Kartais, sutikęs žmogų, iš karto pajunti, kad jis turi ypatingą Dievo dovaną bendrauti ir burti (abi šio žodžio prasmės – ir užburti, ir suburti) žmones. Būtent tokį įspūdį palieka Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ renginių organizatorė-edukatorė, rašytoja Renata Jančiauskienė, prisistatanti kūrybiniu slapyvardžiu Renata Karvelis. Renata Tauragėje dirba vos du mėnesius, todėl sako atliekanti savotišką žvalgybą – ar yra čia inteligentijos, bohemos, kokią auditoriją į muziejų galėtų pritraukti jos edukacijos ir renginiai, kuriems idėjų turi daugiau nei apsčiai. Dauguma Renatos sumanymų gimsta ir išsipildo naujai įrengtose Pilies menėse, kurių erdvė jau savaime alsuoja paslaptimi ir traukia smalsuolius. Tokia ir Renata – ir atvira, ir paslaptinga, viliojanti į muziejų žemaitiškais burtais ir daugumai negirdėtais neregėtais žodžiais, tokiais kaip slemas.
Pilies menių dvasia
Renata džiūgauja, kad atėjusi dirbti į muziejų gavo visišką kūrybinę laisvę. Anot jos, „Santakos“ vadovas Romualdas Vaitkus nuo pat pradžių akcentavo, kad renginiai ir pasibuvimai muziejuje ne „pliusiukui užsidėti“, ir pažadėjo padėti išsiskleisti jos sumanymams. Renata šmaikštauja dar pažiūrėsianti, ar tikrai bus leista daryti viską, kas tik šauna jai į galvą. Nes jos galvoje knibžda idėjų organizuoti tokius renginius, kokių ne tik muziejuje, bet ir Tauragėje dar tikrai nebuvo. Bet apie tai šiek tiek vėliau.
Pokalbiui su ja susitikome kovo 8-ąją, Moters dieną, minėtose Pilies menėse, kuriose jau įprastas kasdienis bruzdesys – vyksta susitikimai, skamba dainos, šokiai ir net raganaujama. Renata tapo savotiška Pilies rūsių dvasia – atvykusius sutinka ir išlydi, istorijas pasakoja.
Pačios Renatos istorija veda gilyn į Žemaitiją – ji kilusi iš Šilalės rajono, kur iki šiol gyvena. Į Tauragę dirbti kasdien atvažiuoja, kaip prieš tai važinėdavosi į Varnius – regioninio parko direkciją, kur pradėjo rengti edukacijas. Pasak jos, direkcijos darbuotojo veiklos profilis labai platus – nuo gamtos inspektavimo iki kultūros. Mažame kolektyve jai visko teko paragauti, net gamtos mokytojos patirties.
Būtent Varniuose gimė ir edukacija „Raganavimas“ pietų žemaičių dūnininkų tarme, kurią, dedikuodama Lietuvių kalbos dienai, praėjusią savaitę Renata rengė muziejuje. Paskelbus apie renginį, kuriame dalyviai raganaus ir čieravos, iškart užsipildė vaikų grupė, sulaukus didelio susidomėjimo surinkta antroji – suaugusiųjų. Planuojama edukaciją kartoti, nes norinčiųjų buvo daugiau nei sutilpo. Renata sakė griežtai ribojanti edukacijos dalyvių skaičių, mat užmegzti asmenišką ryšį su daug žmonių vienu metu paprasčiausiai neįmanoma.
Pasakodama, kodėl pasirinko darbą „Santakoje“, Renata teigia, kad ieškodama savęs iki to ėjo sistemingai:
– Kodėl muziejus? Dirbant direkcijoje mane labiausiai užkabino kultūrinė veikla. Gal pusmetį ieškojau darbo, kuris arčiau širdies, kad būtų didesnė galimybė saviraiškai, kūrybiškumui, kurio turiu, tai taip ir nutiko, – sako ji. – Aš šitą darbą labai su savimi tapatinu, labai juo džiaugiuosi.
Renata teigia darbe visą laiką eksperimentuojanti, ieškanti geriausios formos, kaip sudominti, „prieiti“ prie žmogaus, įtraukti į kultūrinius procesus ir virsmus.
Be jau prasidėjusio projekto „Kultūros muitinė“, ji puoselėja ir daugiau idėjų – muziejininkai yra pateikę paraišką festivaliui „Kvadratu“, į kurį tikisi prisikviesti Apeirono teatrą (Klaipėda), ansamblį „Solo“ ir kurti psichologines įtampas, taip pat Tadą Vosylių su smalos skulptūroms. O rugsėjį savo gimtadienio proga Renata tikisi surengti savo kūrybos ir galbūt jau išleistos knygos pristatymą. Kiti jos planai – edukacijos vaikams: „Balzako laiškas“, vandens mėginių tyrimai, šiurpės (siaubo pasakos).
– Aš tokią edukaciją vesiu vaikams – šiurpes. Įsivesiu į rūsį, išjungsim šviesą ir seksiu pasakas. Aišku, geriausia vaikams iki 12 metų, nes jie dar yra labai imlūs, – juokiasi. – Jaučiu, kad visi mano renginiai turėtų vykti menėse, tai yra ta erdvė.
O svarbiausiu savo projektu Renata įvardija artėjantį slemą.
Slemas. Kas tai?
– Aš slemą rašau gal jau porą metų, – sako Renata. – Tą dalyką pirmiausia pamačiau Klaipėdoje. Po metų aš perėmiau slemo organizavimą Klaipėdoje, dabar jau jis kitose erdvėse ten vyksta, bet puiku, nes aš čia dabar jį darysiu.
Tauragiškiai greičiausiai jau matė muziejaus „Fecebook“ paskyroje sukurtą įvykį „Slemas su ragais“, kuris vyks balandžio 1-ąją Pilies menėse. Tačiau kas tai per burtažodis?
Čia labai tinka vieno iš „kiečiausių“ Lietuvos slemerių, aktoriaus, rašytojo Povilo Elijaus Martynenko išsakyta mintis, kad žodis – tarsi burtai. „Slemeriai – tai žyniai, šamanai, užkalbėtojai, įžodinę neregimąjį pasaulį. Iš tiesų žodis yra niekas, erdvės virpėjimas, jis neturi dalelių. Gal skamba ir ezoteriškai, bet manau, kad tai – burtai. Nes vien virpindamas savo balso erdvę kitame žmoguje galiu sukelti pyktį, džiaugsmą, sukrėtimą, ir jis tą patį gali padaryti man. Nesakau, kad mes iškraipom tikrovę ar kuriame kitą, mes tiesiog atidengiam plika akimi nematomą lygmenį,“ – portalui 15min sakė jis.
Kitas populiarus slemeris Žygimantas Kudirka-Mesijus taip aiškina šį žanrą: „Slemas (angl. slam) – tai atliekamosios, raiškiosios poezijos (plat)forma. Necenzūruotos (nebūtinai necenzūrinės) poezijos vakarai. Tai poetų varžytuvės, nuobodžiam poezijos skaitymų tonui nepaklūstantis poetinis tūsas. Tai laisva scena laisviems protams, kurioje įgytas statusas išsitrina. Tai poetų varžytuvės be titanų tribunolo. O titanai irgi niekur nedingę – jie lipa ant scenos ir skaito su visais dalyviais.
Nuosprendį pareiškia atsitiktiniai žiūrovai, keliantys balus už poetą lyg dailiojo čiuožimo varžybose. Vedėjas gali pakoreguoti balų skaičių, atsižvelgdamas į publikos nuotaikas. Patikusį poetą galima palaikyti triukšmaujant, nepatikusį – nušvilpti, nuūbti ar, kas šiam būtų blogiausia, – imti dūsauti.
Slemo dalyvis – slemeris. Nereikia baimintis tokios etiketės. Po slemo sijonu tilps visi. Laikai save pradedančiuoju? Ant slemo scenos tu – slemeris. O gal laikai save klasiku? Ant slemo scenos tu vis tiek esi slemeris. Visus titulus, galias ir negalias – viską čia reikia apginti iš naujo“.
Taigi, Renata tikisi į Pilies menes prisikviesti žmonių, kurie prieš auditoriją skaitys savo kūrybą. Ji akcentuoja, kad autorius sleme būtinai turi skaityti savo parašytus tekstus, todėl šis žanras tarsi apjungia oratorystės, aktorystės meną su literatūra. O pagrindinis slemerio tikslas – sukelti publikos reakciją.
– Ne visi rašytojai gali įtaigiai perskaityti savo kūrinį ir ne visi aktoriai geba rašyti scenarijus ar eilės. Slemas sujungia šiuos du polius. Ant slemo scenos poetas tampa aktoriumi, o aktorius – poetu, – sako ji. – Slemas turi visokių apraiškų – tai gali būti juokingi, gali būti ir filosofiniai tekstai, tai gali būti ir proza, ir poezija. Repas taip pat yra slemo atmaina. Dar man patinka požiūris, kad slemas – tai poezijos reklama. Nes pradėjęs rašyti žmogus dažniausiai pereina į rimtesnį žanrą.
Paklausta, kas iš tauragiškių galėtų priimti tokį iššūkį, Renata teigė jau susipažinusi su keletu potencialių slemerių – literatų klubas „Žingsniai“ menėse rengė poezijos skaitymus. Anot jos, dėl kandaus stiliaus klubo vadovas Eugenijus Šaltis puikiai tiktų šiam žanrui.
Todėl visi kuriantys tauragiškiai kviečiami parodyti save ant slemo scenos, o nekuriantys – pasmalsauti, kas ir kaip ten vyks, balandžio 1-ąją. Renata sako, kad šį žanrą jau pristatė senjorams ir dar planuoja rengti diskusiją iki renginio, kad paaiškintų žmonėms, kas tai yra.
Karvelis iš laiško sau
Renata pati rašo tinklaraštį „Sapnalaikis“, taip pat eiles, ir ne šiaip eiles, – jau yra išleidusi čiabuką pretenzingu pavadinimu „Poems after sex*“ (čiabukas – tai savilaida, paties autoriaus jėgomis išleistas leidinys, platinamas iš rankų į rankas savame rate). Čiabuko viršeliui pasirinktas Pablo Picasso 1939 nutapytas paveikslas „Woman sitting in red armchair“(angl., moteris raudoname fotelyje), o knygelės pratarmėje ji paaiškina žodį, pažymėtą žvaigždute: „Yra muzikos grupė pavadinimu Cigarettes After Sex. Būdama po glamonių ir po „didžiojo sprogimo“ nesu surūkiusi nė vienos cigaretės, kaip kad per filmus rodo. Vietoj to aš rašau eilėraščius.“
Drąsu? Galbūt. Bet toks yra ir slemas. Renata pasakoja, kad savo knygelę išdalijo draugams, išsiuntinėjo kitiems poetams – Vitalijai Pilipauskaitei-Butkienei, Linai Buividavičiūtei (pernai kovą L. Buividavičiūtė Tauragės B. Baltrušaitytės bibliotekoje pristatė savo knygą „Helsinkio sindromas“, laikraštyje spausdinome pokalbį su ja, – red. past.). Taip pat pristatė Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šilalėje.
– Ir taip nutiko, kad mano čiabukas sulaukė atgarsio – recenzijos. Kaip autorė, aš labai apsidžiaugiau, kad buvau pastebėta. Tai buvo netradicinis ėjimas iš tikrųjų, nes daugelis autorių galvoja, kad jie pirmiausia turėtų išsispausdinti knygelę per leidyklą. Bet yra taip, kad jeigu tu regione per leidyklą išsileidai, tu iš tikrųjų ir nebepakilsi. Čia yra tokia vidinė nerašyta taisyklė, ir skaudoka taisyklė. Egzistuoja toks dalykas kaip regionų kultūra ir Vilniaus kultūra, – kalba ji.
Rašydama čiabuką Renata sako patyrusi daug vidinių asmenybės virsmų, tai buvusi tarsi repeticija prieš „tikrąją“ knygą, kurią šiuo metu rašo. Joje bus sudėti prozos kūriniai – tai bus novelių rinkinys. Jį, anot Renatos, dar šiek tiek reikia pataisyti ir ieškoti leidėjo. Jaunoji rašytoja planuoja dalyvauti Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos pirmosios knygos konkurse, ten svajoja siųsti savo rankraštį.
– Aš labai stengiuosi daryti tai, ko bijau. Atrodo, kiekvienas viduje turime savo pasaulį, turime labai daug baimių. Ypač moterys yra labai prastai vertinamos, lyg moteris turėtų būti kuklesnė, tarsi nuslopinti savo ego, neturėti tikslų. Šiandien moters diena, ir aš sakau, kad aš tai turiu tikslų, aš daug ko noriu, – kalba Renata.
Apie slapyvardį. Jaunoji kūrėja pasakoja, kad jis atėjo ne be reikalo.
– Mano pavardė nelabai lietuviškai skamba, aš norėčiau jos kaip ir nenaudoti. Kai pradėjau rašyti, intuityviai pajutau, kad ta pavardė nepasako apie mane nieko. Ir pradėjau ieškoti, kas mane galėtų labiausiai apibūdinti. Galiausiai aš suradau savo 8 klasės rašinėlį, kuriame buvo parašyta: sutinku save – 40-ties metų moterį. Aš esu Renata Pociūtė Karvelis, vyriausia Lietuvos ragana, baigusi filologijos doktorantūrą, turinti dvi dukteris, ištekėjusi už verslininko ir raganaujanti. Ilgais pražilusiais plaukais. Na, pažiūrėsim, ar išsipildys, – juokiasi. – Kai aš perskaičiau Renata Karvelis, man susidėjo visas paveikslas, kad taip, tai turėtų būti mano slapyvardis. Žodis labai yra svarbus, nuo jo viskas prasideda.
