Autorės nuotraukos
Visuomet pasitempusi, greita, su šypsena veide, iš pažiūros gležna, tačiau viduje nepaprastai gyvybinga ir atkakli – ilgametė dailės mokytoja, Tauragės Garbės pilietė Valerija Bumbulienė. Didelį ir labai svarų indėlį ji įnešė į Tauragės miesto istoriją, buvo Sąjūdžio vedlė. Ir dabar, būdama garbaus amžiaus, yra neabejinga savo miestui, jo žmonėms, buvusiems mokiniams, o ypatingai savo auklėtiniams, su kuriais praleido septynerius mokslo metus. Praėjus 40-čiai metų, ji mielai bendrauja su savo mokiniais kaip su šeimos nariais, ką tik paminėjo du gražius jubiliejus – savo 90-ies metų sukaktį ir auklėtinių mokyklos baigimo keturiasdešimtmetį. Mokytoja dalijasi prisiminimais apie nueitą gyvenimo kelią – pedagoginį darbą, visuomeninę veiklą ir pamąstymais apie šiandieną.
Sukaktys
Kai V. Bumbulienė tapo 5 d. klasės auklėtoja (tai vienintelė klasė, kurios auklėtoja V. Bumbulienė buvo nuo pradžios iki galo – 5-11 klasėse), penktokai nebuvo labai geri – išdykę, triukšmingi, nedrausmingi.
„Mane apėmė nerimas: ar aš sugebėsiu valdyti šią judrią masę, ar pateisinsiu vaikų lūkesčius, ar mylės mane mokiniai?.. Pagrindiniu dalyku klasės auklėjime aš, vis tik, laikau mokytojo ir vaikų abipusę meilę. Taip, kaip ir šeimoje, jei nėra pasitikėjimo vienas kitu, jei nėra meilės, nėra ir susiklausymo. Ir tada nieko nėra, joks pedagoginis darbas, jokios priemonės neduoda laukiamų rezultatų...“ – tai žodžiai, parašyti klasės metraštyje, kurį auklėtoja rašė kaip dienoraštį.
Tada dar dirbo Pirmojoje vidurinėje mokykloje (dabartinė M. Mažvydo pagrindinė mokykla), o ateinančiais metais, pastačius ketvirtąją vidurinę (dabartinė Žalgirių gimnazija), visa klasė buvo perkelta į ją. V. Bumbulienė buvo dailės ir braižybos mokytoja, todėl pamokas dėstė tik iki 8 klasės, bet savo auklėtinių nepaliko, vedė juos iki vienuoliktos klasės, išlydėjo į gyvenimą ir niekada nepamiršo. Visada domėjosi, kaip klostosi tolimesnis jos vaikų gyvenimas, stengėsi palaikyti ryšį, pasikalbėti, susitikti.
Po vidurinės mokyklos baigimo praėjus keturiasdešimčiai metų, į klasės susitikimą susirinko auklėtiniai ir klasės vadovė. Buvę V. Bumbulienės mokiniai nepamiršo ir auklėtojos garbingo 90-ties metų jubiliejaus. Sveikino, linkėjo, dalijosi savo gyvenimo istorijomis ir džiaugėsi neišsenkančia auklėtojos energija.
– Aš buvau nustebinta, supratau, kodėl mano auklėtiniai susitikimą nukėlė taip vėlai į rudenį – jie taikė arčiau mano gimtadienio. Mokykloje mane mokiniai pasitiko išsirikiavę su gėlėm. Buvo smagu matyti juos, dabar suaugusius, kažko pasiekusius, tačiau vis dar kaip vaikus, žiūrinčius į savo auklėtoją. Kiekvienas norėjo kažko paklausti, kažką papasakoti, kuo daugiau pabendrauti. Tai buvo didelis džiaugsmas, kad surengta tokio aukšto lygio šventė visom prasmėm, kurios aš niekada nepamiršiu ir dar ilgai kalbėsiu vien apie tai, – po šventės sakė V. Bumbulienė.
– Kaip klostėsi Jūsų gyvenimas, kol pradėjote dirbti pedagoginį darbą? Kodėl ir kaip pasirinkote mokytojos profesiją?
– Esu gimusi ir augusi Tauragėje, taigi, gryna tauragiškė. Mama taip pat gimusi Tauragėje, o tėvas buvo tikras žemaitis, kilęs iš Plungės. Mano senelis, tėvo tėvas, buvo Plungės bažnyčios vargonininkas, todėl ir krikštijo mane ten. Senelis trumpai mokėsi kartu su Čiurlioniu, bet, kadangi buvo neturtingas, tai mokslų gavo nedaug. Dirbdamas bažnyčios vargonininku, kūrė giesmes, buvo knygnešys. Draudžiamas knygas slėpė už vargonų, bet kai jį susekė vykdant šią uždraustą veiklą, pabėgo į Ameriką keliems metams. Grįžęs toliau dirbo vargonininku. Kai aš gimiau, o buvau pirmoji jo anūkė, jis pasakė, kad būtinai krikštys Plungėj, o visi bažnyčios langai turi „birbėti“ nuo vargonų garso. Turiu dokumentus, kur oficialiai parašyta „gimusi Tauragėje, krikštyta Plungėje“. Tėvas mirė, kai man buvo penkeri metai. Mama neilgai trukus ištekėjo už kito vyro.
Baigusi vidurinę sprendžiau dilemą: ar rinktis mediciną, ar dailę. Tačiau nebuvo galimybių mokytis, norai žlugo ir išėjau dirbti. Pirmoji mano darbovietė buvo Tauragės rajkoopsąjunga, nes rinktis nebuvo iš ko. Įdarbino mane prekių žinove, nors iš prekių aš pažinojau tik vinis ir plytas. Bet buvo daug įvairių raštų, kuriuos reikėjo paruošti, o aš buvau bene vienintelė baigusi vidurinę ir labiausiai raštinga. Tad daugiausia spausdinau raštus.
Atsitiko taip, kad Tauragės pirmojoje vidurinėje mokykloje atsirado laisva fizinio lavinimo mokytojo vieta, mat mokytoja išėjo vaiko priežiūros atostogų nuo mokslo metų vidurio. Mokyklos vadovybė nusprendė ieškoti manęs. Pati direktorė Serafima Didžiulienė atėjo kviesti į darbą mokykloje. Buvau truputį pasižymėjusi – šokėja, sportininkė ir šiaip visuomenininkė. Taip, visai atsitiktinai, pradėjau dirbti pedagoginį darbą.
– Ir kaip Jums sekėsi mokytojauti, kaip „susidraugavote“ su pedagoginiu darbu?
– Viskas ten buvo gerai, su mokiniais pašokinėdavom per virvutę, pabėgiodavom, juk aš visai neturėjau supratimo kaip reikia vesti pamoką, tai ir vyko laisva forma. Visi sakydavo – ne fizinio, o „Valikės pamoka“. Baigus mokslo metus mane išsiuntė į mokytojų tobulinimosi kursus. Tokie kursai tuo pokario metu buvo organizuojami pirmą kartą ir žmonės susirinko iš visos Lietuvos. Jie vyko gražioje kurortinėje vietovėje, vadinamoje „Ežerėliai“. Gyvenome palapinėse ir labai smagiai mokėmės. Kai grįžau po kursų, Švietimo skyriuje jau buvo nuspręsta mane siųsti dirbti kitur. Pasiūlė pasirinkti kur norėčiau dirbti, o aš paklausiau kur geriausi saviveiklininkai, kur būtų įdomiau. Taip pasirinkau Šilalę, bet net nepagalvojau, kad bus sunku nusigauti ten, juk nebuvo kelių, nevažiavo autobusai, bet vis tiek šiaip ne taip, sunkvežimiais nuvažiavau, o manęs ten labai laukė. Prie fizinio lavinimo pamokų man pridėjo dar ir dailės pamokas, o man tai labai patiko. Sporto salės nebuvo, reikėjo pamokas vesti lauke. Berniukai žiūrėjo su nepasitikėjimu, atvažiavo čia kažkokia „mergelka“ fizinio pamokas vesti. Bet aš buvau jau po kursų pasikausčiusi, su sportine apranga, kaip priklauso, pati parodžiau keletą gimnastikos pratimų ir taip įgijau vaikų pasitikėjimą. Dirbdama sukūriau keletą šokių ratelių, saviveiklininkų būrelių. Jie greit pasiekė gana aukštą lygį, o tai pastebėjo Šilalės rajono valdžia ir įpareigojo mane vesti dainų šventes. Mano būsimas vyras taip pat atvyko į tą pačią mokyklą dirbti. Jis labai domėjosi teatru, pradėjo statyti spektaklius. Taip bendra saviveikla ir suvedė mus – jis statė spektaklius, aš rūpinausi dekoracijomis. Ir taip ten mokytojavau dešimt metų.
Atsiradom Tauragėj. Vyras baigė Universitetą ir jį paskyrė dirbti Švietimo skyriuje. Aš pradėjau dirbti pirmoje vidurinėje mokykloje, vesti mergaitėms darbų pamokas. Kai atsirado Dailės institute neakivaizdinis skyrius, įstojau mokytis. Baigusi įgijau dailininko-menotyrininko specialybę.
Bedirbant Pirmoje vidurinėje mokykloje, pastatė Ketvirtą vidurinę (dabar Žalgirių gimnazija). Jos direktorė Leokadija Judelienė perviliojo mane. Aš sutikau su sąlyga, kad mokykloje bus sustiprintas piešimas ir skirs atskirą kabinetą. Kadangi mokykla buvo nauja, tai man rūpėjo ne tik mano darbo vieta, bet ir visos mokyklos išvaizda. Nuvažiavau į Dailės institutą, susitikau su savo buvusiais dėstytojais ir paprašiau padėti papuošti mokyklą. Jie mielai sutiko, davė nemažai meno darbų, tame tarpe ir vieno studento diplominį darbą „Žalgirio mūšis“, kuris ir dabar tebepuošia mokyklos foje sieną. Taip ir gyvenu ligi šiol – neatsitraukiu nuo meno, politikos, įvairių žinių, stengiuosi viskuo domėtis.
Mano ilgas pedagoginis ir visuomeninis darbas buvo įdomus, pilnas įvairių įvykių. Visuomet stengiausi palaikyti gerą kontaktą su vaikais, todėl ir jie mane gerbė. Mano dėstomi dalykai – dailė ir braižyba – suteikė galimybę bendrauti su visais mokyklos mokiniais, todėl dabar visur, kur tik einu – ar į parduotuvę, ar į polikliniką, ar į kultūrinį renginį – visur juos sutinku, jie sveikinasi, maloniai kalbasi. Gal ir ne visiems įtikau, bet juk geras visiems nebūsi. Esu laiminga, kad tokia mano specialybė, leidusi pažinti daug žmonių. O mano hobis – bendrauti su žmonėmis, o ypač su jaunimu.
– Esate Tauragės Garbės pilietė. Už kokią veiklą šis titulas Jums skirtas ir kuo jis Jums svarbus?
– Aš buvau ir esu tiesiog nepagydoma patriotė. Prieškarinis auklėjimas ir pedagoginis darbas išugdė labai gilų patriotinį jausmą. Aš ir mokykloje, kai pati dar mokiausi, rašinėjau antitarybinius raštelius. Gerai, kad nepagavo, būtų buvę nekaip. Buvau ir pas partizanus nuvažiavusi... ai visko buvo... Kai prasidėjo Sąjūdis, aš jau buvau pensijoj ir nuėjau vadovauti jam Tauragėj. Vilniuje susipažinau su Angonita Rupšyte, kuri dirbo centrinėje Sąjūdžio būstinėje. Ne kartą teko su ja bendrauti ir taip susidraugavom, kad ligi šiol palaikom ryšį. Daug darbo ir jėgų buvo atiduota šio laikotarpio veiklai. Už tai, turbūt, ir buvo suteiktas Tauragės Garbės pilietės vardas.
Dėkojame už pokalbį.
Autorės nuotraukos
