„Tauragės žinių“ skaitytojas Romas Delkus, kilęs iš Gaurės apylinkių, sukaupė vertingą mamos Martos Delkienės (1919–2014) atsiminimų kraitį. Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais šiems žmonėms teko išgyventi okupantų žiaurumus, iš arti matyti partizaninį judėjimą ir tremtin vežamus kaimynus ir gimines. Spausdiname paskutiniąją atsiminimų ištrauką.
Pasala
Vieną rudens pavakarį nenujausdama pavojaus sūnų pasiunčiau pas kaimynus, kad paskolintų lempai žibalo. Nesulaukdama grįžtant pradėjau nerimauti, nes jau visai ėmė temti. Kai išgirdau porą šūvių, tai nerimas išaugo dvigubai, o vaiko kaip nėra taip nėra. Pagaliau tėvui liepiau eiti pažiūrėti kas ten galų gale dedasi. Tai jis išėjo ir išėjo. Greit prabėgo pusvalandis, ar net valanda. Tai man, vaikai, jau buvo į pėdas. Paskubomis susiplovusi mazginį ir negalėdama nustigti vietoje ar neisiu pati žiūrėti, kas gi ten nutikę ir saviškius parsivaryti namo.
Dar neįžengus kieman kelią pastojo ginkluotas stribas, įrėmęs šautuvo vamzdį man į nugarą nuvarė prie rūsio pastato ir sukomandavo lįsti į po žeme buvusį sklepą, kuriame buvo daugiau žmonių. Tai pradėjau prašytis, kad paleistų, nes namuose visai dar maži likę trys vaikai. Tarpusavyje pasitarę leido man grįžti, bet lydimai vieno sargybinio.
Kai grįžau į savo stubą tik tada palydovas paaiškino, jog kitų išleisti negali, bet jiems neatsitiks nieko blogo, nes betoninės rūsio sienos apsaugos nuo gaisro ar atsitiktinės kulkos per susišaudymą. Stribas buvo šnekus ir sakė, kad jiems per šnipą pavyko sužinoti, jog tą naktį kolūkio fermoje ruošiamas miško brolių slaptas pasikėsinimas, jog pakenktų tarybų valdžios įsitvirtinimui, sunaikinant apiplėšimo tikslais visuomeninį turtą. Todėl mes, sakė jis, surengėme pasalą ir kai pasirodys miškiniai, tai jie netikėtai gaus stiprios ugnies, ir patikino, jog maniškiams niekas negresia, o vado griežtai įsakyta nuo manęs nenuleisti akių, jog kam nors nepraneščiau apie jų planą, kuris galėtų būti perduotas partizanams, tad pasiliksiąs čionai iki įvykių pabaigos.
Neilgai trukus nuo tos pusės pasigirdo vienas kitas šūvis, o po kelių minučių ištisos šūvių papliūpos. Tris kartus padangę stipriai nušvietė iššautos raketos. Kadangi tėvas dirbo Gaurės valsčiuje, tai gerai žinojau, jog stribintai iš miestelio šaukiasi skubios pagalbos.
Ir tik po to įvykio sužinojom, kad partizanai susekė, jog stribams pranešta apie jų pasikėsinimą ir anksčiau suspėjo partizanų būrys tvartuose ir daržinėse už šieno pasislėpti. Tai atvykę kiti partizanai bandė apsupti sodybą žiedu, jog stribams nepavyktų pasprukti o pasislėpę ūkinių pastatų viduje jiems talkininkavo automato kalenimais ir ginklų šūviais.
Laimė
Tuosyk namuose ėjau iš proto pergyvendama ir prašiau tik vieno savo maldose, jog išgelbėtų bent sūnų, jei daugiau nėra įmanoma.
Apsupties žiedas aplink buvusio kaimyno Jakučio išvežto tremtin sodybą vis siaurėjo, o šūvių ugnis iš visų pusių stiprėjo.
Kai iš Gaurės atvyko vos ne visas garnizonas šūviai valandėlei liovėsi. Abi pusės tuo tarpu, matyt, vertino savo nuostolius ir savo galimybes. Ruošėsi naujai kovos taktikai ir manevruojant atsitraukimo galimybėms.
Kaip tik tuo metu į fermą per tankų subujojusį sodą pridengtas nakties tamsos nepastebėtas ėjo fermos šėrikas, sugalvojęs tą vėlų vakarą pagirdyti gyvulius. Kai jį kieme sulaikė stribintai, tai sakė jokių šūvių negirdėjęs, nes buvęs ką tik iš miego pakirdęs ir nepaisydamas perspėjimų ėjo tiesiai link tvartų, iš kurių pasitiko šratų lietus. Nuo daugybinių sužeidimų ilgai šaukėsi pagalbos. Iš gargaliuojančios krūtinės nuo nežmoniškų kančių toli sklido nakties tyloje sumišusios su riksmu jo priešmirtinės aimanos, nes buvo sušaudyti plaučiai.
Tą tamsią naktį partizanams pavyko artimiausiu taku prasiskinti sau kelią iki Aglūnos ir pasitraukti su sužeistais kovotojais Nikodemui Greičiui arklių tempiamu vežimu talkininkaujant į Didįjį mišką link Joniškės kaimo, kuris tęsėsi iki Tauragės.
Kai tik šūviai nutilo trukus valandėlei grįžęs tėvas Viktoro ten nematęs, mat nuėjęs vėliau buvo kitoje patalpoje uždarytas. Tuomet viena mintis, jog sūnus yra nušautas, nėjo iš mano galvos.
Tai po valandėlės nuskubėję į fermos kiemą išgirdome į užrakintas sklepo duris stiprų šautuvo buožės beldimą, nes per sumaištį pasimetė raktas, tad buvo laužiamos užrakintosios durys, jog būtų galima išleisti įkalintus nieko nekaltus tų namų gyventojus.
Visa virpėjau kaip drebulės lapas net ir po to kai išvydau kitų tarpe beišlendantį iš mūrinės belangės gyvą ir sveiką savo vaiką. Po stipraus džiaugsmo ašarų antplūdžio sugrįžusi ramybė suteikė neišpasakytos laimės pojūtį.
Užpjudė šunimis
Tėvas kai sėdėjo kalėjime kartą prašė jog drauge atsivežčiau antragimį sūnų su savimi, nes buvo pasiilgęs ir norėjo pamatyti. Buvo vasara. Oras pasitaikė malonus, nuvykti sekėsi pusėtinai, bet kalėjime ilgai teko laukti pasimatymo, nes labai vėlavo iškvietimai. Ieškotis Šilutėje nakvynės negalėjau, kadangi sekančią dieną turėdama neatidėliotinų reikalų namuose žūt būt nusprendžiau suspėti grįžti, tad visu būriu likimo draugų leidomės į kelią stabdydami pakeleivingas mašinas, bet mus pavežė gal 20 km, o paskui ėjome pėsti, tačiau mano vaikas labai pavargo, o jį benešdama ir pati vos kojas pavilkau. Tai mano našta retkarčiais dalinosi bendrakeleiviai, bet saulei leidžiantis vis arčiau laidos supratome, jog Pagėgių pasiekti neįstengsime ir pasukome į kaimus ieškoti nakvynės.
Į pirmąsias duris pasibeldus niekas neatidarė, o antrąsias – taip pat. Trečioje sodyboje radome užkaltas ne tik duris, bet ir langus. Dar mums pasakė, jog negali priimti, nes patys gyvena ne savo namuose. Kitur vėl bėdavojo, kad patiems vietos per maža. O kai visa aplink ėmė apglėbti žlėja, tai iš vieno namo išbėgęs vyras paleisdamas nuo grandinių mus piktais pusvilkiniais šunimis užsiundė. Tai nežinia kaip būtų atsitikę, jei būryje nebūtų buvę stiprių pusamžių vyrų, kurie nieko nelaukę iš tvoros išsilaužė medinius statinukus, nes po ranka nebuvo daugiau ko stvertis, šunims su jais kol atsigynė, kad šutino tai šutino į kailį daug nežiūrėdami kur pataikys, jog net jų kaulai pyškėjo. Tai pailsę vos ne vos iš paskutiniųjų juos sutramdę privertė pabrukus uodegas pasišalinti.
Kai visai sutemus pasibeldėme gal į aštuntą ar devintą namą, duris pravėrė pakilusi nuo siuvimo mašinos pagyvenusi moteris. Gyvendama viena nė minutei nesuabejojusi mus priėmė į nakvynę vyrams paliepdama prinešti į kambarį šiaudų, kad galėtų sugulti, o man su mažu iš nuovargio ant rankų miegančiu sūneliu užleido savo lovą, bet pati prie šviesios pakabintos ant sienos žibalinės lempos dar ilgai siuvo.
Beprasmės mirtys
Vakarykščiui atėjęs kaimynas paprašė sekančios dienos pietums padėti išvirti partizanams cepelinus. Tai darbavomės keturios, nes reikėjo rankomis bulves skusti, rankomis tarkuoti.
Dar gerokai prieš pietus eidama šeimininkauti ėjau ne taku, o tiesiai, kad būtų arčiau per pievą, kurios pakraštyje už išsikerojusio žilvičio atokioje vietoje iš kitų pusių apsuptoje krūmynų ir aukštų medžių lankos plingėje gulėjo iš po nakties – kaip vėliau sužinojome – didelis būrys partizanų.
Delkienike, – sakė kaimynas – tai tau davė Dievas protą neužeiti besislapstančių miškinių. Būtų jie tave nušovę, – taip kalbėjo valgydami pietus. Iš kur jiems buvę žinoti, jog nebus išduoti. Prieš Tėvynės laisvę ir būrio pasišventusių kovotojų netektį vieno paprasto žmogaus gyvybė nieko nereiškė. Jie tave sekė, kai tik pastebėjo su žiūronais, kai iš namų išėjai ir tol laikė nutaikę ginklus, kol įsitikino, jog išklydusi iš tako pasukai aplenkdama jų slėptuvę tiesiai per pievą.
1949 metais birželio 7 dieną miške prie Kaziškės kaimo Kęstučio apygardos vadavietėje bandant gelbėtis buvo nušautas mokytojos Marijos Delkutės-Venckaitienės vyras partizanas, štabo narys Steponas Venckaitis-Bijūnas.
1951 metais birželio 5 dieną buvo suimti partizanai, juos išdavikui šnipui apnuodijus ir užmigdžius, kurių tarpe buvo mūsų kaimyno eigulio sūnus Vladas Globys-Ramūnas, kiti žinomi partizanai, kurių sumaitotus kūnus atvežę į Gaurės miestelio aikštę suvertė ant grindinio išlaikydami iki pavakario, neprileisdami nieko artyn.
