2019 Liepos 18 d.
Ketvirtadienis
Budintis reporteris
(8 446) 51 470
8 687 80 318

Aktualijos

Tauragės pilies menės atvertos lankytojams

  • Įkelta: 2018-12-28

Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ albumo nuotraukos

Darius KINIULIS

Tauragės vizitinė kortelė – pilis. Jos bokštai, pastatai, erdvės – praeities liudininkai, išlikę ne kartą griautoje ir niokotoje Tauragėje. Pilies komplekse įgyvendinama keletas projektų. Vienas iš jų užbaigtas – pilies menių pritaikymas visuomenės poreikiams. Praėjusią savaitę į menių atidarymą sukviesti miestiečiai ir projekto įgyvendintojai, valdžios atstovai, naujai įrengtas erdves pašventino katalikų ir evangelikų liuteronų kunigai. Tauragės pilies menių atidarymą vedė aktorė Virginija Kochanskytė, atskleidusi daugybę esamų ir galimų sąsajų su siena kaip valstybės riba (mes nuo seno gyvename prie sienos), su žmonių ryšiais, jausmais. Šventinę nuotaiką kūrė dainininkės Editos Leitaitės ir pianistės Beatos Vingraitės atlikti kūriniai.

Pritaikytos patalpos reprezentacinėms reikmėms, sąlyginai vadinamos Kultūrinių derybų, Deklaracijų ir Diplomatijos menėmis. Pirmą kartą salėse galėsime išvysti sienos tapybą – pirmųjų Tauragės valdytojų herbus, šešėlių teatro instaliacijas. Kitos patalpos su garso ir vaizdo įranga, belaidžiu internetu pritaikytos edukacijoms, parodoms. Paslapčių kambaryje galėsite patirti įspūdingą kelionę požemiu po Tauragės žymiausias vietas arba pasižvalgyti į daugybę miniatiūrinių praeities vaizdelių daugiau kaip tūkstančio negatyvų fototekoje. Atverti įspūdingi dalies patalpų skliautai, išsaugotos išlikusios originalios „geležytų“ plytų grindys, visos patalpos pasiekiamos neįgaliesiems. Bet apie viską išsamiau.

Rūsio pirminė paskirtis

Pilies rūsys per paskutinius dešimtmečius buvo ilgokai apleistas ir retai naudojamas. Tačiau jei jis galėtų prabilti, papasakotų daug įdomių istorijų. XIX a. vid. užbaigus statyti pagrindinį korpusą, skliautuotuose rūsiuose įrengtas kalėjimas sugautiems sienos pažeidėjams, nelegaliai kirtusiems Prūsijos–Rusijos sieną ir/ar gabenusiems nelegalias prekes (įskaitant knygas). Rūsiuose pabuvojo daug knygnešių. Tai liudija užrašyti jų atsiminimai ir biografijos. Rimtesni prasižengėliai buvo gabenami teismui į gubernijos centrą – Kauną, kur sulaukdavo arba piniginės bausmės, arba ilgo įkalinimo, arba tremties į tolimus Rusijos imperijos kampus. Kalinimo sąlygos pilies kalėjime nebuvo geros, nes ne vienas kalinys pasiligojo, o istorikas Vytenis Almonaitis surado faktą, kad knygnešys Antanas Lukočius iš Putokšlių 1898 m. rūsiuose mirė. Skaudu, kad iki pat 2010 m. rūsių langų angose buvusios autentiškos XIX a. grotos tuometinės išorės rekonstrukcijos metu išardytos. Neatsirado atsakingo asmens, kuris būtų pasistengęs virbus išsaugoti. Gerai nors tai, kad 2018 m. vykdant menių tvarkymo projektą surastas autentiškas grotų virbas, kuris dabar saugomas muziejuje. Cariniu laikotarpiu pilyje, o ir rūsiuose dirbo ne vienas iškilus to meto tarnautojas, vėliau padaręs įspūdingą karjerą visos imperijos mastu.

1908 m. lenktynės aplink pasaulį ir rūsys

Menės slepia ir pasaulinio įvykio atminimą, kuris labai mažai kam žinomas. Rūsiuose įkalinti buvo ir 1908 m. automobilių lenktynių aplink pasaulį Niujorkas-Paryžius dalyviai – italų komanda „Züst“. Šios lenktynės turbūt beprotiškiausios istorijoje. Tuo metu automobiliai dar buvo retenybė, į juos žiūrėta nepatikliai, pasaulyje buvo labai mažai gerų kelių. Dalyvauti pasiryžo šešios komandos iš Jungtinių Amerikos Valstijų, Vokietijos, Italijos ir Prancūzijos. Lenktynes po pusmečio užbaigė tik trys. Visos jos važiavo pro Tauragę. Italų „Züst“ automobilio signalas prie Tauragės išgąsdino arklius, traukusius vežimą. Arkliai pasibaidė, nulėkė nuo kelio ir užmušė vieną iš dviejų pakelėje žaidusių berniukų. Italai įkėlė vaiko kūną į automobilį ir nuvežė pareigūnams. Jie buvo trims paroms įkalinti Tauragės pilies kalėjime – rūsiuose, kol nutarta, jog dėl nelaimės kaltas vadeliojęs ūkininkas. Nesusipratimas įvyko daugiausia dėl kalbos barjero, nes italai nesusikalbėjo su rusų pareigūnais. Taip jie prarado tris brangias dienas ir lenktynes tada užtikrintai laimėjo JAV komanda „Thomas Flyer“. Už šios intriguojančios istorijos atradimą turime būti dėkingi Alvidui Jancevičiui, nuolat surandančiam netikėtų Tauragės faktų. Ši istorija bus atspindėta pavasarį planuojamose atidaryti naujose muziejaus ekspozicijose.

Rūsio paskirtis kito

Pirmojo pasaulinio karo pradžioje, 1914–1915 m., Tauragė ėjo iš rankų į rankas, atitekdama tai rusų, tai vokiečių kariuomenėms. Išvarę rusų valdžią, vokiečiai pilyje įkūrė psichiatrijos ligoninę. Atkūrus Lietuvos valstybę, ten laikinai įsikūrė apskrities ligoninė, kariuomenė, vėliau įsitvirtino Komercijos mokykla, galiausiai – sovietų kariai su karo technika. Pokariu apgriautus pastatus ėmė remontuoti pilyje įkurdintos vidurinės mokyklos bendruomenė. 1967 m. įsikūrus politechnikumui, rūsiuose veikė valgykla, rūbinės. Jau atkūrus nepriklausomybę, įrengtas restoranas „Vaiduoklis“, veikė Moksleivių kūrybos centro būreliai, dalį erdvės fotostudijai įrengti panaudojo fotografas, muziejaus darbuotojas Romualdas Vaitkus. Tačiau ilgainiui patalpos nugyventos ir tapo retai naudojamos.

Menės atgijo

Jau kurį laiką svarstyta, ką daryti su neišnaudotomis erdvėmis. Būta kalbų apie viešbučio, restorano kūrimą. Pasinaudota viena paskutinių galimybių gauti Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų rekonstrukcijai. Projektą „Pastatų komplekso, vad. Tauragės pilimi, rūsio paprastojo remonto projektas, kompleksinis atnaujinimas (kultūros paveldo savybių išsaugojimas ir pritaikymas bendruomeniniams poreikiams)“ vykdytoja – Tauragės rajono savivaldybės administracija, jį koordinavo Tauragės rajono savivaldybės Plėtros, investicijų ir turto valdymo skyriaus vyriausioji specialistė Edita Gaižauskienė, atlikusi titanišką darbą, bei Statybos skyriaus vedėjas Aivaras Preikšaitis. Projekto vykdymo metu reikėjo atlikti nemažai korekcijų, kad galutinis rezultatas būtų išties vertas pasigėrėjimo. Viena svarbiausių sąlygų – menės turi būti naudojamos bendruomenės poreikiams, gerinti lankytojų aptarnavimo kokybę, didinti objekto lankomumą. Dėl šių priežasčių erdvė perduota Krašto muziejaus žinion. Iš pradžių reikėjo apsispręsti – kurti niūrų kalėjimą, kuris čia kadaise buvo, ar kurti XIX a. atspindinčias prabangias erdves, kurių čia, rūsyje, nebuvo. Dalis žmonių teigs, kad sukurta butaforija, istorijos klastojimas. Jie bus iš dalies teisūs. Tačiau pasigilinkime.

Dvaro rūmai, kurių reikėjo

Daugelyje rajonų jau atgimė ir vis atgimsta išsaugoti dvarų rūmai su atkurtais ir sukurtais ištaigingais interjerais. Juose solidu vystyti kultūrinį gyvenimą, pakviesti svečius, rengti vestuvių fotosesijas, įkurti restoranus, muziejus. Karų ypač niokotas dabartinis Tauragės rajonas neturi nė vienų bent kiek daugiau autentikos išlaikiusių dvaro rūmų. Gražuolis Gaurės dvaras sudegintas dar Pirmojo pasaulinio karo metais, Adakavo dvaras apgailėtinai perstatytas sovietmečiu. Oplankio dvaro rūmai taip pat perstatyti ilgos okupacijos metu ir dėl valdžios sprendimų bei tenykščių gyventojų neūkiškumo baigia nugriūti. Apgailėtinos būklės medinis Norkiškės dvaro ponų namas nugriautas jau po Nepriklausomybės atkūrimo. Ištaigingo Trepų dvaro likę tik nykūs likučiai.

Nors rūsyje-kalėjime tokios prabangos tikrai nebuvo, tačiau dalis XIX a. aukštųjų, gerai apmokamų muitinės tarnautojų su šeimomis gyveno butuose viršutiniuose aukštuose ir prabangos stoka, matyt, nesiskundė. Baldai ir interjeras – vėlyvojo klasicizmo – ampyro stiliaus (empire – pranc. imperija), kuris buvo populiarus XIX a. pradžios ir vidurio Europoje. Ampyrui būdingos simetriškos monumentalios formos, puošnus dekoras, vaizduojami valdžios simboliai. Akylesnis menių lankytojas pastebės ir moderno (Art Nouveau) stiliaus apraiškų (XX a. pr. klestėjusio iki Pirmojo pasaulinio karo), kurios matomos elektros jungtukuose, tualetų čiaupuose ir durų papuošimuose. Kadangi tai kultūros paveldo objektas – išsaugota ir atidengta daug rastų autentiškų detalių – originalus grindinys, nišos, skliautai. Menėse tapytojas Algirdas Remeikis ištapė du paslaptingus herbus. Kairėje raudoname skyde pavaizduotas Bartoševičių giminės herbas,  o dešinėje geltoname skyde – Kontautų. Kodėl? XV a. pab. po Pajūrio dvaro savininko Jono Kontauto mirties žmona  Jadvyga Aleknaitė-Kontautienė ištekėjo už Stanislovo Bartoševičiaus, ir dvaras tapo šios šeimos valda. 1507 m. Jadvyga fundavo besikuriančio Tauragės miesto pirmosios katalikų bažnyčios statybą, o klebonas už tai buvo įpareigotas išlaikyti antrą pagal senumą parapinę mokyklą Žemaitijoje. Šiame rašte pirmą kartą minimas Tauragės vardas.

Romualdas Vaitkus

Modernūs sprendimai

Nedidelėje patalpoje užsidėję virtualios realybės akinius atsidursime toje pačioje vietoje, tik jau pilnoje magijos. Netrukus balsas ausinėse pasiūlys leistis į kelionę po kai kuriuos Tauragės istorinius objektus. Panaudota Lietuvoje dar itin retai sutinkama  šešėlių teatro technologija, sujungianti kompiuterinius vaizdus su išpjaustytomis dekoracijomis. Jos primena keliaujančius miniatiūrinius lėlių teatrus, kurie buvo itin populiarūs XX a. pr. Europoje. Žvilgsnį pritrauks jau minėta apšviesta tūrinė fototeka iš daugybės miniatiūrinių istorinių nuotraukų.

Menės atidarytos gruodžio 20 d. Tauragės krašto muziejus „Santaka“ lauks jūsų ten nuolat vyksiančiuose renginiuose, parodose, paskaitose, koncertuose.

Naujųjų metų sutikimas turėtų būti viena laukiamiausių akimirkų metuose, bet dažnai ši tema tampa tikru galvos skausmu. Juk sakoma – kaip sutiksi Naujuosius metus, tokie jie ir bus. Vieni renkasi komfortišką ir jaukią šventę namuose, artimųjų apsuptyje, kiti – kelionę su draugais ar nutrūktgalvišką vakarėlį mieste. Deja, įsilieti šventinį šurmulį Tauragėje, ko gero,  nepavyks – mieste nežadama jokio šurmulio. Ko gero, tradicija švęsti naujuosius kavinėse ir restoranuose nyksta – vietų, kur galima audringai ir turiningai išlydėti senuosius metus ir pasitikti Naujuosius, Tauragės rajone vos dvi. Šventinius Naujųjų metų vakarus su programa, atlikėjais ir šventinėmis vaišėmis organizuoja Tauragės rajone įsikūrusios kaimo turizmo sodybos „Požerūnų malūnas“ ir „Griežpelkiai“. Visos kitos viešojo maitinimo įstaigos arba dirbs kaip įprastą dieną, arba šventinį vakarą apskritai bus uždarytos.   

Ankstyvą Kalėdų rytą policijos pareigūnams neblaivus už vairo įkliuvo pasienietis. Vyras uždarytas į areštinę, jam gresia baudžiamoji atsakomybė.

Laikinai Tauragės šilumos tinklų direktoriaus pareigas einančio Audriaus Arcišausko teigimu, gerų rezultatų šiais metais bendrovė pasiekė dėl valdybos ir akcininkės (savivaldybės) numatytos strategijos. Vasarą investavusi į biokuro atsargas ir sukaupusi žaliavos rezervą, žiemą bendrovė gali pasidžiaugti gaminanti šilumą, kuri yra viena pigiausių Lietuvoje. A. Arcišausko tvirtinimu, 2018 metais bendrovė įgyvendino svarbius projektus, o tai – svarbus Šilumos tinklų darbuotojų komandos pasiekimas.

 

Kalėdų naktis yra asmeninė Dievo ir žmogaus bendravimo istorija. Biblijos Dievas visada trokšta asmeninio santykio su žmogumi. Mes skaitome Šv. Rašte, kaip jis nuolat kreipiasi konkrečiu vardu į žmogų. Dievo tariamame žmogaus varde nėra vien regimoji prasmė – jis apima visą mūsų gyvenimo ir patirties istoriją Tik atsiliepdamas į Dievo kvietimą, žmogus savyje ir aplink save kuria tą pasaulį, kurio visada troško. Kiekvieno mūsų didžiausias troškimas būti pakviestiems tikruoju mūsų vardu, kaip ir galėjimas į kitą kreiptis vardu daro mus artimus. Todėl jau Biblijos pradžioje Dievui žmogus užduoda klausimą: „Kuo esi vardu? Kaip į Tave kreiptis?“. „Aš Esu, kurs Esu – esu Esantysis pasaulyje ir tavo gyvenime“, – atsakė Dievas.