Aktualijos

Šiandien birželio 14-oji – Gedulo ir vilties diena. Didžiausios Lietuvos tragedijos diena. 1941 m. birželio 14 d. Sovietų Sąjunga pradėjo masinius gyventojų trėmimus į Sibirą. Iš viso išvežta apie 18 500 žmonių, kurių didžioji dalis vežti į tremtį, kiti – į GULAG'o stovyklas. Ar visi suprantame, ką mums ši diena reiškia? Tų, kurie patyrė tremties siaubą ir gali apie tai papasakoti, deja, vis mažiau, kaip ir tų, kurie tuo domisi. Tauragės krašto muziejus nuolatos ieško būdų, kaip gyvai, šiuolaikiškai ir inovatyviai perteikti tragiškus, kone kiekvieną lietuvį palietusius įvykius. Šiuo metu tremties ekspozicija Tremtinių ir politinių kalinių kančių namuose, vadinamojoje Šubertinėje, atnaujinama, tremtinių pasakojimai filmuojami, ir jau visai netrukus prabils į lankytojus. 

Iki šiol nenaudotas sprendimas

2018 m. Lietuvos Kultūros taryba skyrė finansavimą projektui „Tremtiesekspozicijos atnaujinimas taikant inovatyvius sprendimus“. Įgyvendinant projektąbuvo sukurtas modernus ir jokiame Lietuvos muziejuje iki šiol nenaudotassprendimas – holograma. Hologramoje buvo įamžinta Tauragės mieste gyvenančios Genovaitės Šimaitienės tremties istorija. Beveik 9 min. trukmės vaizdo įraše tremtinė pasakoja, kokiomis aplinkybėmis buvo ištremta kartu su savo šeima, prisimenami skaudžiausi įvykiai ir išgyvenimai. Hologramoje lankytojai gali išvysti virtualų pavidalą įgavusius muziejaus eksponatus,besisukančius 360 laipsnių kampu. Pasakojimą papildo jautrus garso takelis.

Kaip „Tauragės žinioms“ pasakojo Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ kultūros, turizmo projektų ir viešųjų ryšių specialistė Agnė Vitartaitė, įgyvendinus projektą tapo akivaizdu, kad ekspozicijos atnaujinimo tęstinumas yra būtinas – sukurtoje hologramoje pristatoma tik vieno žmogaus istorija. Tad nuspręsta projektą tęsti.

Nuotrauka

Tremtinių prisiminimai – šiuolaikiškai

Projekto „Tremtinių ekspozicijos atnaujinimas taikant inovatyvius sprendimus II dalis“ tikslas – diegiant moderniausias technologijas užtikrinti muziejuje esančių kilnojamųjų kultūros vertybių išlikimą, didinti jų sklaidą ir patenkinti šiuolaikinio vartotojo lūkesčius.

Pasak A. Vitartaitės, daugiametės patirties turintys muziejininkai nusprendė įrašyti visų likusių gyvųTauragės rajono tremtinių prisiminimus, sukurti juos pristatantį vaizdo įrašą ir pasakotojų istorijas lankytojams pateikti patraukliai, inovatyviai – tūrinio ekrano pagalba. Ant specialiai išpjauto apskrito juodo ekrano, kuris bus dengiamas aliuminio dulkėmis, projektuojamas vaizdas atrodys tarsi pakibęs ore. Ekranofaktūra susilies su aplinka. Tokiu būdu rodoma dokumentika sukurs 3D vaizdo iliuziją.

– Muziejai bei jų lankytojai keičiasi. Tekstinės informacijos, eksponatų ar nuotraukų ekspozicijose nebeužtenka norint sudominti jaunus smalsius žmones. Emocijas perteikianti videografika, paveikūs apšvietimo sprendimai, atmosferą kuriantis ekspozicijos dekoras, istoriją efektyviai papildantis garso takelis –priemonės, kuriomis Tauragės krašto muziejus siekia sudominti žmogų, atkreipti jo dėmesį ir perteikti autentišką valstybės ir krašto patirtį. Šiuo projektu bus siekiama muziejaus lankytojams pristatyti tragišką šaliai bei jos visuomenei tremčių periodą iš pirmų lūpų. Trėmimus tiesiogiai patyrusių ar tremtyje gimusių,augusių žmonių istorijos bus pristatomos video dokumentikos būdu, naudojant šiuolaikinius vaizdo grafikos sprendimus. Ekrano struktūra ir specialiai išgaubtas tūris suteiks įspūdį, kad kalbantys asmenys tarsi pakibę ore, tarsi esantys čia ir dabar, kartu su lankytojais. Šis efektas leis priartinti pasakotoją prie ekspozicijos lankytojo, kurs intymumo, artimo ryšio atmosferą. Ekrano kairėje, antrame plane,integruojami ekspozicijos temą atspindintys eksponatai: lagaminas, maldaknygė, lietuviškos žemės ryšelis, tautinė juosta ar pan., papildysiantys dokumentinės medžiagos herojų pasakojimus. Dešinėje ekrano pusėje bus sumontuotas specialiaišiai ekspozicijai sukurtas stendas. Stendo estetika ir dizainas perteiks pristatomostemos subtilumą. Stendo faktūra – suskeldėjusi, viduje regimas plyšys, tarsi skausmingos Lietuvos istorijos tarpsnio simbolis. Plyšio ertmėje bus integruotasekranas, ant kurio bus projektuojamos krašto tremtinių archyvinės nuotraukos,atskleidžiančios gyvenimo toli nuo Tėvynės sąlygas ir iššūkius. Ekspozicijos garso aplinka – tai pasakojančio žmogaus balsas ir subtilus muzikos takelis. Visų sprendinių ir efektų dermė kvies stabtelti, pažinti ir suprasti vieno iš opiausiųšalies laikotarpių prasmę. Vaizdo projektavimas ant tūrinių ekranų, specialiomis dekoracijomis apipavidalintų stendų – vis dar novatoriškas ir efektyvus sprendimas, kurio pagalba bus sukurta įsimintina ekspozicijos atmosfera ir perteikta svarbi muziejaus žinutė lankytojams, – pasakoja A. Vitartaitė.

Taip, pasak jos, diegiant šiuolaikines technologijas, bus atnaujinta tremties ekspozicija pritaikant ją įvairių amžiaus grupių lankytojams. Bendradarbiaujant su Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Tauragės skyriumi bus įrašyti visųTauragės rajono savivaldybės likusių gyvų tremtinių prisiminimai. Surinkta medžiaga bus suarchyvuota ir tarnaus kaip pirminis istorinis šaltinis, tyrimų objektas bei naudojama tolesniam ekspozicijų atnaujinimui. Tikima, kad dėl modernių idėjų generavimo projektas pritrauks didesnius lankytojų srautus, bus didinamas muziejaus ir Tauragės krašto žinomumas. Pagrindinis muziejaus tikslas– efektyvaus istorijos perteikimo būdu sudominti muziejaus lankytojus prisimintiopų istorijos etapą. Taip pat motyvuoti pakalbinti tebegyvenančius artimuosius, patyrusius tremties sunkumus, pasidomėti giminės istorija, puoselėti artimą ryšį su praeitimi, stiprinant pilietinį sąmoningumą ir pagarbą savai valstybei, jos žmonėms.

Nuotrauka

Nufilmuota 10 tremtinių pasakojimų

Projektas „Tremtinių su ekspozicijos atnaujinimas taikant inovatyvius sprendimus II dalis“ sparčiai juda pirmyn. Praėjusią savaitę vyko Tauragės mieste ir rajone gyvenančių tremtinių prisiminimų filmavimo darbai. Šiuos darbus atliko VŠĮ „Kūrybinių industrijų dokas“, nuoširdžiai bendradarbiaudama ir demonstruodama jautrų požiūrį į skaudžius, visą šalį palietusius įvykius. Baigusi darbus filmavimo komanda pasidalijo įspūdžiais. Eglė Belozaraitė ir Gintarė Šatevičiūtė „Tauragės žinioms“ pasakojo su „Santaka“ bendradarbiaujančios jau kelintus metus.

– Muziejus nuolat atnaujina savo erdves, keičiasi. Bendradarbiaujam prie muziejaus atnaujinimo jau trečią kartą. Kartu rengėme projektą, kuriam finansavimą gavome iš Kultūros tarybos ir savivaldybės. Norėjome surinkti likusių gyvų tremtinių prisiminimus,juos nufilmuoti ir po to ekspozicijoje demonstruoti ant ekrano, o ant sienos iš nuotraukų padaryti videografiją, kad tie eksponatai taptų tokia dinamiška besikeičiančia priemone.

– Pagrindinis dalykas, ir pats vertingiausias, yra pats filmas, videomedžiaga, kurią mes sumontuosime į maždaug pusės valandos trukmės filmą, pristatantį tremtį kaip įvykį Lietuvos istorijoje, – pasakojo E. Belozaraitė. – Per tremtinių prisiminimus – kelionės, gyvenimo ten sąlygas, priežastis, kodėl žmonės buvo tremiami, sugrįžimo sunkumus, nes toli gražu sugrįžusių ne visada laukdavo. Tremties tema bus pristatoma per sugrįžusius žmones, per jų likimus. Tikimės, kad bus įdomu išklausyti tų žmonių pasakojimus. Jau nufilmuota 10 pasakojimų: 9 tremtinių ir vienos buvusios rezistentės partizanų ryšininkės, kuri buvo tardyta, jai teko ir kalėti Šubertinėje.

Problema, pasak merginų, ta, kad tremtinių nėra labai daug. Planuota nufilmuoti 20 pasakojimų, tačiau paaiškėjo,kad jau beveik nebėra su kuo kalbėti.

– Vieni nenori, jiems per daug skausminga, kiti nebegali. Antai viena moteris iš pradžių sutiko, bet paskui paskambinusi pasakė, kad nebegali, nes jai net negera pasidarė viską prisiminus, – pasakojo E. Belozaraitė.

Paprašyta pasidalinti, kokį įspūdį paliko tremtinių pasakojimai, ji sakė, kad visi tie žmonės labai šviesūs, jų pasakojimai sklandūs, vaizdingi, vertingi.

– Daug aplinkinės informacijos, kaip tada jautėsi kiti žmonės, detalių apie to meto atmosferą. Dalis tremtinių turi labai gerą politinį išprusimą – kur koks frontas ėjo, kur, kada koks mūšis buvo ir panašiai. Be to, visi jie tvarkingai gyvena, šeimos gražios. Jų amžius – per 70–80 metų, tik vienas ar du dar neturi 70-ies, nes tuo metu buvo kūdikiai, – teigė ji. – Filmuojant paliko įspūdį tų žmonių patriotiškumas, inteligentiškumas, šviesumas – nepaisant, ar baigę mokslus, ar verslininkai, ar paprasti darbininkai, ta bendrystė labai jautėsi. Pasakojimai vienas kitam neprieštarauja, nors jie nežinojo, kas ką kalbina – visų tos istorijos susijungia į labai panašią liniją. Nebuvo, kad vienas vienaip sakytų, kitas kitaip, ir tai labai dėkinga, bus daug lengviau istoriją lipdyti istorinėje medžiagoje, nes nebuvo pačių pasakojimų konfliktų.

E. Belozaraitė sako nesanti diplomuota istorikė ir specialiai nesiruošė, tačiau, pasak jos, tremtis palietė daugelį šeimų visoje Lietuvoje.

–Žinom iš tėvų, senelių, giminaičių pasakojimų kaip apie giminėj kažkada seniai įvykusius dalykus. Tačiau ir  daug naujų dalykų sužinojom. Labai sugraudina, be galo didelį įspūdį padaro. Grįžti vakare po filmavimo ir vietos sau nerandi, taip negera... – pasakojo ji.

Visų kalbintų tremtinių, ypač Nijolės Noreikienės, Klemenso Pauliaus pasakojimai filmuotojams  sukėlė pamąstymų apie vertybes.

– Žmonės tokius sunkius laikus išgyvenę, o yra labai laimingi, džiaugiasi, pozityvūs, labai optimistiški. Yra ko pasimokyti... – stebėjosi G.Šatevičiūtė. – Štai vakar viena pašnekovė sakė, kad kiek ji pažįsta tremtinių, visi sulaukė garbingo amžiaus, nes, matyt, buvo taip to vargo užgrūdinti, kad po to smulkūs dalykai neišmušdavo iš vėžių, nepuldavo į liūdesius ar stresus. Labai nemažai tremtinių, kurie, nežmoniškomis sąlygomis gyvendami, grįžo ir iki 80–90 metų gyvena.

Nuotrauka

Tremtinių ir politinių kalinių kančių namai

Prezidento g. 38 namo rūsyje 1996 m. pradėta kaupti ir 1997 m. birželio 14 d. pašventinta tremtinių ir politinių kalinių kančių namų ekspozicija. Ten, kur po karo sovietiniais metais buvo NKVD būstinė, tardyti bei kankinti kovotojai už laisvę. Ekspozicijoje sukaupta daugybė nuotraukų apie partizaninį karą ir tremtis, užrašyti žmonių atsiminimai. Kiemelyje pastatytas paminklas laisvės gynėjams – šalia vietos, kur buvo laidojami nukankinti žmonės. Įrengta nauja, moderni ekspozicija su kamera, karceriu, tardytojo kabinetu, partizanų bunkeriu, edukacine erdve. Panaudotos išmaniosios technologijos.

Edukacinėje programoje pasakojama apie partizaninį laikotarpį Lietuvoje. Dalyviai supažindinami su partizaninio karo etapais. Aptariamos Lietuvos partizanų struktūros, jų kūrimosi ypatumai. Užsiėmimo metu kuriami partizanų būriai, priimamas statutas bei duodama priesaika. Edukacijos dalyviai gali įsijausti ir pajusti to meto kovotojų dvasią.Edukaciją veda istorikė Arneta Juščienė.