Šiandien minime Gedulo ir vilties dieną.
Batakių miestelio pakraštyje, Slėnio gatvelėje, gyvena tremtiniai Danutė ir Vladislovas Liekiai. Užauginti ir į gyvenimą išleisti penki vaikai seneliams padovanojo keturiolika anūkų ir tris proanūkius. Tai juos džiugina, teikia viltį, senoliai lankomi ir mylimi. Senelių mintys nuolat grįžta į jaunystę, pažymėtą tremties skausmu. Jaunystėje išgyventi sunkumai užgrūdino, suteikė stiprybės tolesniam gyvenimui.
Prisiminus vaikystę ir jaunystę, Vladislovo Liekio akys išduoda jaudulį. Jo atmintyje iškyla patys šviesiausi prisiminimai apie Varlaukio progimnazijoje, vėliau Eržvilko gimnazijoje praleistus mokslo metus. Šiose mokslo įstaigose Vladas gerai išmoko patriotizmo pamokas. Su didele pagarba jis vardija mokytojus, kurių dvasingumo neįmanoma pamiršti visą gyvenimą! Ipolitas Cieška, Kleopas Greičius, dėdė Kazimieras Liekis, Endrius Martinaitis – žmonės, kurie savo auklėtinius uždegė meilės ir pagarbos artimui bei Tėvynei dvasia.
Artėjo 1948–ieji, paženklinti žmonių persekiojimu, tremtimis.
Kartą Eržvilko gimnazijos direktorius Stasys Jarmala pasikvietė Vladą į savo kabinetą. Atsargiai pasiteiravo apie tėvus, užsiminė apie artėjantį ūkininkų vežimą, liepė pranešti tėvams ir kaimynams kad saugotųsi, būtų budrūs. Iš direktoriaus lūpų išgirstoji žinia tą kartą padėjo atitolinti priverstinę Liekių šeimos kelionę į Šiaurę.
Vladislovas, kaip geras ir patikimas gimnazistas, buvo priimtas į pogrindinę veiklą. Gimnazijoje veikusi jaunimo pogrindinė organizacija „Atžalynas“ leido laikraštėlį „Laisvės varpas“. Vladui buvo patikėta platinti laikraštėlį atokesnių kaimų gyventojams, nes iki namų jaunuolis pėsčiomis sukardavo keturiolika kilometrų, praeidamas daug sodybų, kuriose gyveno patikimi ūkininkai. Virš mokyklos tualeto durų buvo įrengta pogrindžio slėptuvė, konspiracijos tikslais ją žinojo tik keletas žmonių, tarp jų ir Vladas. Kai spauda pasiekdavo slėptuvę, Vlado klasės durų kamputyje atsirasdavo nežymus kryželis, kuris reiškė: „spauda vietoje – veik“. Netrukus jaunuolis pastebėjo kryželius ir ant kitų klasių durų. Vaikinas nejautė baimės, romantinis jaunystės polėkis skatino gerai atlikti patikėtą darbą, kurį šiandien vadintume didvyrišku.
Prabėgus daugybei metų, Vladas gana gerai prisimena savo gimnazijos laikų draugą Napalį Lukošių, kuris vėliau pasirinko partizano kelią ir žuvo. Su Napaliu, 1948 metų Vasario 16-osios išvakarėse, trijuose tėviškės pakelių medžiuose jie iškėlė trispalves! Labai džiaugėsi pasisekusiu darbu, niekam neprasitarė, tik tyliai stebėjo naujosios valdžios bruzdesį.
Kitą kartą gimnazijos direktorius vėl pasikvietė Vladą ir patarė, kad naktimis šeima nenakvotų namuose, pranešė apie artėjantį masinį ūkininkų vežimą ir įspėjo, kad tremiamųjų sąraše esanti ir jo, Vlado, tėvų šeimos pavardė. Tačiau antrą kartą vežimo išvengti nepavyko, nors šeimos nariai ir buvo budrūs. Liko neišvežti tik Vladas ir sesuo Apolonija, tą dieną užtrukę gimnazijoje. Sugrįžę į namus, jie išvydo nenusakomą vaizdą! Namai sujaukti, namų durys praviros, išmėtyti daiktai, prie būdos beviltiškai lojantis šunelis...
Nugrimzdęs į šiuos prisiminimus, su dideliu jauduliu Vladas prisimena mokytoją Dūdėnienę. Sužinojusi apie Liekių šeimą ištikusią bėdą, ji pirmoji atbėgo į kiemą. Mokytoja likusiems be tėvų vaikams ištiesė pagalbos ranką – įkurdino vaikus savo namų palėpėje, maitino, saugojo.
Patikimų kaimynų patarimu Vlado jaunystės keliai nuvingiavo į nuošalų miškingą Eičių kaimą, ten įsidarbino miško kirtėjų brigadoje. O likimas jam buvo paruošęs naujus išbandymus. Dirbdamas susirgo, atsidūrė ligoninėje, iš jos teko slapta pabėgti, vėl slapstytis, vėliau jo laukė areštas, tamsios ir šaltos kameros, akistata su žiauriais tardytojais.
Senolio atmintyje iki skausmo įsirėžusi – 1951-ųjų metų gegužė. „Už tėvynės išdavimą“ dešimčiai metų Vladas buvo nuteistas ir išsiųstas į Sibirą, Mordovijos lagerius. Gyvenimas tęsėsi. Sibiro platybėse lietuviai buvo vertinami už darbštumą, pareigingumą. Širdyse ruseno mažytė vilties kibirkštėlė sugrįžti į gimtąją Tėvynę, krūtinėn įkvėpti gimtųjų Užšešuvių žydinčių sodų kvapo. Kalėdamas Vladas patyrė žiaurumo, patyčių, bet sutiko daug gerų vienodo likimo žmonių, kurie kartu dirbo, meldėsi ir svajojo apie laisvę. Ypač draugiški ryšiai siejo Vladą su felčeriu Arnoldu Steikūnu. Laisvų nuo darbo valandėlių metu jie daug kalbėdavosi, svajojo apie ateitį. Lageryje tarp kalinių buvo kunigų seminarijos klierikas Strazdas, malonus, draugiškas jaunuolis, kuris tapo geriausiu Vlado draugu.
Po Stalino mirties tremtiniai pajuto politinio atšilimo dvelksmą. Tai patyrė ir Vladas. 1956 metais SSRS Aukščiausieji valdžios organai peržiūrėjo tremtinių bylas. Nuteistas „už tėvynės išdavimą“ jaunuolis Vladas Liekis šešerius metus jau buvo atkalėjęs. Likęs bausmės laikas buvo panaikintas. Tačiau tai nereiškė, kad jis laisvas. Kelias į Lietuvą jam buvo uždraustas.
Nieko nelaukdamas jaunuolis vyko pas tėvus, sesutes Eugeniją ir Petrutę į Krasnojarsko sritį, Bairanovskio tarybinį ūkį – šeimos tremties vietą. Susitikus džiaugsmo ašaros plovė tėvų ir mylimo sūnaus veidus.
Tremtyje Vladas sutiko ir savo gyvenimo draugę, panašaus likimo tremtinę Danutę nuo Pasvalio, su kuria Sibire sukūrė šeimą. Juodu užaugino vaikus ir šiandien kartu leidžia gyvenimo dienas. Danutės gyvenimas vertas atskiro pasakojimo. Tėvai ir keturios seserys buvo išvežti, nes šeima dirbo nuosavą žemę, vyresnysis brolis, gavęs šaukimą į sovietinę kariuomenę, atsisakė joje tarnauti. Tai pagreitino šeimos išvežimą. Danutė nuo mažens buvo tėvų pripratinta prie darbo, laisvomis nuo darbo valandomis mezgė, siuvo, siuvinėjo. Šiandien Liekių namus puošia šeimininkės rankomis nerti rankdarbiai. Danutė pasakoja, kad tremtyje siuvinėtų staltiesėlių yra perdavusi Tauragės tremtinių muziejui. Jų Danutė padovanojo ir Lomių muziejui.
Jaunystėje išgyventi sukrėtimai gyvi ir šiandien. Tremtiniai Danutė ir Vladas Liekiai nenorėtų, kad tokius išgyvenimus patirtų jų vaikai ir anūkai. Jie patys to nepamirš iki pat gyvenimo pabaigos.
