Lapkričio 8-ąją, ketvirtadienį, minėta Europos sveikos mitybos diena. Kuo ne puiki proga pakalbinti sveikatingumo trenerį Arūną Vladičką, kilusį iš Tauragės rajono Adakavo kaimo, daug metų gyvenusį užsienyje – 13 metų Airijoje, prieš tai Portugalijoje, Vokietijoje. Ten Arūnas dirbo sveikatingumo treneriu, masažuotoju, kineziterapeutu. Patirtį ir idėjas parsivežęs namo, tą patį bando daryti ir čia. Ir pagaliau jaučia esąs savo vietoje.
– Koks buvo jūsų kelias į sportą?
– Atradau meilę sportui tarnaudamas kariuomenėje, čia, Kęstučio batalione, Sakalinės miškuose. Iki tol su sportu nedraugavau visiškai. Būčiau padaręs – ir dariau – bet ką, kad nereikėtų eiti į fizinio lavinimo pamokas. Ir slėpiausi, ir į mokyklą neidavau... O kariuomenė privertė judėti, o kai privertė, tada pajutau, ką tai gali duoti. Ir tai pasiliko su manimi.
Iškart po kariuomenės, 2003-aisiais, išvykęs į Airiją, iš pradžių dirbau kiaulių fermoje, paskui atsirado galimybė padirbėti Dubline. Ten pradėjau lankyti sporto salę. Sporto klube ir pamačiau skelbimą apie sporto instruktorių kursus. Susidomėjau. Juos baigęs gavau darbą tame pačiame sporto klube. Paskui buvo asmeninių trenerių, masažo kursai, įstojau į kineziterapijos mokyklą. Mokiausi visą laiką.
Netikėtai vienas po kito mirė tėvai, seseriai tada buvo vos 18-a metų. Nusprendžiau, kad reiktų parvažiuoti pabūti namuose. Pabuvęs kelis mėnesius supratau, kad nebenoriu išvažiuoti. Ir anksčiau grįždavau dažnai, bet trumpam, ir važiuodamas atgal jausdavau, kad važiuoju namo. Tik pabuvęs ilgesnį laiką supratau, kad noriu likti čia.
Lengva nebuvo. Pirmus metus dar važinėjau į Dubliną, jau turėjau ten savo kabinetą. O čia buvau visiškai niekam nežinomas. Dirbau viską, kas susiję su mano darbu, tačiau teko ir sunkvežimį vairuoti. Tačiau po truputį, po truputį veiklos atsirado tiek, kad galiu visiškai iš to pragyventi.
Kol kas vedu sveikatos užsiėmimus grupėse, asmenines treniruotes namuose, daug bendradarbiauju su Visuomenės sveikatos biuru, vedu mankštas įstaigose, bendruomenėse. Dabar pradedame naują projektą, kur bus daug užsiėmimų vyresnio amžiaus žmonėms. Ir Adakave turiu grupę, vakarais vedu užsiėmimus.
Mano planuose – sava sporto salė. Labai to norėjau ir jau esu arti tikslo. Žinoma, tai pareikalaus nemažų investicijų – įranga labai brangi.
– Kaip žmonės apie jus sužino?
– Iš lūpų į lūpas. Iš pradžių skrajutes bandžiau nešioti, tačiau kol negauni pabendrauti su žmogum akis į akį, sunku jį įtikinti. Važinėdavau po visą Lietuvą, po mokyklas, kas kur pakviesdavo. Dabar jau turiu pakankamai darbo čia. Beje, mano paskyra „Facebook“ – „Kūno Logika“ turi 14 tūkst. sekėjų.
– Kaip ilgiau išlikti sveikiems?
– Esu labai gilinęsis į šią temą ir turiu stiprią nuomonę. Viską, ką matau, girdžiu, iš savo patirties esu supaprastinęs į kelis bazinius dalykus. Dabar yra tiek daug informacijos, visi bando ką nors įbrukti, parduoti, o iš tikrųjų mums reikia tik kelių pačių paprasčiausių dalykų. Mums nebūtinos sporto salės, kedai, tympos ir daugybė kitų dalykų – reikia tiesiog atsistoti, giliau pakvėpuoti, pasivaikščioti. Jei tai darytume kiekvieną dieną, tai turėtų dramatišką poveikį, pamatytume labai didelius savo organizmo pokyčius. Nesvarbu, ką tu veiki, – kiekvieną dieną būtina bent pusvalandį pajudėti, nesvarbu, ryte ar vakare, pasivaikščioti, atlikti kelis paprastus pratimus. Juk dauguma mūsų visą dieną būname vienoje padėtyje – atsisėdę, pasilenkę ar stovėdami, nelygu, kokį darbą dirbame. Todėl sustingusius raumenis ir sąnarius būtina išjudinti, išlaisvinti. Jau vien nuo to tikrai jausimės geriau. Net jei ir vaikštome visą dieną, jausimės kur kas geriau, jei ryte ar vakare dar pusvalandį pasivaikščiosime. Po to – keli paprasti pratimukai, kad neprarastume judesių laisvumo: atsitūpti, atsistoti, pakelti rankas, pasivolioti ant žemės, pasisukioti į šonus.
Ir dar labai svarbu švarus vanduo, geras maistas, poilsis. Ir viskas.
– O kaip, Jūsų manymu, turėtume maitintis?
– Maisto tema irgi be galo sukomplikuota. O iš tikrųjų mums reikia paprastų paprasčiausių dalykų – to, ką valgė mūsų protėviai, ką turime ar užauginame patys. Valgyti turėtume ne daugiau kaip 1000 km aplink mus užaugintą ir pagamintą maistą. Čia yra visko, ko mums reikia. Mums, mūsų genetikai tai yra super. Nesijausite gerai ir vartodami sveiką, tačiau nemėgstamą maistą. Juk pirmiausia viskas priklauso nuo mūsų minčių – turime mėgti maistą, kurį valgome. Kad ir kokios dietos besilaikytumėte, valgytumėte sveiką ar greitąjį maistą, fizinis aktyvumas yra būtina sąlyga norint palaikyti normalų organizmo funkcionavimą.
Nereikia nieko komplikuoti – nereikia jokių dietų. Žinoma, nereikia valgyti tiek, tarsi ruoštumeisi karui. Reikia pagalvoti, ar tau reikia tiek, kiek tu suvalgai. Pirmiausia pagalvoti, ką tu ruošiesi daryti. Juk negali suvalgyti cepelinų porciją ir visą dieną sėdėti. Tas pats kaip mašinai: jei tau reikia nuvažiuoti 20 km, tu juk nesipili 100 litrų kuro. Žinoma, tai sunku, nes visą laiką, kur beeitume, mus supa reklama. TV, radijas, visa kita medija. Visi bando ką nors parduoti. Parduotuvėje irgi, pažiūrėkit, kiek spalvų. Ypač jei išalkęs nueini – kaip visko norisi, kaip viskas atrodo gražu ir skanu. Dar viena gudrybė: patariu niekada neiti į parduotuvės vidurį. Viskas, ko mums reikia, yra parduotuvės pakraščiuose. Apėjai ratą ir gali išeiti.
Kaip atsispirti tai beprotiškai pasiūlai? Reikia suvokti, ko tau iš tiesų reikia, ir neįsileisti į save bet ko. Kaip ir informaciją, kurią įsileidi į galvą, – tu turi rinktis. Tie, kas nori parduoti, žino, kaip įsiūlyti, tai ištisas mokslas, o mes turime prisiimti atsakomybę už tai, ką įsileidžiame į save, į savo galvą ir burną.
Kai žmonėms sakau: „Suvalgyk gabaliuką mėsos, daržovių, obuolį, ir viskas“, jie negali patikėti. Kuo paprasčiau, tuo sunkiau patikėti. Žmonėms reikia mitybos planų, sudėtingų taisyklių ir daugybės draudimų, nors paskui jų vis tiek nesilaiko. Žmonėms atrodo, kad reikia visko labai daug – ir papildų, ir įvairiausių „stebuklingų“ sėklų ar šaknų, ir būtinai vištienos ar ryžių.
– Dabar labai madinga užsisakyti mitybos planus...
– Darydavau tuos planus, esu jų tūkstančius sudaręs, tačiau nepažįstu nė vieno žmogaus, kuris jų laikėsi ilgiau nei vieną ar kelis mėnesius. Todėl dabar mokau žmones paprasčiausių mitybos principų, pritaikau juos prie jo darbo, pomėgių, galimybių. Galiu ir į namus ateiti, išvalyti šaldytuvą ar kartu apsipirkti. Mokau eiti mažais žingsniukais, kad nebūtų streso. Įprotis susiformuoja tik per ilgą laiką, įdiegti ką nors į savo kasdienybę prireikia mažiausiai trijų mėnesių, o kartais net metų. Tu turi įsipareigoti mažiausiai metus laikytis sveikų įpročių, tada pajusi naudą, ir tas įprotis taps tavo gyvenimo dalimi. O jei puoli staiga ekstremaliai keisti savo gyvenimą – sportuoti, sveikai maitintis, dažniausiai nieko iš to neišeina. Pažiūrėkit, rudenį ir pavasarį, dar šiek tiek po naujųjų metų – kiek nutarusių sveikai gyventi užplūsta sporto klubus. O kiek jų lieka po mėnesio, kito? Stačia galva pulti kardinaliai kažką daryti, o paskui nutraukti yra dar blogiau nei nieko nedaryti. Juk vis dėlto tai stresas organizmui, ir jis prisideda prie visų kitų stresų, kurių patiriame kasdien, ir tai tikrai ne į sveikatą.
Visi nori greito rezultato, o jo negavę nusivilia. Kai tu pasiryžti tobulinti save mažais žingsneliais, išmoksti kantrybės, rinkti informaciją. Ir palaipsniui imi keisti save ir kitose srityse – darbe, bendravime.
Beje, kai kalbama apie sporto naudą žmogui, labai dažnai pamirštama paminėti vieną didžiausių naudų žmogui, kuri gali būti didesnė už visas kitas kartu paėmus, – naudą žmogaus psichikai ir sielai. Šiai naudai pasiekti nebūtina kopti į kalnus ar kasdien nuvažiuoti 20 km dviračiu. Tam, kad gerai jaustumėtės emociškai, dažniausiai užtektų pasportuoti savo malonumui, pasirenkant labiausiai patinkančią sporto šaką.
