„Žmogų šiurpuliais nukratančiai staugia garo laivų sirenos Kauno prieplaukoje, spjaudo tamsių dūmų kamuolius į žydrą padangę, keleiviai skuba lipti ant denio. Bėgioja sušilę upeiviai. Sparnuotas garlaivis atsipalaiduoja nuo kranto, šnypščia garas, poros trejeto nosinaičių mostagavimas ore, gal viena antra ašara pagal vandenimis išplaukiančių keleivių senas tradicijas, ir garlaivis puškuodamas dingsta Nemuno vingiuose“, – taip 1939 m. balandžio 2 dieną rašė Kauno savaitraštis „Diena“. Tada žurnalistus viliojo ne tik vaizdai, bet ir galimybė pabendrauti su laivų įgulomis, kurios save laikė niekuo ne prastesnėmis už jūreivius. Jos noriai papasakodavo įvairių mitų ir legendų apie Nemuną, nepagailėdavo paslapčių ir lobių ieškotojams. Dar daugiau įdomių dalykų apie Nemuną sužinosite, jei atsiversite tauragiškio istoriko Gedimino Kasparavičiaus, dabar gyvenančio Kaune ir dirbančio istorinėje Prezidentūroje, knygą „Nemunas Lietuvos gyvenime 1918–1990 m.“, neseniai pristatytą Tauragės B. Baltrušaitytės viešojoje bibliotekoje.
– Papasakokite apie savo darbą istorinėje Prezidentūroje.
– Darbas Istorinėje LR Prezidentūroje Kaune įdomus, kadangi tenka daugiausiai dirbti su įvairiomis lankytojų grupėmis, ne tik moksleiviais ar suaugusiaisiais, bet ir specialių poreikių turinčiais žmonėmis, dėl to nenuobodu, kadangi kiekviena lankytojų grupė Prezidentūroje unikali, turi greitai sugebėti prisiderinti prie jos poreikio, pasistengti įdomiai, intriguojančiai perteikti tarpukario Lietuvos valstybės istoriją, kurioje yra ne tik Prezidentų, bet ir visos Pirmosios Lietuvos Respublikos gyvenimas. Žodžiu, reikia gebėti tinkamai ištransliuoti „turinį“ ekskursijos ar edukacinės veiklos metu.
– Kaip suprantu, rašote doktorantūros darbą. Apie ką jis, kaip sekasi rašyti?
– Šalia darbo istorinėje Prezidentūroje studijuoju Vytauto Didžiojo universitete istorijos mokslų krypties doktorantūros studijose. Disertacijos tema laibai ilga ir skamba gana sudėtingai – Pramoninių kapitalistų socialinės grupės sandara ir raida Lietuvoje XIX a. II pusėje–XX a. pr. Tai tyrimas apie pirmuosius pramonininkus Lietuvoje, apie jų ne tiek ekonominę veiklą, bet apie visuomeninę, kultūrinę bei labdarystės veiklą. Džiugu, kad ši mokslinė veikla atveda ir už Lietuvos ribų, pavyko aptikti reikšmingos medžiagos Sankt Peterburgo archyvuose, tolimajame Sibire, lankantis praėjusią vasarą Tobolske. Pasirodo, žmonės iš Lietuvos XIX a. pab. vyko kurti savo verslo ir į Sibirą. Na, o po poros savaičių išvykstu į mokslinę stažuotę Čikagoje, Ilinojaus universitete, kur tikiuosi rasti savo disertacijai įdomios medžiagos apie išeivius iš Lietuvos, kurie XX a. pr. sugebėjo sukurti nedidelius verslus JAV ir aktyviai dalyvavo visuomeninėje bendruomenės veikloje.
– Ar seniai susidomėjote istorija ir kodėl? Kam turėtumėt būti už tai dėkingas?
– Istorija susidomėjau nuo ankstyvos vaikystės mamos dėka. Ji visad pasirūpindavo, kad knygų namuose netrūktų, ypač atsimenu mamos padovanotą knygą „Pasaulio istorija vaikams“, kurią gavau būdamas devynerių Kalėdų proga. Ta knyga ir rūpestinga šeimos aplinka nulėmė mano gyvenimo kelią. Už tai esu be galo dėkingas savo mamai ir tėčiui.
– Kodėl knyga būtent apie Nemuną? Kaip jis atėjo į Jūsų gyvenimą?
– Nemunas į mano gyvenimą taip pat atėjo iš vienos vaikystės kelionės su šeima. Išlikę prisiminimai, kaip keliaujant į Tilžę per Karalienės Luizos tiltą staiga per autobuso langą atsivėrė Nemuno vaizdas. Vaiko akimis Nemunas atrodė labai galinga, plati ir kiek gąsdinanti upė. Šalia prieplaukos stovėjo ir keletas laivų. Na, o vėliau mokyklos laikais visad sekdavau žinutes apie Nemuną, įdomios buvo detalės, susijusios su laivyba, tačiau tos informacijos visad trūkdavo patenkinti smalsumą, dėl to studijų metais ir kilo tokia idėja, kad reikia pačiam imtis ir pradėti tirti Nemuno laivybos istoriją XX a. amžiuje, kuris dar neapklotas laiko dulkėmis, yra nemažai gyvų liudininkų. Turbūt ir nemažai tauragiškių pamena arba net yra patys keliavę iš Jurbarko „Raketomis“ į Lietuvos pajūrį arba Kauną.
– Kaip kilo mintis parašyti šią knygą? Ar sunku buvo rinkti medžiagą apie Nemuną, ar daug jos išlikę?
– Knyga apie Nemuną gimė palaipsniui, bakalauro ir magistro studijų baigiamuosiuose darbuose tyrinėjau šią iki šiol mažai istorikų liesta temą. Istorinės medžiagos kiekis buvo surinktas daugiausia archyvuose, spaudoje. Įdomu, kad daug reikšmingų detalių atskleidė ir vyresnieji Nemuno upeiviai. Dėl to knygoje medžiaga „gyva“ su žmonių, dirbusių vandens transporte, pasakojimais. Visa tai leido per keletą metų sukurti pasakojimą, kuris yra knygoje „Nemunas Lietuvos gyvenime 1918–1990 metais“. Knygoje pateiktas pasakojimas apima Nemuno reikšmę XX a. Lietuvoje, plačiai aprašyta unikali upeivių profesija, kurios dabar Lietuvoje nebėra, „išnykę“ uostai, uosteliai ir visas tas be galo įdomus bei sudėtingas gyvenimas ant vandens.
– Tai kaip gi buvo organizuotas tas vandens transportas XX a. Lietuvoje? Kuo ypatingi buvo upeiviai?
– Kalbant apie vandens transporto organizavimą XX a. pirmiausia reikia išskirti du laikotarpius. Tai Nepriklausomos Lietuvos (1918–1940 m.) laikmetis ir Antroji sovietinė okupacija, prasidėjusi 1944 m. ir pasibaigusi 1990 m. Abu jie unikalūs, savaip įdomūs. Įdomu, jog nepriklausomoje Lietuvoje praktiškai visi kroviniai ir keleiviai buvo gabenami rinkos sąlygomis, garlaiviai ir baidokai priklausė privatiems asmenims, ir tai leido sukurti konkurencingą transporto rūšį, kuria buvo pergabenama apie penktadalis visų to meto krovinių ir apie 0,5 mln. keleivių. Kūrėsi privačios iniciatyvos, nedidelės kompanijos, į kurių veiklą mažai kišosi valstybė bei jos institucijos, tačiau valdžios požiūris buvo ypatingas, kadangi anuomet vandens keliui tvarkyti ir prižiūrėti buvo skiriamos milijoninės sumos. Įvairių laivų bei laivelių nuo Kauno iki Klaipėdos kursuodavo apie 200! Čia laiveliai atplaukdavo ir iš Rytprūsių, kurie konkuruodavo su vietiniais laivų savininkais. Bent dešimt tūkstančių žmonių vienaip ar kitaip su Nemunu buvo susiję, upeiviais dažnai tapdavo Šilinės, Jurbarko, Smalininkų ir kitų prie Nemuno įsikūrusių miestelių gyventojai. Dažnai šie žmones sukurdavo šeimas su kitų upeivių šeimų nariais: seserimi, dukra, dėl to įdomu, kad susiklostė tokia profesinė bendruomenė, kuri buvo susijusi ir giminystės ryšiais. Kita vertus, nemažai dirbdavo ir viengungių, nes nedaug kas galėjo apsigyventi su visa šeima laivuose, tik kroviniuose laivuose tai buvo galima padaryti. Vėliau įvykusi sovietinė okupacija, kaip ir visame Lietuvos gyvenime bei ūkyje, buvo paženklinta sovietinio teroro, nacionalizacijos bei kitų sovietinei ekonomikai būdingų požymių: planinė ekonomika bei centralizacija. Kaunas tuomet tapo ne tik sovietinės Lietuvos, bet ir viso regiono upeivystės centru. Čia buvo ruošiami upeiviai profesinėje mokykloje, leidžiama spauda, turėjo upeiviai ir savo ligoninę, parduotuves, laisvalaikio klubus. Buvo praplėsta infrastruktūra, pastatytas krovininis uostas, žiemos uostas, laivų statykla. Buvo statomos keleivinės prieplaukos Nidoje, Kauno mariose, Klaipėdoje ir Kaune. Savarankiškumo valstybinė įmonė „Nemuno laivininkystės valdyba“ neturėjo ir daugelis svarbiausių klausimų buvo sprendžiama Maskvoje. Dėl to kurį laiką buvo abejojama, ar upių transportas reikalingas sovietinei Lietuvai, tačiau XX a. 7-ajame dešimtmetyje upių transportą laikinai išgelbėjo Jurbarkas ir šalia jo pradėti naudoti žvyro karjerai, kurie ir tapo pagrindiniu kroviniu Nemune. Toks sprendimas nulėmė ir dabartinę situaciją Lietuvos upių transporte, kadangi krovininiai laivai buvo nepritaikyti gabenti kitokio pobūdžio krovinius, smarkiai sumažėjus statybų mastams teko juos supjaustyti, nemažai prie to prisidėjo ir nešvari privatizacija po 1990 metų. Šiandien kalbama apie Nemuno potencialą, tačiau vyriausybės nesugebėjimas padėti šiai transporto rūšiai, kaip padedama geležinkeliams ir autotransportui, neleidžia upių transportui tapti konkurencingam.
– Ar, Jūsų nuomone, knygos tema išsamiai atskleista, o galbūt bus tęsinys?
– Knygos tema tikrai nėra išsemta, tikiuosi, kad atsiras daugiau tyrinėtojų, kurie imsis aprašyti vieną ar kitą problematiką, kurią paliečiau knygoje. Kas žino, gal vieną dieną atsiras ir tęsinys, parašytas mano paties ar kito autoriaus.
– Ką Nemunas, kitos upės, taip pat ir mūsų Jūra, reiškia Jums pačiam? Ar įdomūs tik faktai, o gal ir pačios upės traukia pabūti šalia jų?
– Pati knyga yra ne tik pasakojimas apie upių praeitį. Tikiuosi, ji daug kam sužadins klausimų, kodėl mūsų dabartiniame gyvenime upės prarado reikšmę ne tik kaip keliavimo ar transportavimo priemonė, bet ir tiesiog laisvalaikio. Dėl to pats Kaune stengiuosi aktyviai įsitraukti į visuomenines veiklas, vienoje tokių su bičiuliais mėginome kauniečius pakviesti vasaros vakarais į įvairias kultūrines veiklas ant Nemuno krantinės. Labai tikiuosi, kad požiūris į upes Kauno mieste ir rajone per keletą ateinančių metų pasikeis, kai 2022 m. įsibėgės Kauno kaip Europos kultūros sostinės programa ir pavyks apjungti daugiau bendraminčių po vieną vėliavą, kol kas tai padaryti sekasi sunkiai. Šiandien net ir Kaune tos kritinės masės labai nedaug, nedaug ir žmonių, kurie ieško upių, bet praeityje mieste įvairios šventės ir renginiai sutraukdavo keliasdešimt tūkstančių žmonių prie Nemuno, upė buvo pagrindinė miesto gatvė. Kad žmonės mėgdavo leisti laisvalaikį prie vandens, rodo ir statistika, kai per vieną vasaros mėnesį vien Kaune nuskęsdavo apie 8–10 žmonių. Tauragėje, manau, situacija panaši, nors miestas ir didžiuojasi bei deklaruoja, kad įsikūręs ant upės Jūros kranto, bet praktiškai jokių kultūrinių veiklų prie jos nevyksta, be poezijos skaitymo vakarų.
– Ką dar mėgstate veikti?
– Aš, kaip ir visi turbūt jauni žmonės, ne tik prie knygų mėgstu leisti vakarus. Kartais norisi ir išeiti, pabendrauti su bičiuliais. Laisvalaikiu žaidžiu krepšinį Kauno krepšinio lygoje. Patinka keliauti, bet labiausiai tai daryti mėgstu Lietuvoje.
– Ar dažnai grįžtate į Tauragę, kokie jausmai čia sugrįžus?
– Į Tauragę grįžtu retokai, bet stengiuosi sugrįžti bent kartą per mėnesį ir aplankyti tėvus. Turbūt dėl to nepavyksta aktyviau įsitraukti ir į miesto kultūrinį gyvenimą. Na, o jausmai natūraliai šilti gimtosioms vietoms, ypač gražiajai Vymerio gatvei, Vasaros estradai ir Jūros pakrantei, kur prabėgo vaikystė ir yra išlikę nuostabių atsiminimų.
