Kai visoje Lietuvoje Vasario 16-ąją per pietus gaudė bažnyčių varpai, Onutė ir Stasys Mačiuliai jų klausėsi prie Pagramančio parapijos varpinės su klebonu Vaidotu Vite ir kitais tikinčiaisiais. Šį kartą dūžiai skambėjo bylodami apie mūsų tautos laisvę, nepriklausomybę, suteikdami laiko tiek praeities prisiminimams, tiek ateities planams. Šimtąjį Tėvynės jubiliejų daugelis sutiko su trispalve. Mažonų seniūnijos, Užbūdupio kaimo gyventojai O. Vaitkutei-Mačiulienei ši šventė ypač svarbi. Ji puikiai prisimena ne tik džiugias akimirkas, bet ir patirtą skausmą, išdavystes. Politinė tremtinė mintimis sutiko pasidalinti su „Tauragės žinių“ skaitytojais.
Popieriaus skiautės
– Maždaug savaitę prieš vasario 16-ąją mes su klasiokėm ant popieriaus lapų pradėdavom spalvinti trispalves. Paskui sukarpydavom gabaliukais ir tas skiauteles suberdavome į kišenes. Vasario 16-osios ankstų rytą eidamos tuo metu pačia didžiausia Tauragėje – Vytauto gatve, barstydavom tuos lapelius. Tai buvo 1950 m. Paskui stebėdavom, ar žmonės pamatys, kaip reaguos. Tiesiog, norėjome priminti visiems, čia yra Lietuva, kad mes esam lietuviai, nors ir šeimininkauja okupantai.
O kiek mums buvo džiaugsmo, kai sužinojom, kad tauragiškiai vieni kitų klausinėjo, ar tu matei trispalvę gatvėje. Džiaugsmas užliedavo krūtinę, kad mažytės popieriaus skiautelės suteikė valstybės šventei džiaugsmo, – pokalbį su žurnaliste pradėjo O. Vaitkutė-Mačiulienė.
Praėjus beveik 7 dešimtmečiams, džiaugsmas nepradingo, šįkart suskambo varpais. Vis dėlto, pašnekovei sunku pamiršti ir skaudų, sunkų politinės kalinės kelią, kurį nuėjo kartu su Tėvyne. Šiandien mintyse vis dar iškyla skausmas, išdavystės, kurias patyrė jos su mama.
Pogrindžio spauda
– Sakė, vaikeli, niekur nelįsk, nei su kuo nesusidėk. Nors jai ir pažadėjau, tačiau jau buvau Kęstučio apygardos Butigeidžio būrio vadove. Tuo metu buvo prasidėję trėmimai. Eidamos į mokyklą matėme prikrautas mašinas ryšulių, stovėjo kareiviai su šautuvais, maži vaikai verkė. Buvo baisu žiūrėti, norėjosi šaukti.
Mūsų klasė buvo labai aktyvi, ypač veikli. 1950 rudenį mes, keturios gimnazistės: aš, Irena Martinkutė, Albina Liutkutė-Matevičienė (slapyvardis Vilija) ir Liucija Dainevičiūtė pogrindyje pradėjome leisti laikraštį „Lietuvos balsas“. Būdavo keturių – šešių lapų, per mėnesį išleisdavome du, o kartais ir keturis kartus. Norėjome jį platinti partizanams, – pasakojo O. Vaitkutė-Mačiulienė.
Laikraščio pagrindinis tikslas buvo netylėti, aiškinti tiesą, kovoti prieš smurtą ir melą.
– Žodis už kulką galingesnis. Nors gerai žinojom, kad už tai mūsų laukia Sibiro lageriai arba mirtis, tą laikraštėlį mes perduodavom partizanams. Aktyviausia buvo Irena Martinkutė-Smetonienė (kalbininkas Antanas Smetona yra jos sūnus, – red. past.). Ji rašė ne tik eilėraščius, bet ir poemas. Jai kūryba liejosi, nors nė karto nebuvo mačiusi partizanų. Tik aš viena su jais palaikydavau ryšį. Tekstus visos rašydavom, bet dailyraščiu – A. Liutkutė-Matevičienė, – prisiminė O. Vaitkutė-Mačiulienė.
Eilėraščiuose buvo sudėta meilė, ilgesys laisvai nepriklausomai Tėvynei. Jais moterys kvietė partizanus ir visus Lietuvos žmones ryžtingai kovai. Taip pat buvo publikuojami tekstai apie vykusias kovas, susišaudymus. Kiekvienas laikraščio numeris buvo papuoštas trispalve. Daug dėmesio skiriama vasario 16-ajai.
Mena išdavystę
– Tėviškėje, Jucaičiuose ateidavo partizanai. Kartu su jais lankydavosi buvęs mano brolio Juozo bendraklasis Jonas Nuobaras-Lyras. Aš jam atsitiktinai perdaviau mūsų laikraštėlį. Buvom laimingos, bendraudamos su partizanais, tačiau nežinojome, kad J. Nuobaras yra išdavikas, užverbuotas MGB. Netrukus visos buvome išduotos, tuo metu mokėmės devintoje klasėje. Areštavo su mokinio pažymėjimu, – kalbėjo O. Vaitkutė-Mačiulienė.
Onutė prisiminė, kad tai buvo 1951 m. spalio penktoji. Saugumiečiai areštavo visas bendražyges, uždarė į Šubertinę, tardė.
– Valgyti nedavė niekas, tik trečią dieną pietums atnešė sriubos, kurios viršuje plūduriavo kirminai ir kelios kruopos. Man alkanai ji pasirodė tokia skani, jog norėjau dar, bet prižiūrėtojas taip baisiai žiūrėjo, kad paprašyti neišdrįsau, – prisiminė kovotoja.
Onutės mama apie dingusią dukrą nežinojo nieko tris paras. Dėl to mergina itin pergyveno, net galvojo apie savižudybę. Po kurio laiko, mama suradusi dukrą į Šubertinę atnešė valgyti. Teigė, jog vos neišprotėjusi, dėl to Onutė nenustojo verkusi.
Moteris pasakojo, kad vėliau dar turėjusi pasimatymą su mama Klaipėdoje. 1951 gruodžio mėn. pagal Rusijos federacijos Baudžiamąjį kodeksą jai skyrė 25 metus kalėjimo ir ištrėmė 5 metams be teisės grįžti į Lietuvą. Išvežta buvo 1952 gegužę, didžiąją tremties dalį praleido Norilske, kapojo amžiną įšalą, ruošė tranšėjas statyboms.
Išliko stipri
Po Stalino mirties, kalinių bylos buvo peržiūrimos, trumpinamas teistumo laikas. 1955 m. O. Vaitkutė-Mačiulienė išgirdo, jog yra išleidžiama į laisvę.
– Tai išgirdusi aš nualpau. Mane gaivinusi felčerė sakė, kad žmogus gali mirti tiek iš skausmo, tiek iš džiaugsmo, – prisiminė moteris.
Prisiminimų apstu: Tėvynės ilgesys, skausmas, mamos ilgesys traukinio vagone. Taip pat ir brangios žemės ilgesys, kurios nei saujelės su savimi nepasiėmė.
– Šiandien labiausiai džiaugiuosi, kad esu gyva. Mano visos bendražygės jau iškeliavo anapilin. Tik partizano Vlado Globio viena iš seserų – Ona Globytė tebegyvena. Tikiu, kad stiprybės mums suteikia Dievas, – žurnalistei teigė politinė kalinė-tremtinė O. Vaitkutė-Mačiulienė.
Vasario mėnesį, atidengiant paminklą istorinėms asmenybėms Jonui, Petrui ir Antanui Vileišiams, Jono dukra Rita Vileišytė-Bagdonas kalbėdama teigė, jog pirmiausia pati brangiausia yra Tėvynė. Kai kurie prieštaravo, kad žmogui brangiausia – mama. Pasiteiravome Onutės, kas jai yra svarbiau?
– Motina ir Tėvynė yra vienas nedalomas žodis, – nė sekundės nedvejojusi teigė O. Vaitkutė-Mačiulienė.
Pavyzdys daugeliui
Onutės ir Stasio Mačiulių gyvenimas gali būti pavyzdžiu ne tik Mažonų seniūnijos gyventojams, bet ir Lietuvai. Jų gyvenimo credo – meilė Dievui, Tėvynei, artimam.
Po nepriklausomybės, šeima skubėjo atgauti savo žemę, Stasys atkūrė tėviškės namus. Iškasė šulinį buvusioje vietoje, pastatė erdvų namą, pirtį, pasodino sodą. Kaip dera tikram lietuviui, įprasmino viską kryžiumi, rūpintojėlio skulptūra.
Šiandien sodybą puošia gėlės. Onutė, padedama namiškių, bitininkauja. Pora užaugino dvi dukras: Rasutę ir Dalytę, sūnų Egidijų. Turi aštuonis anūkus ir tris proanūkius. Neseniai atšventė ir auksines vestuves.
Pasak aplinkinių, sunku suvokti, kaip jie visur spėja: dirbti ūkyje, kiekvieną sekmadienį lankytis bažnyčioje. Mačiuliai atranda laiko bendruomenės renginiams, Onutė – Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Tauragės filialo tarybos narė.
Kiekvienas, pravėręs šių namų duris, pajunta šilumą, šeimininkų gerumą ir žmogiškumą. Čia lengva pasikalbėti apie buitį, apie brangias tautos šventes, knygas. O. Vaitkutė-Mačiulienė daugelį metų dirbo Pagramančio bibliotekoje. Ir dabar, sulaukusi garbingo amžiaus, nepaleidžia knygos iš rankų. Šį kartą ant stalo guli Rūtos Šepetys „Tarp pilkų debesų“. Pokalbio metu Stasys žmonai atnešė eilėraščio iškarpą.
– Dabar vis skaitau ir skaitau. Noriu mintinai išmokti, tai mūsų gyvenimas, – rodydama į Povilo Šerno eilėraštį „Verta“ kalbėjo senjorė.
„O juk miela turėt savo žemę,
kurioje tu esi šeimininkas!
Kurk sodybą! Sodink obelėlę!
Čia tvarkytis gali, kaip patinka!
Juk svajonė kiekvieno lietuvio –
širdžiai mielą kampelį turėti,
iš kraštų tolimiausių sugrįžus,
pasidžiaugti Tėvyne mieliausia.“
Povilas ŠERNAS
– Mes tikim, kad Lietuva suklestės, juk per nepriklausomybės metus išaugo nauja karta, kurių dauguma perėmė meilę Tėvynei, kurie kaip ir mes eitų kovoti už laisvę, nepriklausomybę. Meilė Tėvynei yra, tartum, amžinoji gija, persiduodanti iš kartos į kartą. Taip norisi tikėti, kad nugyvensim visus sunkumus ir Lietuva vėl atgims, – teigė pašnekovai.
Apie išdavystę. Klaipėdos apygardos prokuratūros pranešimas. 2008 m., balandžio 15 diena.
Jonui Nuobarui pranešta, kad jis įtariamas genocidu, tai yra, kad 1951 m. bendrininkaudamas su Lietuvos TSR valstybės saugumo ministerijos (MGB) Tauragės skyriaus nenustatytais pareigūnais padėjo sovietų okupacinės valdžios represinei struktūrai fiziškai naikinti Lietuvos gyventojus, priklausiusius atskirai politinei grupei – pasipriešinimo sovietų okupacinei valdžiai dalyviams – Lietuvos partizanams. Juos nužudant išdavė jam žinomų partizanų ryšininkus bei žinomus antitarybinio pogrindžio organizacijos narius.
1951 m. spalio mėn. Jonas Nuobaras (Lyras) bendrininkaudamas su MGB, išdavė jiems Tauragės 1-oje vidurinėje mokykloje veikusios antitarybinės pogrindžio organizacijos „Lietuvos balsas“ nares: Oną Vaitkutę, Ireną Martinkutę, Albiną Liutkutę, Liuciją Dainevičiūtę, Bronislavą ir Oną Globytes, dėl ko jos buvo suimtos ir Kaliningrado srities kariuomenės karo tribunolo nuteistos 25 metams kalėjimo su viso turto konfiskacija.
Šiais savo veiksmais jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 24 str. 6 d ir 99 str. Dėl pareikšto įtarimo J. Nuobaras apklaustas.
Kaip kolaborantas J. Nuobaras liko be bausmės. 2004 m. apklausiamas jis nurodė, kad dėl senatvės jam atsirado sklerozė, neatsimena buvusių įvykių, o 2007 m. jam nustatyta diagnozė – Alzheimeris.
