Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ ir Birutės Slavinskienės nuotraukos
Praėjusį šeštadienį Tauragės krašto muziejus „Santaka“ tradiciškai prisijungė prie tarptautinės „Muziejų nakties“. Jos metu kiekvienas galėjo rasti būdą smagiai ir turiningai praleisti laiką, nes programoje buvo daug pramogų visiems skoniams: ne tik apžiūrėti ekspozicijas, bet ir dalyvauti ekskursijose, edukacijose, parodose, pasiklausyti muzikinės kompozicijos, „Slemo su ragais Nr. 2“, koncertų ir net pamatyti cirko pasirodymą. „Muziejų naktis“ susidraugavo“ ir su „Menų festu'19", tad visą vakarą Tauragės pilies kiemelyje vyko koncertai – klausytojų neišgąsdino net lietus.
Kas ta cianotipija?
Vidurdienį Tauragės krašto muziejuje „Santaka“, trečiajame aukšte, konferencijų salėje, prasidėjo edukacija „Senovinių atvirukų dirbtuvės“. Jos metu dalyviai galėjo susipažinti su fotografijos atsiradimo istorija ir vienu iš fotografijos gavimo būdų – cianotipija. Tai intriguojantis, įdomus ir įtraukiantis fotografinis procesas. Kiti naudojami pavadinimai: mėlynasis atspaudas – taip vadinant dėl išgaunamo Berlyno mėlio pigmento, saulės atspaudas – dėl to, kad ekspozicija vyksta saulės šviesoje, UV spinduliuose. 1842 metais astronomo Džono Heršelio išrastas cianotipinis spausdinimas ir šiandien neprarado aktualumo ir susilaukia susidomėjimo tarp kūrėjų. Jo rezultatas – šviesiai arba tamsiai mėlynas atspaudas. Šviesai jautri medžiaga užtepama ant popierinio paviršiaus. Fotografijas edukacijos dalyviai spausdino naudodami suskaitmenintų nuotraukų, saugomų Tauragės krašto muziejuje, negatyvus.
Edukacijoje sutiktas vaikinas sakė, kad jam ši technika pasirodė labai įdomi:
– Cianotipija iš tiesų sena technika, tačiau man ji nauja, unikali tuo, kad darbai išeina įdomios mėlynos spalvos, kurios ryškumą gali reguliuoti. Jei nori šviesiau, šviesoje reikia laikyti trumpiau, jei nori tamsiau – ilgiau. Cianotipijos technika mane sudomino dėl įdomaus ir ganėtinai ilgo proceso. Apie ją mažai kas žino. Su ja gali labai daug eksperimentuoti.
Po Šubertinę – su žibintuvėliu
Vidurdienį lankytojai buvo kviečiami į edukaciją „Muziejus tamsoje“ Tauragės mieste buvusioje NKVD būstinėje, daugeliui žinomoje Šubertinės vardu. Ten įrengtuose unikaliuose Tremtinių ir politinių kalinių kančių namuose yra partizanų bunkeris, tardymo patalpa, kalėjimo kamera, karceris. Ekspozicijoje daug interaktyvių sprendimų, todėl lankytojai galėjo gana realistiškai pajusti NKVD tardymo siaubą, partizanų gyvenimo ypatumus. Veikia ekspozicija, skirta tremtinių ir politinių kalinių istorijos įamžinimui.
Edukacijos „Muziejus tamsoje“ metu lankytojai galėjo atidžiau įsigilinti į kiekvieną eksponatą, pamatyti tai, ko paprastai gal net nepastebėtų – tai daryti jie turėjo tamsoje, pasišviesdami žibintuvėliu ir orientuodamiesi stilizuotu žemėlapiu, sudarytu specialiai šiai edukacijai.
Vidurdienį surengta ekskursija po miestą, panorusieji joje dalyvauti buvo kviečiami susirinkti prie Tauro skulptūros.
Laiškas žąsies plunksna
Edukacija „Balzako laiškas, rašymas žąsies plunksna“ kvietė į Pilies menes. Atėjusius į neseniai įrengtas puošnias menes pasitiko prancūzų rašytojo Onorė de Balzako mylimoji grafienė Evelina Hanska (ją įkūnijo muziejaus renginių organizatorė Renata Jančiauskienė). Ji edukacijos dalyviams papasakojo dešimtmetį trukusią O. de Balzako ir grafienės meilės istoriją ir supažindino su rašymo žąsies plunksna tradicija, pradėta dar VI amžiuje prieš Kristų. Išgirdę šios rašymo technikos istoriją, kaip pats prancūzų rašytojas O. Balzakas, lankytojai ir patys pamėgino parašyti laišką ant popieriaus, naudodami tušą ir žąsies plunksną.
Beje, ant Lietuvos pašto Tauragėje pastato sienos kabo atminimo lenta prancūzų rašytojui Onorė de Balzako vizitui Tauragėje atminti. Garsus rašytojas Tauragėje lankėsi prieš 176 metus. Grįždamas iš Peterburgo, Tauragės pašto stotyje karieta jis sustojo 1843-iųjų spalio 10 dieną.
Lietuvoje rašytojas niekur kitur ir nebuvo sustojęs, tik Tauragėje. Čia jis praleido pusdienį. 1843 m. spalio 10 dieną iš Tauragės centrinio pašto jis parašė laišką lenkų grafienei našlei Evelinai Hanskai. 1850 metais O. Balzakas ir E. Hanska susituokė Ukrainoje, tiesa, tais pačiais metais rašytojas mirė.
Ir poezija, ir muzika
Po to Pilies menėse buvo galima pasiklausyti poetinės-muzikinės kompozicijos „Kad Lietuva neišsivaikščiotų“ – vyko poeto, kunigo Ričardo Mikutavičiaus poezijos ir muzikos vakaras. Programą atliko aktorė, diktorė Dalia Stonytė, M. K. Čiurlionio pianistų konkurso laureatė Živilė Karkauskaitė (fortepijonas), profesorius Valentinas Gelgotas (fleita), kompozitorius, profesorius Mindaugas Urbaitis. Skambės Georgo Philippo Telemanno, Claude Debussy, Juozo Pakalnio, Jeronimo Kačinsko ir Mindaugo Urbaičio kūriniai.
Poeto, kunigo Ričardo Mikutavičiaus pirmoji poezijos knyga „Kad Lietuva neišsivaikščiotų“ išleista 1989 m. gegužę Čikagoje. Kaip knygos anotacijoje rašo poetas Marcelijus Martinaitis, ši „knyga yra tylių ir gilių meditacijų vaisius, jos minčių tekėjimas, pasikartojimai, net ritminė monotonija artima maldai, rožančiaus kalbėjimui, todėl labai tiksliai pavadinta – „Poterių upė“. R. Mikutavičiaus lyrikos knyga padeda iš naujo prisiminti, ką davė ir ką dar gali tikėjimas duoti dvasiai, dorovei, artimo meilei, kai jis tampa kūryba, sutelkiančia jėga.
Kūrybinis šėlsmas
Vėliau Pilies kiemelyje prasidėjo „Slemas su ragais Nr. 2“. Su trenksmu Tauragėje pasirodęs „Slemas su ragais“ įtrauktas į Muziejų nakties ir Menų festo'19 programą.
– „Slemo Nr. 2“ idėja gimė po „Slemo su ragais Nr. 1“, kai viena iš „Menų festo“ organizatorių Donata susiekė su manim, susižavėjusi slemu kaip šiuolaikiška poezijos išraiškos forma. Ji sakė, kad būtų labai puiku „Menų festą“ paįvairinti slemu. Jos idėją palaikiau, pasitariau su muziejaus kolektyvu, ir štai – „Slemas Nr. 2“ įvyko. Labai džiaugiuosi! – pasakojo Renata Jančiauskienė.
Pasak jos, labai norėjosi įtraukti ne tik tuos, kurie rašo, bet ir visiškai naujus žmones, kurie nerašo. Ir tai pavyko. Renata surengė dirbtuvėles, ir vienas kitas naujas slemeris atsirado. Ji džiaugiasi, kad pavyko prisikviesti dalyvių ne tik iš Klaipėdos, Šiaulių, kitų miestų, bet ir iš sostinės atvyko, beje, vilnietis Juozas Ališauskas ir laimėjo varžytuves. Iš viso buvo 14 slemerių: jauniausi buvo dešimtokai, vyriausias – Eugenijus Šaltis, kurį slemo idėja iš pat pradžių labai sužavėjo.
– Performatyvioji poezija nėra vien tekstas, bet ir asmenybė, forma, kūno kalba, intonacija, daug teatro elementų, taigi ją galima vadinti bendru literatūros ir teatro vaisiumi, – dalijosi mintimis Renata.
Varžytuvės sulaukė ir nemažo žiūrovų dėmesio. Pasak Renatos, auditorija buvo visai kitokia nei paprastai kultūros renginiuose.
– Džiaugiamės, kad per „Muziejaus naktį“, per slemą muziejų pamatė visai kiti žmonės. Tai labai gerai – tokie dalykai sujudina tuos žmones, kurie galvoja, kad Tauragėje nėra ką veikti, ir priverčia juos pakeistituo suabejoti.
Pasak R. Jančiauskienės, akivaizdu, kad slemas Tauragėje leidžia šaknis:
– Yra minčių slemą kartoti. Matom, kad yra potencialo, tai turi būti ir tęstinumas. Gal festivaliuką padarysim, mokymus ar ką kita, – svarstė R. Jančiauskienė.
Beje, įdomu, kad slemas Vilniuje gyvuoja jau visą dešimtmetį, tačiau jo niekur nepalaiko institucijos, tai labiau undergraundo (nekomercinis, oficialiai nepripažįstamas avangardistinis menas – aut. past. )reiškinys. O štai Tauragės muziejus palaiko. Labai progresyvus požiūris.
Vėliau Pilies kiemelyje surengtas finalinis Menų festo’19 finalinis koncertas, susirinkusieji pamatė vietinių ir svečių atlikėjų bei muzikantų pasirodymus bei grupės „Flash Voyage“ koncertą.
Klausantis muzikos buvo galima pasigrožėti Klaudijos Metrikytės ir Kornelijos Mikalauskaitės kūrybos darbų parodas, o kad nenuobodžiautų mažieji lankytojai, jiems buvo skirta vieta piešti kreidelėmis ant kiemelio plytelių.
Vainikavo „Muziejų naktį“ Šakių cirko mokyklos programa „Cirko karuselė“. Nors kiemelį apgaubė tamsa, o ir lankytojus praretino lietis, likusieji tikrai nesigailėjo – programa buvo puiki.
Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ ir Birutės Slavinskienės nuotraukos
