Bendruomenių albumų nuotraukos
Adventas (lot. Adventus) – atėjimas. Naujieji bažnytiniai metai prasideda pirmuoju Advento sekmadieniu. Adventinio laikotarpio papročiai turi senas tradicijas lietuvių bendruomenėse, jas išsaugoti stengiamasi ir šiandien. Tauragės rajone veikiantys kaimų aktyvai įneša didelį indėlį į Advento papročių išsaugojimą ir puoselėjimą. Štai Pagramančio bibliotekoje praėjusį savaitgalį vyko advento vakaronė, Kęsčių bendruomenė „Elbenta“ surengė tautodailinikės Ilonos Bernotaitės-Žmuidzinavičienės darbų parodą, Norkaičių etnokultūros centras bene kasdien rengia tradicinių amatų edukacijas.
Magijos dveksmas iš senovės
Senovėje Lietuvos kaime Adventas būdavo maldos, vilties ir šviesos metas. Svarbu visiems skolas grąžinti, atsiprašyti, jei kažką įžeidei, paskubėti pabaigti visus pradėtus darbus ir ramia širdimi laukti gražiausių metų švenčių. Rašytiniai šaltiniai, tautosaka leidžia spėti, kad mūsų protėviams dar iki krikščionybės buvo būdingas ritualinis susilaikymas, kai kuo primenantis krikščionišką adventą. Šiuo laiku pagausėja įvairių draudimų, apribojančių ne tik ūkinę žmogaus veiklą, bet ir dvasinį gyvenimą.
Advento laikas būdavo kupinas paslaptingumo, netikrumo, baimės. Žmonės tikėjo, kad visur slankioja įvairios dvasios, kurios gali pakenkti žmonėms, pasėliams, gyvuliams. Todėl tuo metu žemdirbiai nedirbdavo kai kurių darbų.
Dar XIX a. pabaigoje Rūtelių kaime, Tauragės apskrityje, tikėta, kad, per adventą nuvažiavus miškan kirsti malkų pasirodydavusi žila moteris (miško dievybė), kuri, pradėjus žmogui kirsti, greit pasislėpdavusi tankumyne, aimanuodavusi, verkdavusi. Todėl tuo metu žmonės nekirsdavo medžių, nė žabarėlio nepajudindavo, tikėdami, kad tokios malkos labai smarkiai degančios, o jų liepsna su baisiu trenksmu išeinanti per kaminą ir padegnti trobas.
Ilgais Advento vakarais jaunimas ir vyresnieji susirinkdavo į vieną kaimo trobą vakaroti – kiekvienas savo atsineštą darbą nudirbti: verpti, austi, pančius vyti, vilnas kedenti, plunksnas plėšyti, tinklus nerti, nagines raukti, šaukštus drožti ir pan. Ilgus vakarus trumpindavo dainuodami apeigines dainas. Advento dainos panašios į kalėdines, tačiau jose dažniausiai dainuojama apie būsimas vestuves. Nusėdėti ramiai ilgą vakarą prie nuobodokų darbų jaunimui būdavo sunku, norėdavosi pajudėti, todėl jie imdavo žaisti įvairiausius žaidimus: „žiedą dalyti“, „žiužį nešti“, „gūžinėti“, „šešką gaudyti“. Žemaitijoje iš Advento žaidimų išliko tik kalbamieji žaidimai. Juose daug intrigos ir vaidybos, todėl ir praradę ryšį su apeigomis, dar ilgai išliko kaip Advento laikotarpio pramoga jaunimui. Pats gražiausias ir plačiai žinomas žaidimas – „Jievaro tiltas“: ratuotojai sudarydavo dvi grupes, kurios tarpusavyje bendraudavo. Viena pusė klausdavo, o kita atsakydavo. Iš pradžių visi stovėdavo vietose ir tik dainuodavo, o vėliau eidavo vieni artyn kitų.
Papročių atgimimas
Šiuolaikinį žmogų sudominti senosiomis tradicijomis sunku, tačiau bendruomenių šviesuliai aktyviai stengiasi įtraukti kuo daugiau kraštiečių į prieššventinio laikotarpio veiklas, siūlo gausų spektrą etnografiniais elementais praturtintų užsiėmimų, kviečia į adventinius susibūrimus. Stengiamasi atkurti tradicijas kartu laukti didžiųjų metų švenčių, vakaroti, ilsėtis prasmingai, kuriant širdžiai mielas kalėdines dovanas ir šventinius papuošimus. Tradiciniai amatai apjungiami su šiuolaikinio meno kryptimis, nori nenori vyksta jų asimiliacija – kitaip archaiškam paveldui gresia būti pamirštam, nepritaikytam šių dienų žmogaus kasdienybėje. Advento vakaronėse pristatomi tautodailininkų darbai, tradiciniais amatais domėtis skatinami vaikai, liaudies menas tampa prieinamas visiems – kiekvienas gali jį savomis rankomis išbandyti.
Bene aktyviausiai Advento ritualus tauragiškiams skleidžia Norkaičių tradicinių amatų ir etnokultūros centras. Čia žmonės susirenka pinti advento vainikų, liejamos bičių vaško žvakės, vaikai dekoruoja kalėdinius meduolius. Į edukacijas kviečiami ir patys mažiausi – lopšelių darželių vaikučiai, ir įmonių kolektyvai, bendruomenių nariai. Prie bendro stalo vaišinamasi arbata. Gruodžio 13-ąją, antradienį, Norkaičiuose rengiama kalėdinių giesmių vakaronė, į kurią kviečiami visi norintys tauragiškiai.
„Prieškalėdinis laukimo ir susikaupimo laikas krikščioniškajame pasaulyje, kai laukiama šv. Kalėdų ir Jėzaus gimimo yra Adventas, trunkantis 4 savaites. Jį simbolizuoja 4 žvakės, kurias dedame ant Advento vainiko ir uždegame po vieną kiekvieną sekmadienį. Advento vainiko idėja turėjo religinę užduotį: pranešti, žmonėms, kad artėja Kalėdos, pasiruošti joms, paskatinti bendrai maldai, priminti, kad Jėzus yra tikroji šviesa, kuri nugali tamsumas ir blogį.
Advento vainikas be žvakės niekada nebūdavo. Natūralus vaškas – tai kitas kvapas, jaukumas, atmosfera namuose. Dabar žvakės liejamos jau kitokiais būdais. Senasis – apliejant vašku knatą – tai senųjų amatų, tradicijų gaivintojų, puoselėtojų nuopelnas. Senovėje gimus vaikeliui jam buvo išliejama žvakė, kurią uždegdavo per krikštynas. Žvakė senovėje buvo nepakeičiamas šviesos šaltinis. Žvakių liejikų buvo mažai, tačiau žvakės visada turėjo didžiulę vertę. Tradicinį žvakių liejimo būdą norime išsaugoti ir su juo supažindinti kitus.“ – teigia Pagramančio tradicinių amatų ir etnokultūros centro vadovė Lina Lasauskaitė.
Praėjusį savaitgalį Kęsčiuose pristatyta Ilonos Bernotaitės – Žmuidinavičienės kūrybinių darbų paroda. Kūrėja pristatė savo pirmą darbų parodą – Kalėdinius žaisliukus ir aksesuarus. Parodos atidarymą pradėjo Tauragiškė poetė Lina Astrauskienė, dalijosi savo poemų eilėmis, parodė išleistas poezijos knygeles. Pagramančio bibliotekoje vyko etnografinė popietė „Advento žvakių šviesoje: pasmuokavuok, kap skane“, kur buvo ragaujami tradiciniai patiekalai, klausomasi advento dainų ir pasakojimų.
Bendruomenių albumų nuotraukos
