Vasario 2 dieną Tauragės kultūros rūmuose vyko mokslinė-istorinė konferencija, skirta Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui. Pažvelgti į skirtingus istorinius etapus išgyvenusią Tauragę, pasidalinti įžvalgomis apie Lietuvos Valstybę, diplomatijos istoriją, laisvės reikšmę ir pilietiškumo svarbą žmogaus gyvenime, atvyko du garbūs svečiai – istorikas Alfredas Bumblauskas ir diplomatas Alfonsas Eidintas.
Konferencijoje dalyvavo gausus būrys istorija besidominčių tauragiškių. Tauragės krašto muziejaus istorijos-etnografijos skyriaus vedėjas Darius Kiniulis (pagal Kultūros paveldo tarnybos vadovo Edmundo Mažrimo parengtą medžiagą) pristatė interaktyvų žemėlapį „Tauragės miesto simboliniai ženklai, menantys valstybingumą“. Apie jį plačiau skaitykite 6-ame puslapyje.
Pranešimą „Lietuvos diplomatijos istorija“ pristatė habilituotas humanitarinių mokslų daktaras, VU profesorius, diplomatas ir rašytojas, šiuo metu URM ambasadorius ypatingiems pavedimams
Alfonsas Eidintas. Bene ilgiausią diplomatinę patirtį turintis nepriklausomoje Lietuvoje ambasadorius nėra retas svečias Tauragėje. Tauragės B. Baltrušaitytės viešojoje bibliotekoje jau keletą kartų jis pristatė savo mokslines knygas, istorinius romanus. Šį kartą profesorius tauragiškiams kalbėjo apie diplomatijos įtaką 1918–ųjų vasario 16-sosios akto įsigaliojimui bei kitiems valstybiniams istoriniams procesams.
Dalis emigrantų grįš
A. Eidintas, atsakydamas į publikos klausimą, pateikė įdomių įžvalgų apie emigraciją. Pasak diplomato, 1920 m. surašyme, iš 1 milijono 700 tūkst. Lietuvos gyventojų, 300 tūkst. buvo išvykę. Vien į Ameriką kasmet emigruodavo po 16 tūkst. gyventojų, po keletą tūkstančių į Rusijos miestus. Ir tai tik oficialiais duomenimis. Esą tuomet buvo keliama panika, kad Lietuva išsivažinės, išnyks.
Tačiau dalis šių emigrantų sugrįžo. Todėl profesorius pripažįsta, kad emigracija – rimta problema, bet situacijos dramatizuoti nelinkęs. Pasak A. Eidinto, daugelis lietuvių, gyvendami svečiose šalyse, kasdienybėje puoselėja gimtąją kultūrą. Diplomatas pasidalijo savo patirtimi:
– Mano požiūris toks – yra dramatiška padėtis, bet matot, nesiskaito jie emigrantais Europos Sąjungos šalyse. Laisvas darbo jėgos judėjimas. Kokie emigrantai? „Skype“ naudoja kasdien, žiūri televizijos lietuviškus kanalus, taigi jie neatitolę nuo Lietuvos, jie bendrauja kasdien su savo artimaisiais. Aš ne emigrantas, bet Norvegijoje, aš tik krautuvėje bendraudavau su norvegais (2006–2009 m. A. Eidintas dirbo Lietuvos ambasadoje Norvegijos Karalystėje, – red. past.) Namuose – lietuviškai, darbe lietuviškai, jokio praktiškai skirtumo, kaip Vilniuje. Ir jie taip pat jaučiasi. Kitaip yra ten, kur jie atitolsta. Tai čia mes turbūt dramatizuojam, kadangi jų vaikai nebekalba lietuviškai, eina į angliškas mokyklas. O mūsų švietimo skyriai net neturi specialių mokytojų, kurie iš kitakalbių mokyklų atėjusius per metus įvestų į lietuviakalbes. Tas turi būt kiekvienam švietimo skyriuj paruošta, jeigu norim, kad jie grįžtų. Nes tėvai vaikų traumavimui neveš. O dar mūsų tie mokytojai – „Ko ten važiavot į tą užsienį? Va, nebemoka vaikas lietuviškai, įsivaizduojat.“ Su priekaištu, egzaminus užtaiso, jie šlapi pareina. Taigi, nėra pasiruošimo. Namų darbus reikia atlikti.
Dabar maždaug milijonas yra išvykę, bet manau, kad dalis jų tikrai sugrįš. Yra vienintelis klausimas, kokia dalis. Prieš karą iš Amerikos grįžo 25 proc. Buvę Čikagos skerdyklų darbuotojai pirko žemes, kūrė ūkius. Bet žiūrėkit – Adolfas Ramanauskas-Vanagas, didvyris, yra gimęs Amerikoje. Taigi, išvažiuojančių-grįžtančių judėjimas vyksta. Jeigu prie caro reikėjo nelegaliai važiuoti, plaukti visokiais nepatogiais laivais, tai dabar yra laisvos durys. Ir pagrindinė priežastis būtų – jeigu kitose šalyse už tą patį darbą mokės 4 kartus daugiau, tai emigracija nesustos. Reikia kažką pagalvot ir apie atlyginimų kėlimą. Vilniuje restoranuose, sako, neskanu. Tai kaip bus skanu, jeigu visi geriausi šefai Londone mėsą kapoja fabrikuose ir uždirba 4 kartus daugiau. Taigi čia yra didelė problema, ir mes jos greit neįveiksim. Bet tie, kurie išvažiavo tik užsidirbti, nusipirkti automobilį, susiremontuoti butą, jie sugrįš. Tragedijos dar nėra. Bet jau yra blogai, – kalbėjo diplomatas.
Paveldėjom sovietmetį
Profesorius Alfredas Bumblauskas, vienas iš šimtmečio minėjimo koncepcijos autorių, VU Istorijos fakulteto Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedros vadovas, istorijos vadovėlių autorius, parengė pranešimą apie trijų datų – Vasario 16-osios, Kovo 11-osios ir Liepos 6-osios reikšmę Lietuvos istorijoje „Lietuvos valstybingumas: iš praeities į ateitį“. Istorikas nevengė intriguojančių ir provokuojančių įžvalgų – jog Sovietų Sąjungą sužlugdė ne Dainų šventės, kurios vykdavo ir sovietiniais laikais, o kompiuteriai, džinsai ir rokas, jog mokytojams, liepiantiems vaikams „kalti“ šimtus datų, kurios verčia mokinius „vemti nuo istorijos“, reikėtų patiems rašyti dvejetus. Profesorius garsėja aštriu ir netradiciniu žvilgsniu į istoriją, todėl jo auditorijos lūžta nuo studentų. Istorikas skatina žvelgti į svarbius valstybei faktus įsigilinant į pasaulio įvykių kontekstą.
– Mes paveldėjom visą sovietmetį. Mes esam kombinatorių nacija. Vieni kitus sekam, persekiojam. Tai aišku yra giluminis daiktas, dėl to, kad mes esam prastai pakrikštyti, pas mus krikščioniškos Lietuvos beveik mažoka. Čia, kad būtų aiškiau, galiu papasakoti eksperimentą. Kai buvo karšinamas Popiežius Jonas Paulius II, pasaulio sostinės degė nuo žvakučių. Aš tyčia pravažiavau Vilnių – nedegė nė viena žvakė nė prie vienos bažnyčios. Tad prašau neaiškint, kad mes esam krikščionys. Mes esam pagonys. Protestantai sako – nebendraukite su katalikais, jie tik lėbauja ir meldžiasi, protestantai bent dirba. Tai pagonys net to nedaro. Jie tik lėbauja, žiūrėdami, geriausiu atveju, krepšinį. Taigi kalbant apie patriotizmą, ką mes iš sovietmečio paveldėjom? Jis dabar tik gimsta. Aš manau, kad gimsta su jaunimu, gimsta su intencijom kurti šaulių sąjungą, gimsta su tokiom kaip Samo Urbonavičiaus (roko grupės „BIX“ vokalistas, – red. past.) deklaracijom – pradedam viską iš naujo. Reikia apsivalyti ir pradėti kurti iš naujo Lietuvą. Praėjo 28 metai, o nėra nė vienos gyvenimo srities, kurioje mes būtume iki galo patenkinti. Nieks mums nepavyko. Ten, kur mes patys turim tvarkytis, kur nėra Europos bet kokio piršto. Keikia visi tą Europą, bet ten, kur palikta yra nacionalinei kompetencijai, o tai yra palikta sveikata, švietimas ir kultūra – ir yra didžiausias „balaganas“. Vadinasi – prastai pakrikštyti, pagonybėj skendintys, su komunizmo ateizacija – kombinatoriai – labai sunkiai keliasi ant kojų. Smetoninis mokytojas buvo žmogaus žmogui pagarbą ugdantis mokytojas. Nežinau, ar visada dabar šiais laikais taip yra, – gan sarkastiškai ir neabejotinai įdomiai, apie šių laikų patriotines vertybes kalbėjo profesorius A. Bumblauskas.
