir darbdavių.
