Prieš penketą metų mano straipsnyje „Energetinių sprendimų keliai Lietuvoje“, kuris buvo publikuotas leidiniuose „Mokslas ir technika“, „Mano būstas“ be kitų idėjų pateikta mintis, kaip išspręsti „sodybų tuštėjimo ir pilnėjimo“ problematiką. Gausybę apleistų sodybų, pastatų, tinkamai sutvarkius, būtų galima panaudoti, kaip rezervinį fondą kaimo gyventojų būsto renovacijoms. Tai būtų ženklus ekonominis efektas, regionų gaivinimas, vidinės bei išorinės emigracijos stabdymas. Egzistuojantis modelis pagal posakį „ką tau valstybė ir ką tu valstybei“ beveik neegzistuoja. Tarp abiejų pusių veikia tarpininkai, visažinantys vertintojai, pasiūlymus rūšiuojantys atstovai, skaičiuojantys sau nuopelnus. Manau, tai pagrindinė priežastis, dėl ko mūsų Tėvynėje susidariusi tokia padėtis.
Statistika skelbia, kad šių metų pradžioje Lietuvoje gyveno 2 mln. 810 tūkst. nuolatinių gyventojų, o tai yra 37,8 tūkst. mažiau nei pernai. Tokios naujienos mus jau pasitinka metai iš metų, todėl ne be reikalo prisiminiau Jono Avyžiaus romaną „Sodybų tuštėjimo metas“. Nors tai ir turėtų būti valstybės strategija, įsiklausykime, ką apie tai kalba mokslo bendruomenė.
Praėjusias metais viešai buvo pristatyta „Baltoji knyga“, kurioje išdėstytos regioninės politikos gairės artėjančiam dešimtmečiui. Jos autoriai kalba apie tvarią ir darnią regionų raidą, kurią neva saugos efektyvūs finansai, optimizuotas institucijų darbas. Kiek išnykusių ir susikūrusių yra darbo vietų per metus mes suskaičiuoti galime, tačiau ar atsirado bent vienas mokslinis padalinys, kuris galėtų padėti efektyvinti vietinius išteklius, prisidėtų prie tolygios regionų raidos vystymo?
Šiaulių universiteto profesorius, Mokslininkų sąjungos pirmininkas dr. Jonas Jasaitis straipsnyje „Valstybės strategija“ kalba apie žiedą – kompleksinę grafinę formą, kurios negalima suskirstyti į dalis ir po to bandyti sulipinti. Nė vienos lūkesčio dalies negalima ignoruoti, o šį kompleksą sudaro: būstas, darbinės veiklos diversifikacija, sveika gyvensena, nuolatinė edukacija, vertybių sistemos formavimas, asmens, jo turto bei verslo saugumas.
Pakalbėkime apie būstą. Juk lūkesčių tenkinimą apima ne tik buto ar sodybos įsigijimas. Tai ir gyvenvietės ir regiono pasirinkimas, atsižvelgiant į aplinkos jaukumą, susisiekimo galimybes, būsto išlaikymo sąnaudas. Pasaulyje yra susiformavę labai skirtingi šeimos sodybų tipai. Dabartinėje Lietuvoje formuojasi vadinamųjų „antrųjų namų“ koncepcija, kuria daugiausiai vadovaujasi nuolat miestuose gyvenančios ir dirbančios šeimos. Tačiau daugiabučių būstų kategorija Lietuvoje nuo seno neturėjo gero vardo: miestų buvo vadinami „barakais“, o kaimo „kumetynais“.
J. Jasaitis sako, kad būstas yra pirmoji ir bene svarbiausia asmenybės egzistavimo sąlyga, suteikianti savarankiškumo ir pastovumo pojūtį. Šeimos namai neatsiejami nuo tokių sąvokų kaip tėviškė, gimtasis kraštas. Judriame šiuolaikiniame pasaulyje niekas negali puoselėti vilčių, kad pavyks visai sustabdyti emigraciją, juo labiau – vidinę. Gyventojai palieka gimtinę ne tik todėl, kad nemato galimybių įgyvendinti savo lūkesčių. Nemažiau svarbu yra noras pažinti kitus kraštus, įgyti kitokį išsilavinimą ar imtis judraus tarptautinio verslo. Tačiau turėdami savo sodybą, jie niekada nepasijaus benamio klajūno kailyje. Šeimos sodyba visada teiks galimybę sugrįžti, aplinkybėms pasikeitus.
Knygų pabėgėliams ir migrantams autorė Raimonda Mikatavage kartą rašė, jog namo įsigijimas reiškia daug daugiau nei būsto įsigijimas: „jūs įsigijote ir gabalėlį valstybės“. Nuo to momento, kai tapote sodybos savininku, turite nuolatinę gyvenamąją vietą, esate tiesiogiai susijęs su savo valstybe.
Visai kita situacija, jei gyvenate „dėžėje“ – daugiabutyje. Nors butas yra jūsų privati nuosavybė, tačiau iš esmės nieko neturite: jums nepriklauso nei to namo sienos, nei stogas. Laiptai, ant kurių atsistojate, taip pat nepriklauso. Todėl nenuostabu, kad apklausus studentus, net du trečdaliai jų negali įvardinti vietovės Lietuvoje, kurią vadintų tėviške, gimtine.
Nuosavos sodybos vilioja žmones, tačiau bėda, kad nėra individualių namų sodybų strategijos. Priemiesčių žemę išpirko apsukruoliai, sukurpė detaliuosius planus, išvedžiojo komunikacijas ir išplatino skelbimus su fantastiškomis kainomis.
Anot dr. J. Jasaičio, kai prieš dešimtmetį buvo paskelbta idėja „šeimai – hektaras žemės“, reakcija buvo labai prieštaringa. Vieni teigė, kad žemės nėra, kiti kalbėjo, kad jaunos šeimos į kaimą nesikels (nors iki miesto keletas minučių automobiliu).
Vis dėlto, pabandykim įsivaizduoti, kad savivaldybės ėmėsi įgyvendinti šią idėją, pašalindamos biurokratinius apribojimus ir nesikišdamos į žmogaus privatų gyvenimą. Gal koks vaikinas, uždarbiaujantis Airijoje, gauna pasiūlymą kurti sodybą vieno hektaro plote. Sklypas ne prestižinis, žemė nederlinga, bet bus nuosavas su sąlyga, kad čia įsikurs ir ją prižiūrės. Pirmaisiais metais naujasis savininkas čia gal tik šabakštynus išvalys, išlygins. Antraisiais – užsodins sodą pasirinktoje vietoje, išlies pamatus gyvenamajam namui. Trečiaisiais – pradės statyti. Ir štai po kokių 5–6 metų kuklus namelis jau atvers duris šeimos nariams, o dar po kiek laiko atsiras ir pastatas būsimam privačiam verslui. Gal ir visą dešimtmetį užtruks, kol žmogus įsikurs ir suplanuos pragyvenimo šaltinį. Tačiau nereikės nei lankstinukų su kvietimu grįžti į gimtąjį kraštą, nei „Globalios Lietuvos“ projektų. Žmogus paprasčiausiai žinos, kad turi gabalėlį Lietuvos, kad jis čia – laukiamas.
