Tauragės garbės pilietis, tautodailininkas Antanas Bagdonas po savo mirties paliko didžiulę kūrinių kolekciją – bemaž 400 darbų. Iki šiol jie saugomi Virginijos ir Petro Dedūrų kaimo turizmo sodyboje, Griežpelkiuose. Neseniai nacionalinėje spaudoje išgirtas tautodailės muziejus netikėtai tapo nesantaikos priežastimi – jo saugojimu nuo 2006-ųjų rūpinęsis P. Dedūra pareiškė nuosavybes teises į eksponatus, kurie iki šiol buvo laikomi Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ dalimi. P. Dedūra įsitikinęs – jo sodyboje eksponuojami garbės piliečio a. a. Antano Bagdono tautodailės dirbiniai – jo nuosavybė. Tauragės krašto muziejaus direktorius Romualdas Vaitkus atkerta – šis konfliktas – didžiulė nepagarba pačiam šviesios atminties tautodailininkui.
Griežpelkių kaimo turizmo sodyboje, kuri priklauso Dedūrų šeimai, saugomi ir seniausi Antano Bagdono ir jo žmonos Elenos kūriniai (rankomis rištas kilimas pirmajai parodai, kuri vyko 1958 m.), ir paskutinieji jo darbai – iš kriauklelių ir akmenukų suklijuoti bokštai, iš ąžuolo gilių ir pjaustytų graikiškų riešutų padaryti kryžiai, rėmeliai fotografijoms. Iš viso ekspozicijoje yra 380 kūrinių, kuriuos, kaip skelbia Tauragės krašto muziejus „Santaka“, 2013 m. A. Bagdonas padovanojo muziejui.
Tačiau sodybos šeimininkas P. Dedūra mano kitaip – yra įsitikinęs, kad eksponatai yra jo nuosavybė. Vyras žurnalistei pasakojo Antano Bagdono eksponatų saugojimo jo sodyboje istoriją. Esą Griežpelkių kaimo turizmo sodyboje A. Bagdono tautodailės dirbiniai saugojami nuo 2006 metų. Tuomet jiems neatsiradus vietos Tauragės krašto muziejuje, jis sutikęs eksponatus priglausti ir įrengti muziejų savo sodyboje.
Istoriją pasakoti vyras pradėjo nuo to, kad jo šeimą ir Bagdonus sieję artimi ryšiai. Teigė turintis liudytojų, jog artimai bendravo su šeima, su A. Bagdono seserimi ir jos vaikais. P. Dedūros pasakojimu, prieš mirtį A. Bagdonas surašė ne vieną testamentą. Pirmajame buvo nurodyta, kad eksponatai paliekami Dedūrai su žmona. Tačiau galiojančiu pripažintas kitas, vėlesnis testamentas, kuriuo kūrėjas visą savo turtą, „kur jis bebūtų, ir iš ko besusidėtų“ (taip rašoma testamente, – red. past.), paliko seseriai. Mirus seseriai, turtą paveldėjo užsienyje gyvenantys jos sūnūs. Iš jų eksponatus P. Dedūra sakosi pirkęs. Kiek sumokėjo a. a. A. Bagdono sūnėnui už eksponatus, vyras neatskleidė – esą tai asmeninis dalykas.
Vyras žurnalistei parodė visą segtuvą dokumentų, kurioje ir a. a. A. Bagdono, ir jos sesers mirties liudijimai bei abiejų velionių testamentai. Pasak jo tai įrodo, kad santykiai su šeima buvę itin artimi. Taip pat P. Dedūra tikino prižiūrintis velionių kapus, rengiantis metinių minėjimus. Tiesa, užsiminė, kad prie to prisideda ir rajono savivaldybė. Tačiau vyras teigia norintis, kad Tauragės krašto muziejus „Santaka“ nebereikštų nuosavybės teisių į A. Bagdono tautodailės kūrinius, esančius jo sodyboje. Tuo tarpu muziejaus direktorius R. Vaitkus teigia, jog P. Dedūros reikalavimai jam nesuprantami.
– Eksponatai priklauso muziejui pagal a. a. Antano Bagdono eksponatų dovanojimo aktą. Visi yra inventorizuoti ir įtraukti į muziejaus eksponatų apskaitą (GEK). Pagal panaudos sutartį eksponatai buvo saugojami laikinai pas Petrą Dedūrą. Konflikto jokio nėra. Bet jis su mumis atsisako bendrauti, neatvyksta kviečiams į muziejų, ką tik buvome nuvykę į namus, bet neradome, – „Tauragės žinioms“ teigė muziejaus vadovas.
Įstaigos direktorius informavo, jog Griežpelkių kaimo turizmo sodyboje saugomų A. Bagdono tautodailės dirbinių vertė – 13 996 Eur. Anot R. Vaitkaus, konfliktas kilo, kai muziejus kreipėsi į P. Dedūrą dėl panaudos sutarties, pagal kurią šio sodyboje saugomi A. Bagdono eksponatai, pratęsimo. Tada šis ėmęs tvirtinti, kad tautodailės vertybės priklauso jam nuosavybės teise. Tiesa, pats R. Vaitkus situacijos konfliktu nevadina. Jo žodžiais, tikimasi nesusipratimą išspręsti gražiuoju – kad P. Dedūra susipras:
– Mes tik norėjome pratęsti panaudos sutartį, o jis pradėjo sakyti, kad jis eksponatus nupirkęs, privatizavęs ir dar kažką telefonu sakė nesuprantamo. Mums muziejui yra dovanojimo aktas tai ir yra pats svarbiausias dokumentas. Jei turėtume patalpas – seniai būtume perkėlę eksponatus. Bandysime laikinai rasti vietos fonduose ir spręsime klausimą dėl kitų patalpų suradimo ekspozicijos įkūrimui. Iš jo pusės tai didžiulė nepagarba šviesios atminties kūrėjui Antanui Bagdonui, muziejui ir visai Tauragei.
Tuo tarpu P. Dedūra nusiteikęs kovingai. Tačiau į teismą kreiptis vyras, kaip sakė žurnalistei – kol kas nežada. Esą jam nereikia nieko įrodinėti – tegul įrodinėja muziejus. P. Dedūros įsitikinimu, Tauragės krašto muziejaus turimas dovanojimo aktas nieko nereiškia, mat nėra patvirtintas notariškai.
– Muziejus turėjo galimybę susitvarkyti, notariškai pasitvirtinti, bet pramiegojo, – sakė jis.
R. Vaitkus teigė, jog P. Dedūra nebuvo atėjęs aiškintis situacijos į muziejų – nulėkė tiesiai į savivaldybę, pas rajono vadovus. Į telefono skambučius sodybos savininkas esą taip pat neatsakė.
Šią savaitę muziejaus „Santaka“ direktorius R. Vaitkus ir P. Dedūra susitiko savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo Vytauto Navicko kabinete. Pastarasis teigė, jog savivaldybė į šį nesusipratimą nesikiš – esą jis tik sukvietęs abi šalis pokalbiui. Valdininko teigimu, jei gražiuoju situacijos išspręsti nepavyks, galėtų pagelbėti teismas.
– Abi šalys turi jų teisybę įrodančius dokumentus. Kuris dokumentas teisiškai viršesnis, galėtų atsakyti teismas. Mes (savivaldybė, – red. past.) šiuo atveju galim tik patarti susitarti gražiuoju. Sukviečiau juos abu dėl to, kad prasidėtų dialogas. Akivaizdu, kad iki šiol jo nebuvo, – teigė V. Navickas.
Situaciją pakomentuoti paprašėme Stasio Šedbaro advokatų kontoros advokato, tauragiškio Kristijono Paliučio.
– Jeigu daiktas yra dovanotas arba kitaip perleista nuosavybės teisė iki mirties, tai paveldėjimo teisės į jį nebelieka. Tai, kad dovanojimo sutartis nėra patvirtinta notariškai, nedaro jos negaliojančia, nes notarine forma įstatymiškai yra nustatyta tvarka forminti tik nekilnojamąjį turtą. Juk automobilis kuomet parduodamas, ar kitas koks daiktas, neinama kas kartą pas notarą. Dovanojimo sandoris yra galiojantis, kol nėra užginčytas. O tai padaryti galima nebent tokiais būdais, kaip įrodyti, kad dokumentas buvo pasirašytas ne paties velionio, t. y. suklastotas, arba jį pasirašydamas jis nesuprato savo veiksmų. Manau, kad tam nėra jokio pagrindo. Taigi, šiuo atveju, mano nuomone, muziejus yra teisus. Klausimas tik, kaip eksponatai atsidūrė pas P. Dedūrą. Jeigu yra panaudos sutartis su parašais, tuomet, manau, jokių šansų teisme jis neturi, – sakė teisininkas.