Žyginto Jurevičiaus nuotrauka
Trauki drabužius iš kuprinės, o jie kvepia mišku ir laužu, kodėl? Nes paskutinį gegužės mėnesio savaitgalį kartu su atrinktais dalyviais leidaisi į „Misija Sibiras’19“ bandomąjį žygį. O tai reiškia, kad kėleisi maždaug 5 val. ryto, ėjai per Lietuvos miškus, pelkes, bridai per upes, kopei į piliakalnius, miegojai palapinėje, nešei nemažą kuprinę, netikėtai atsiradai prie paminklų ar sodybų, kuriuose kažkada gyveno žinomas partizanas arba tremtiniai, o šalia sodybos tavęs laukė jų giminaitis, kad papasakotų sodyboje gyvenusių žmonių likimą. Taip galvoje gimsta noras – daugiau domėtis Lietuvos tremtinių ir partizanų istoriją, kad ji būtų gyva ir išsaugota.
Šių eilučių autorė buvo viena iš 1033 užpildžiusių „Misija Sibiras’19“ atrankos anketą ir viena iš 79 atrinktų ir pakviestų į šį išbandymą, o tiksliau, šią dviejų dienų motyvaciją ir įkvėpimą, kad mūsų Lietuvos istorija tikrai turi ateitį bei žmonių, kurie nori ją saugoti.
Išvykome nežinodami kur ir nežinodami, kas mūsų laukia
Tačiau apie viską nuo pradžių. Ankstų šeštadienio rytą dalyviai iš visos Lietuvos susitiko tremties laikotarpiui simboliškoje vietoje – šalia Vilniaus geležinkelio stoties. Išvykome taip pat labai simboliškai – nežinodami kur ir nežinodami, kas mūsų šį savaitgalį laukia. Tačiau su šypsena, su begaliniu noru pažinti, klausytis ir dalintis tuo, kas artima.
Mūsų bandomasis žygis vyko Raseinių apylinkėse. Mintys, kad bus žygiuojama biria kelio danga, greitai dingo tik įžengus į tankius, takais nepramintus miškus. Vaikinas man už nugaros dėkojo sau už protingą mintį nesivilkti šortų, o mano draugė tauragiškė iškėlė klausimą, ar žygio pradžia yra tik „apetaizeris“, nes pirmieji kilometrai priminė pagrindinio patiekalo startą.
„Misija Sibiras“ grožį sukuria žmonės
Stotelių bandomajame žygyje nedaug, ir jas visada lydi tie patys žygio vado žodžiai: „Penkios minutės, ne daugiau“. Todėl nustebau, kad nuėję vos kelis kilometrus sustojome. Pasirodo, atsiradome šalia Ariogalos senųjų žydų kapinių, ir čia laukė pirmasis išbandymas – iškirsti brūzgynus ir atidengti priėjimą prie senųjų žydų antkapių. Vėliau kalbėjome, kad pažinojome vienas kitą vos porą valandų, tačiau į darbus kibome taip organizuotai, tarsi būtume jau seniai sulipdyta viena komanda. O čia ir prasideda „Misija Sibiras“ grožis, kurį sukuria žmonės.
Jungiančios upės ir atidarytas maudymosi sezonas
Žygiuojant toliau sustojame pagerbti partizanus, kurie buvo nužudyti 1945–1953 m. Ariogalos apylinkėse. Pagalvoju, kokia prasminga kartais gali būti tylos minutė. Tačiau tądien iššūkiai tik prasidėjo. Netikėtai sustojome prie Dubysos upės. Vieta neatrodė sekli, todėl visi supratome, kad mūsų laukia ypatingas kėlimasis į kitą krantą. Netrukus žygio vadas pristatė užduotį – komandose pasigaminti plaustą, kuriuo reikės perkelti kuprines į kitą krantą, mūsų pačių gerovei, patartina, sausas. Ir, žinoma, patiems perbristi upę. Kitame Dubysos krante savo kuprinę užsidedu sausą, o galvoje sukasi mintis, jog dar neprasidėjus oficialiai vasarai maudynių sezonas jau atidarytas. „Sakoma, kad upės skiria, o tiltai jungia. Bet šiandien įrodėme, kad jungti gali ir upės“, – vėliau sakė ekspedicijos vadovas Arnoldas Fokas.
Motyvacija stipresnė už nuovargį
Žygiavome toliau ir nusileidus saulei pasiekėme pirmosios dienos žygio tikslą, kur įsikūrėme stovyklavietę, gaminome bendrą vakarienę, sukūrėme laužą, aplink kurį tą vakarą skambėjo išskirtinės lietuviškos dainos. O miegoti nuėjome su mintimi, ar atsikėlus rytą kojos vis dar neš. Ir nešė, nes motyvacija eiti ir bendra atmosfera buvo stipresnė už bet kokį nuovargį. Antroji diena taip pat laukė ypatinga – Lietuvos respublikos prezidento ir Europos parlamento rinkimai.
Saugoti tai, kas buvo ir kurti tai, kas bus
Ši misija stipriai susijusi su Lietuva ir jos istorija. Tačiau jos idėja – ne tik atsigręžti atgal ir saugoti tai, kas buvo, tačiau kartu kurti ateitį. Todėl tai, kad rinkimų diena sutapo su „Misija Sibiras’19“ bandomuoju žygiu, buvo labai gražus sujungimas viso to, apie ką ir yra ši ekspedicija. Tąkart visi kartu balsavome Katauskių rinkiminėje apylinkėje, kurioje juokavome, kad tikriausiai sumušėme visų laikų aktyvumo rekordą.
„Misija Sibiras“ jau seniai perlipo vien istorijos išsaugojimo rėmus. Tai didžiulė, vieninga bendruomenė, kuriai rūpi mūsų valstybė, todėl atlikti pilietinę pareigą nesutrukdė net ir 40 nužygiuotų kilometrų, nuospaudos ant kojų ar keliolika kilogramų sverianti kuprinė“, – apie sprendimą balsuoti bandomojo žygio metu sakė „Misija Sibiras“ projekto vadovė Aistė Eidukaitytė.
Pasiekta 50 kilometrų riba
Bandomasis „Misija Sibiras’19“ žygis baigėsi ties Lyduvėnų geležinkelio tiltu, kur pasiekėme 50 kilometrų žygio ribą, o aikštelėje mūsų jau laukė autobusai, grąžinę namo. Bandomojo žygio tikslas buvo pasiektas, beliko sulaukti, kas bus tie, kurie šiais metais leisis į didžiąją „Misija Sibiras’19“ ekspediciją Krasnojarske (Rusijos Federacijoje) arba Kazachstano Respublikoje.
„Istorija gyva tol, kol gyvas bent vienas partizanas”
Po šio bandomojo žygio minčių galvoje sukosi daug. Galbūt mums neteko 1941–1953 metais sėdėti traukinyje, kuris vežė gyventi į pačias ekstremaliausias gyvenimo sąlygas. Galbūt šiandien po Lietuvos miškus vaikštome visai kitais tikslais nei tai darė Lietuvos partizanai. Tačiau supranti, kad tai neatsiejama dalis tavęs, tavo šaknų ir tavo istorijos. Todėl norisi semtis stiprybės iš praeities ir sukurti istorijai ateitį. Dar bandomojo žygio metu nuskambėjo mintis: „Istorija gyva tol, kol gyvas bent vienas partizanas“. O man norisi pridėti, kad partizanas gyvas tol, kol yra bent vienas apie jį galvojantis. Todėl kviečiu kiekvieną, kam rūpi istorija ir jos išsaugojimas, prisidėti prie „Misija Sibiras“ idėjos aukojimo portale aukok.lt.
O tiems, kurie nori gauti motyvacijos ir tikėjimo, kad kartais gali daugiau nei įsivaizduoja, norisi paraginti pasidomėti „Misija Sibiras“ veikla. Kiekvieną žygio nutrintą pūslę, šakų įbrėžimą, miego trūkumą ir skaudančius kojų raumenis atperka partizanų ir tremtinių istorijos prie laužo, lietuviškos dainos, tikros emocijos ir sveiko patriotiškumo užkratas.
„Istorija moko, kad kraujas niekada nebūna pralietas veltui. Jei ne dabar, tai už penkiasdešimties, už šimto metų Lietuva, iškovojusi laisvę, įvertins mūsų siekius ir mūsų darbus“ (partizanų vadas Jonas Žemaitis-Vytautas).
Žyginto Jurevičiaus nuotrauka
