„Tauragės žinių“ skaitytojas Romas Delkus, kilęs iš Gaurės apylinkių, sukaupė vertingą mamos Martos Delkienės (1919–2014) atsiminimų kraitį. Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais šiems žmonėms teko išgyventi okupantų žiaurumus, iš arti matyti partizaninį judėjimą ir tremtin vežamus kaimynus ir gimines. Spausdiname antrąją atsiminimų ištrauką, kurios tęsinys – kituose numeriuose, rubrikoje „Praverkim krašto lobių skrynią“.
Teismas
Tėvo byla nuo Gaurės valsčiaus darbuotojų bendros bylos buvo atskirta, jog taptų ramesnė, nekiltų kokių diskusijų bei nesukeltų nepageidaujamo rezonanso.
Apie ištremtuosius ar nuteistus visi tada bijojo kalbėti, net likę giminaičiai daugeliu atveju nežinojo, kur dingę jų artimieji arba vengė apie tai viešai kam pasakoti.
Dieną prieš teismą pats prokuroras Gineika pamokė, kaip proceso metu paklausta turėčiau kalbėti, o, neduok Dieve, ko nepamirščiau tai ant popierėlio surašė, kad mintinai išmokčiau, bet pasakė, jog du metus teks atsėdėti. Teisėja Kiseliova pridūrė, kad bausmę sušvelnino kiek tik įmanoma, nes visiškai išteisinti tokių galimybių nebuvę. Tik patys būtų turėję sėsti už grotų.
Teismo dieną paklaustas atsistojo tėvo įdavėjas, pradėjo aiškiai ir garsiai dėstyti jog pyliavos grūdais atsiskaitymo kvitus gavęs iš mano vyro ir nieko nežinojęs. Tada prokuroras Gineika tarė savo žodį ir galų gale to žmogaus griežtai teiravosi, kodėl prisiekęs teismui sakyti tik tiesą duodamas parodymus akivaizdžiai meluoja ir yra tikintis, o būdamas garbaus amžiaus kai priartės paskutinioji ar nebijos stoti prieš Dievo teismą. Tai jis prokurorui atrėžė, jog sako visą teisybę ir dėl to nebijąs nei Dievo, nei velnio.
Viešpatie, salėje įsivyravo spengianti tyla. Liudytojai, giminės ir teismo tarnautojai nuščiuvę statulų pozomis be žado sėdėjo praradę amą. Nežinia kaip visa tai buvo traktuojama posėdžio metu byloje, o tėvą, kaip ir žadėjo, nuteisė dviem nelaisvės metams ir išvežė į Šilutės kalėjimą.
Tai mes visi drebėjome, jog nebūtų skundų, kad tėvo tikras brolis Simas ir mano dėdė Endriu Jorkes gyveno Kanadoje, nes tuo metu turėti artimų giminių kapitalistinėse valstybėse buvo nepageidaujamas dalykas, kuris tuometinėms institucijoms kėlė didelius ir nepagrįstus įtarinėjimus. Dar tie netikri pyliavos atsiskaitymo kvitų blankai bylojo ryšį su užsieniu ir sovietinės Lietuvos darbo žmonių iškovotos santvarkos, ir tėvynės išdavystę, siekiant pakirsti valstybingumo pamatus ir susilpninti darbo liaudies pasitikėjimą naujai iškepta valdžia, nesugebėjusia užtikrinti tvarkos prižiūrint atsakingus darbuotojus.
Basomis per Nemuną
Pirmą rudenį kai likau viena Panemunėje liko tėvo už Nemuno poligonuose sušienautas šienas, nes galvijų pirmaisiais sovietinės valdžios metais laikyti niekas nedraudė, bet ganyklų ir pievų atėmę prievarta žemę irgi neskyrė. Nutaikiusios pilnaties fazę, nes dar buvau išsilaikiusi du arklius, su tolima giminaite Lėna Juozapaityte-Riaubiene vykome nakčia į Panemunę pas didžiąją ūkininkę Eidukienę šieno sukrauto jos daržinėse parsivežti. Arkliais į vieną pusę – tolimas 40 km kelias. Teko keliauti kelis kartus, o su paskutiniuoju šieno vežimu grįžome visai prieš pat Kalėdas.
Kai beveik visas kiaules buvome per bylos tyrimą išskerdę, tapo striuka su maistu ir nebuvo daugiau ko griebtis. Tai gerai jog buvau dar vieną kumelę šiaip taip išsilaikiusi ir turėjau neblogą pagalbininkę, o viena likusi su būreliu mažamečių vaikų nežinia kaip būčiau išsivertusi.
Dargi iš vakaro viską susiruošusi ir visai bežlėjant atsigulusi, jau spėjusi porą gerų adynų nusnūsti, ankstelnom atsikėlusi, brėkštant rytui per miškus, laukymes, per Šešuvies ir Ančios pakalnes dardėdavau į už 25 km esantį miestelį, o saulei tekant būdavau Skaudvilės turguje. Žemaitės iš atokiausių kaimų suvežusios ar sunešusios prekiavo be svarstyklių lygtinai vertindamos už kilogramą apydidžius lašinių gabalus. Nusižiūrėjusi didesnių ir storesnių prisipirkdavau gerą pusmaišį, o grįžusi į namus vakare svarstyklėmis susverdavau, tai nuo kiekvieno gabalo likdavo po nemenką bryzą, ką panaudodavau savo reikmėms gaminant valgį.
Susipakavusi sekančią dieną lašinius gabendavau į Tilžę (tuometį Sovietską), o pardavusi dar turėdavau pelno, nes lašiniai ten buvo nepalyginamai brangesni, kadangi Karaliaučiaus krašto kaimai buvo likę kone be gyventojų, tad atvykus okupantams pagal gautus maisto davinius vienu metu buvo gana sunku išgyventi. Tačiau susisiekimas su Tilže – sunkus ir pavojingas, nes per karą susprogdinti tiltai per Nemuną dar nebuvo atstatyti.
Porą kilometrų ryte nusigabenusi tavorą iki Bernotiškės traukinių stotelės, važiuodavau iki Pagėgių, o toliau pėsčia su dviem sunkiais nešuliais iki Nemuno žemumos, per kurią dvejose ar trijose vietose tekdavo po penkiasdešimt ar daugiau metrų vandeniu iki kelėnų įbridus bristi. Tai tokių keliauninkių buvo ir daugiau, tad visa eilė apsikarsčiusių ryšuliais basų moterų per purvą ir vandenį skubėdavo, jog greičiau pasiektų Nemuno krantą, prie kurio laukdavo keltininkas su keltu. Plausto dugnas buvo iš lentų ir su plyšiais, pro kuriuos aiškiai matėsi kunkuliuojantis tekančios upės vanduo, kuris retkarčiais prasiveržęs pro nesandarų parvazo dugną apsemdavo kojas. Esu girdėjusi, jog keliantis per sraunųjį Nemuną būta nelaimingų atsitikimų.
Grumtynės dėl kąsnio
Kitą vasarą, jog užpelnyčiau keturiom burnom duonos kąsnį, kaip tikra vargo bitė vis lėkiau ir lėkiau į visas puses prie įvairiausių darbų. Namuose likę vyresnieji vaikai prižiūrėjo mažesniuosius. Per kiauras vasaros dienas lyg skruzdė miškuose procevuojau rinkdama uogas. Reikėjo susiimti ir triūsti kaip reikiant, norint pribraukti su kaupu du krepšius mėlynių, kurias tuo pačiu maršrutu tekdavo gabenti į Tilžę.
Sovietske mėlynės buvo brangios, nes atvykėliams rusams griežtai uždrausta Karaliaučiaus krašto miškus lankyti, kadangi visi buvo užminuoti besitraukiančios vokiečių kariuomenės. Už litrą turguje mokėjo 6 rublius. Tai nešė šiokius tokius pinigus ir rizikuoti apsimokėjo, nes kitos išeities nebuvo. Tuo metu švaros palaikytoja valdiškoje įstaigoje ar įmonėje už mėnesio darbą gaudavo 30 rublių. Sovietsko parduotuvėse dažniau nei Tauragėje pasitaikydavo avalynės ir rūbų, tad norint aprengti vaikus tekdavo stoti į kilometrinę eilę, o pradėjus prekiauti visi vienas pro kitą verždavosi į priekį ir būdavo tokia spūstis, kad menki juokai. Jei vaikams batukų ar drabužėlių pavykdavo nupirkti, tekdavo kol išeisi iš krautuvės, grumtis iš paskutiniųjų. Tai pasitaikydavo, kad prasibrautum pro grūstyje besirungiančią minią, jog iš parduotuvės išeidavau ir be skaros, ir be palto sagų. Labiausiai tekdavo saugoti pinigus nuo kišenvagių, kurių ten buvo nemažai, ir kurie dirbtinai sukeldavo didžiules grūstis, jog galėtų lengviau ką vertingo nudžiauti.
Lankė kalėjime
Kalėjime buvo labai prastas maistas. Tik badui numarinti. Tad važiuojant į Šilutę kartą per mėnesį, nes dažniau nebuvo įmanoma, tekdavo sutaupyti ir suruošti tiek maisto produktų, jog pakaktų iki sekančio lankymo. Tai veždavau laidinto sviesto, pasūdytų lydytų kiaulienos taukų, lašinių, kumpio ir kitokių greitai negendančių produktų, jog užtektų prisidurti prie valdiško davinio.
Kartą parvykusi iš Šilutės ėjau į geležinkelio stotį, kad galėčiau vakariniu traukiniu grįžti namo. Buvo šalta gili žiema. Išlipusi iš vagono eidama pėsčia per Didįjį mišką bridau sniego pusnis be jokios pėdos. Naktis pasitaikė apsiniaukusi ir tamsi; nors durk pirštu į akį – nieko nematysi. Tik sniegas nežymiai boluodamas ant nuomonės rodė kelią namų pusėn. Apsipratusi su tamsa vietomis brisdama iki dvišakumos atsargiai pūškuodama palengva yriausi pirmyn.
Anksti rytmetį ne veide iš nuostabos atėjęs kaimynas teiravosi ar dar gyva besanti... Kalbėjo jog porą kilometrų mišku namo pėdomis iš paskos sekęs vilkas su gero veršio dydžio pėdsakais, o prie laukymės pasukęs pamiške į kitą pusę. Matyt nebuvęs alkanas, tačiau reikėjo suklupti, tai žvėris nebūtų snaudęs.
Kelionė į Šilutę buvo ganėtinai sudėtinga, nes nuo Pagėgių tekdavo šalikelėje stabdyti pakeleivingas dažniausia kariškas mašinas, kurių retai tepasitaikydavo, o keliauninkų vykstančių su įvairiausiais reikalais pakelėse stovėdavo būriai, nes jokie autobusai dar nebuvo atsiradę. Jei kas pavežėdavo, tai tik nedengtose bortinėse mašinose. Ar tau ruduo, ar tau žiema; lietus ar šaltis su pūga džiaugdavomės, kad tiktai kas veža.
Kai dienos rudenį trumpos ir vėluodavo kalėjime iškvietimai arba vykdama atviroje bortinėje mašinoje nuo lietaus visa kiaurai permirkusi nežinodavau kur dingti, nakvynės belstis kalėdojant pabučiais tekdavo ieškotis Šilutėje. Vieną žvarbų lapkritį vykstant su kitais žmonėmis sėdėjau prie krašto. Bloškė stiprokas vėjas su lietumi ir šalčiu, ledijo, tad visa palto dešinė pusė su pečiu iki pusės nugaros kol nuvažiavom į vietą tapo ledo sluoksniu padengti.
Užrašė Romas Delkus. Tęsinys – kituose numeriuose.
