Laiko tėkmė nenumaldomai priartina mus prie didžiausios ir gražiausios metų šventės – Šv. Kalėdų. Belaukiant Kristaus gimimo ir jam ruošiantis yra geriausias laikas pasvarstyti, kokios vertybės mums svarbiausios. Tam ir skirtas adventas, kviečiantis į rimtį ir susikaupimą, primenantis, kad visiems reikalingas dvasinis augimas. Apie Kūčių, Kalėdų laukimą, pamatines vertybes ir stebuklingą advento laikotarpį, kurio tikrąsias tradicijas šiandien daugelis mūsų jau kiek primiršę, – pokalbis su Tauragės Švč. Trejybės parapijos klebonu Mariumi Venskumi.
– Kasmet vis anksčiau imame puošti eglę, namus. Kalėdinės dekoracijos sužimba kone iškart po lapkričio švenčių, nors anksčiau tai darydavome prieš pat Kūčias. Kaip tai vertinate?
– Aš įdomiai žiūriu į tai. Natūraliai išeina, kad visur lenktyniaujam, pvz., tas balsavimas dėl eglių – kuri gražesnė, kuri anksčiau papuošta. Tai miesto bendruomenės išraiška, – vadinasi, augam, keičiamės. Tas balsavimas truputį nesąžiningas, kai viename mieste keli šimtai tūkstančių gyventojų, o kitame tik keliasdešimt – ką tu ten pribalsuosi. Tačiau mums, šio miesto gyventojams, mūsų eglė visada bus gražiausia, nes ji mūsų. Tauragė šiemet turi ne tik eglę, bet visą pasakų miestelį. Man mūsų eglė yra fantastiškai graži, aš buvau nuėjęs vakare po įžiebimo – tai kažkas nuostabaus. Tačiau, pavyzdžiui, Plungė, mano gimtasis miestas, įžiebė diena anksčiau – kad nors į žinias patektų. Taigi mes visur, kaip ir šitoj srity, nejučia pasiduodam lenktyniavimui. Galbūt gyvenimas dabar yra toks, kad labai dažnai esam prislėgti rūpesčių, atsakomybių, turim įsipareigojimų dėl ateities, ir noras, kad kuo greičiau įvyktų kas nors gražaus, yra natūralus. Tas ankstyvas eglutės įžiebimas, tos kalėdinės melodijos, skambančios jau dabar, tikrai nesutrukdo patirti advento laukimą. Nes mes žinom, kad ir didžiausiam triukšme mama girdi savo verkiantį vaiką, nes ir labiausiai apšviestoj dienoj tau gali būti tamsu širdy, jeigu tu liūdi. Taigi išorinio nuostabaus pasaulio skubėjimas susikaupimo patirti adventą gali nesutrukdyti, nors, aišku, ir nepadeda. Žinoma, reikia daugiau pastangų. Kai šviesos jau nušviečia viską aplink mus, yra didžiulė pagunda tarsi peršokti tą laukimo laikotarpį ir imti švęsti. Tačiau jei eglutę papuošėme lapkritį, atėjus Kalėdoms ji beturės du spyglius. Kalėdų dieną šventimas tik prasideda, bet labai dažnam tai yra jau kulminacija. Žiūrėkit, nemažai žmonių po švenčių – sausį, vasarį pajunta kažkokį emocinį sunkumą. Taip yra todėl, kad nepabūnam tamsoj, kuri būtų nušviečiama Kalėdų šviesos. Šios visuomenės problema – kad prekybos, komercijos šurmulys nori nenori mus įtraukia, nes pasaulis toks skubantis, taip greit besikeičiantis. Yra pagunda negyventi dabar, bet vis ateity: jau vasaros vidury prekybos centrus užplūsta mokykliniai reikmenys, rugsėjį – žvakutės, o iškart po Vėlinių jau esam apsupami Kalėdų nuotaikos.
– Kas yra adventas? Kodėl tai ypatingas laikas?
– Lotyniškai žodis „adventus“ reiškia „atėjimą“. Taip mes laukiame Kristaus atėjimo: krikščionys laukė pirmojo atėjimo, antrasis bus amžių pabaigoje, bet mes švenčiame kasmet, nes pasaulis laukia Išganytojo. Metai praeina, mes matome, kad daug pasiekėme, daug kas įvyko, bet visgi širdis nerami. Adventas yra laukimas, kad su tom šventėm kiekvieno mūsų gyvenime bus kažko daugiau: daugiau prasmės, daugiau gerumo, o svarbiausia – daugiau vilties. Adventas visiems mums, bet kokios konfesijos žmonėms ir net netikintiems, yra kulminacija laukimo, kurį nuolat jaučiam savo širdy. Jis skirtas Jėzaus Kristaus atėjimo – gimimo – laukimui įprasminti. Šiuo laikotarpiu visa žmonija kviečiama atsigręžti į žmogiškąsias vertybes, peržvelgti savo dvasinį gyvenimą, daugiau laiko skirti maldai ir susikaupimui. Advento metu reikia atsigręžti į save, kad ateitų Dievo šviesa į mūsų širdis.
– Kalbant apie adventą – kokia yra vainiko, keturių žvakių reikšmė?
– Vainikas su keturiomis žvakėmis – tai advento simbolis. Adventas – trumpiausių dienų ir ilgiausių naktų metas, todėl mes pasiilgstame šviesos, mokomės ją branginti ir dėkoti už ją pasaulio Kūrėjui. Keturios žvakės mums parodo keturis esminius dalykus, per kuriuos ateina šventės laukimas. Pirmoji žvakė vadinama Pranašų žvake, ji kviečia rasti tikrąjį šaltinį, kuris mums parodytų ateitį – Šventąjį Raštą, Jėzų Kristų ir savo širdį. Advento tyla reikalinga, kad išgirstume savo širdį.
Antroji advento žvakė vadinama Betliejaus žvake: ji mums primena, kad svarbiausias dalykas yra šeimos bendruomenė, mūsų aplinka. Mūsų džiaugsmo ir laimės priežastis šalia esantis artimas žmogus, mūsų šeima. Mūsų šeimos įvairios, nebūtinai atitinkančios standartą, tačiau tai yra žmonės, kurie dalinasi rūpesčiu, mes galime mažiausiam kambarėly, seniai bekeitę paveldėtus baldus, jausti nuostabią harmoniją su kitu žmogumi. Ta žvakė nori pasakyti, kad tavo džiaugsmo bazė yra šalia esantys žmonės. Jei gyvenime taip atsitiko, kad esi vienas – ateik, uždek tą žvakę su kitais žmonėmis bažnyčioje.
Trečioji žvakė – Piemenėlių – moko mus nebūti liūdnais žmonėmis, negalvoti, kad iš pasaulio nieko gero neverta tikėtis, leisti savo širdžiai stebėtis ir stebėti, būti kaip tie piemenėliai – nuolankiais, romiais, mokančiais skaityti ženklus, jautrios, tikinčios stebuklu širdies. Milijonas nepasisekimų neturi leisti nebetikėti. Saulėtą žiemos rytą stebėdamas nuo šio kalno Tauragę, pamatysi, kad nieko nėra gražesnio. Galbūt kažkas nukeliauja į Egiptą, tegul, tačiau juk šitas vaizdas nė kiek ne prastesnis.
Ketvirtoji – Angelų žvakė. Ji atskleidžianti mums nematomą gyvenimo pusę. Angelų mes nematome, bet jie mus lydi ir saugo. Tai tarsi paskutinis advento akcentas, kuris sako, kad viskas turi anapusinę prasmę, kad žmogus nėra statistinio matavimo vienetas, o kur kas daugiau. Pamatyti save dvasinėj plotmėj yra nuostabus dalykas. Angelų žvakė kviečia suprasti, kad tikrieji dalykai matomi tik širdimi.
– Ar šiuolaikinėje visuomenėje dar įmanoma patirti tikrąją advento prasmę? Kaip skubančiam žmogui tinkamai „išgyventi“ adventą?
– Tikrasis įžiebimas, kai tavo gyvenimą nušviečia stebuklinga Kalėdų šviesa, – neįvyksta tarsi mostelėjus burtų lazdele – tai kelias, kurį reikia nueiti, ir kantrybė, ir augimas. Jei nori, kad įvyktų stebuklas, tu negali forsuoti – tu turi išlaukti. Tam reikia pastangų.
Niekada žmogus nesijautė vienišesnis nei šiais laikais. Vienišumas yra viena didžiausių šių dienų problemų. Ne vienatvė, bet vienišumas. Dabar toks laikas, kai viskas keičiasi, kai tu gali išsimokėtinai įsigyti daugybę daiktų, gali išpildyti daugybę savo žemiškų troškimų, tačiau tada ir pamatai, kad jie nesuteikia tau laimės. Juk mes matome, kad 2018 metais, po tiek deklaracijų, yra tiek persekiojimų, ašarų, bado. Mes sugebėjom padaryti, kad pienas negestų pusę metų, tačiau matom, kiek aplink skausmo, alkio visame pasaulyje. Nes neiti per gyvenimą automatu, bet leisti sau pamatyti yra iššūkis.
– Šių dienų visuomenėje vyrauja Kalėdų materialumo išraiška tarp artimiausių žmonių – dovanų dydžio, kiekio ir kt. Kaip išgyventi Kalėdas, kad jos nebūtų vien tik masinis dovanų dovanojimas?
– Aš įsivaizduoju, kad mes viską, visą savo meilę ir nuoširdumą, sudedame į regimus dalykus. Kai mes visa širdimi praeiname advento susimąstymą, kai suprantame, kad lygiagrečiai su materialiuoju yra ir dvasinis pasaulis, tada žmonos, dukros, sūnaus ar vyro rankdarbyje galime pamatyti tą didžiulę meilę. Žinau, mes gyvenam tokioj visuomenėj, kai yra pagunda viską parodyti daiktais. Tačiau reikia visko patirti, ir manau, mes lenktyniausim tol, kol suprasim, kad ir prie brangiausios dovanos dar reikia ir šilto, nuoširdaus žodžio, apkabinimo: aš tave myliu, tu man brangus, vertinu tavo buvimą, tau atleidžiu ar tavęs atsiprašau. Jei dovana bus suvyniota į tokius „kaspinus“, tada visos dovanos geros.
– Žvelgiant jūsų, kunigo, akimis, ar tikinčiųjų daugėja? Ar į maldos namus užsuka daug žmonių?
– Žmonės šiais laikais ypatingai ieško Dievo. Kuo sparčiau keičiasi pasaulis, tuo labiau žmonėms kyla troškimas rasti laimę. Ar žinot, kad „Google“ sistemoje pats populiariausias paieškos žodis ir frazė 2018 metais buvo „Kas yra laimė“ ir „Kaip būti laimingam“? Taigi viską galime turėti, tačiau tai nesuteikia mums laimės. Kuo spartesnis bėgimas, tuo greičiau tu „įtrūksti“ – per ligą, per suklupimą, ir tada pamatai, kad pasaulis bėga tolyn, net nepastebėjęs, kad tavęs nėra. Pažvelgę į savo gyvenimą įsitikiname, kad viskas, kas yra tikra, turi savo kainą: turi kainą būti geru sūnumi, geru vyru ar žmona, geru žmogumi. O mus įpratina, sudaro iliuziją, kad dalykai gali nekainuoti. Žmonėms dabar siūlomi dvasiniai dalykai – meditacijai, savęs pažinimui, tu gali namuose klausyti saviugdos paskaitas ar panašiai. Esu ne kartą esu bandęs būti geras vien savo jėgomis. Tai nieko gero. Yra Dievas, kuris tave myli, tave globoja ir saugo, jis sako: jei trokšti, kad būčiau tavo gyvenime, ateik pas mane. Galbūt žmonės neranda galimybės kiekvieną sekmadienį ateiti, bet jie priaugs iki to, ateis laikas. Bet žmonės vis labiau supranta, kad švenčių įprasminimui reikalinga religija, ir tai tikrai didelis dalykas.
– O kaip į bažnyčią pakviesti jaunus žmones? Ar dažnai jie kreipiasi į dvasininkus?
– Jaunų žmonių ateina, užbėga, pabūna daug. Per šventes daug jaunų žmonių ateina Komunijos, išpažinties. Ir tai yra toks nuostabus dalykas! Taip suprantu jaunimą, kuris kasdien susiduria su šito pasaulio iššūkiais, jie ieško prasmės, labai jautriai reaguoja į neteisybę, į skaudžius dalykus, ir matau, kaip jiems reikia tos paguodos ir supratimo. Beje, kaip tik praėjusį penktadienį, 16–22 val., mūsų mieste vyko jaunimo akcija „Jūs pasaulio šviesa“: adoracija, dvasiniai pokalbiai, maldos, giesmės, išpažintis. Tauragės jaunimas trokšta dalintis Evangelijos džiaugsmu ir ramybe, kuri ateina iš buvimo Viešpaties artumoje. Te Šventoji Dvasia apgaubia juos liudijimo vakarą ir naktį nešant ir dalijantis šviesa su kitais!
– Kokių patarimų ar linkėjimų turite skaitytojams – ką dar galima spėti nuveikti ir kaip tas šventes pasitikti, kad pajustume tikrąją Kalėdų dvasią?
– Linkiu atrasti savo laukimą, aktualų jo praeitų metų įvykiams, kad jis susikurtų savo laukimą. Kiekvienas nuspręs kaip: galbūt mažiau kavos, gal mažiau socialinių tinklų. Priklausys tik nuo žmogaus, kur jis ras nusiraminimą ir tylą. Labiausiai norėčiau, kad kiekvienas – ir aš – išmoktume, leistume sau pamatyti visą gyvenimo paveikslą, kad jame net ir sunkiomis akimirkomis yra labai aiškus kelias, kuris mus veda. O tas kelias vadinasi būti žmogumi.
