Aktualijos

„Dabar pakalbam apie Tauragę“, – po gero pusvalandžio pokalbio man sako Šiauliuose gyvenantis balandininkas Rimantas Beneta. Vyras juokauja, kad visą gyvenimą, kiek save prisimena, yra apsuptas šių paukščių. Nors gyvena Šiaulių pakraštyje, bet Tauragė jam mielas ir draugiškas miestas. Čia jis gimė, čia jo artimieji, čia jis neseniai, per Jonines, Taurų parke tauragiškiams rodė reto grožio balandžius. Rimantas – vienas iš nedaugelio balandininkų Lietuvoje, kurie keliauja ir rodo, kokie įvairūs ir įspūdingi šie paukščiai. Sako, daugelis negali patikėti, kad balandžiai gali tokie būti: margaspalviai, panašūs į povus, garbanoti.

Reaguoja tik į šeimininko balsą

Susitinkame su Rimantu jo namuose, Šiaulių pakraštyje. „Balandžiams reikia daug erdvės, laisvės“, – pasakoja balandininkas. „Būna, nusiperka žmonės balandžius, augina narveliuose. Šie paukščiai jaukūs, pripranta prie žmogaus. Bet jiems reikia daug erdvės, kad galėtų paskraidyti“, – tikina Rimantas. Ir čia pat demonstruoja auginamus paukščius.

Kiemas pilnas įvairiausių balandžių. Retesni paukščiai laikomi narveliuose. „Ar nenuskris?“ – provokuojamai klausiu aš. „Ne, jie jaukūs paukščiai, atpažįsta šeimininko balsą ir kviečiami atskrenda“, – užtikrintai sako Rimantas. Matydamas mano akyse skepsį, jis čiumpa lesalo indelį, išbėga į kiemo vidurį ir ima švilpauti. Staiga iš visų kampų suskrenda balandžių pulkas ir puola lesti Rimanto beriamus skanėstus.

„Jeigu kas nors kitas švilptų, paukščiai neatskristų. Ypač retesnių veislių balandžiai tik pakraipytų galvas ir nereaguotų“, – pasakoja Rimantas. Iš namų jis atneša narvelį su keletu retesnių veislių balandžiais, traukia vieną po kito, kai kuriuos deda ant stalo. Paukščiai tik kraipo galvas, bet niekur neskrenda, vaikšto čia pat ant stalo ir pozuoja kamerai.

„Štai šis, karakulinis balandis, yra labai smalsus. Paleistas kambaryje jis vaikšto, viską apžiūri, gali ir batų raštelį atrišti. Domisi viskuo, kas yra aplink“, – paukščių savitumus apibūdina Rimantas. Šie paukščiai – kaip ir kiti veisliniai gyvūnai. Jiems reikia skirti daug dėmesio, priežiūros, parinkti deramą lesalą, o jų ligos panašios į žmonių. Todėl nusprendus imtis balandininkystės, reikėtų gerai pagalvoti, nes tai daug jėgų ir laiko reikalaujantis užsiėmimas, sako Rimantas. Pats, kiek save prisimena, visada buvo su šiais paukščiais.

Daugelis nustemba pamatę balandžius

Vyras dažnai keliauja po įvairias parodas, neatsisako atvykti į miestelių šventes ar renginius, jeigu tik sulaukia malonaus kvietimo. Rimantas yra vienas nedaugelio balandininkų Lietuvoje, kurie žmonėms demonstruoja šių paukščių savitumą, ypatumus. Vyras juokauja, kad balandžiai daug dėmesio sulaukia iš vaikų ir moterų, bet balandininkyste užsiima daugiausia tik vyrai. „Šiaulių klube yra dvi moterys, bet tai retenybė“, – į ūsą šypsosi Rimantas.

„Daugelis net nustemba, kad tokie balandžiai gali būti, nėra jų matę“, – įspūdžius pasakoja Rimantas ir rodo reto grožio balandžius. Vienų plunksnos kaip pūkai, kitų uodegos kaip povų, dar kito kaklas riestas kaip dūdos. Jų ir kainos svyruoja įvairiai. Retesnio paukščio kaina gali siekti ir net viršyti tūkstantį ar daugiau eurų. „Štai šiam balandžiui pirkėjai pripučia oro per snapą ir kuo balandis pagurklyje ilgiau išlaiko orą, tuo jis vertingesnis“, – pirkėjų įgeidžius ir keistenybes atskleidžia balandininkas.

Ne visus paukščius Rimantas skuba parduoti jų įsigeidusiems kolekcininkams. Net jeigu šie ir siūlytų didžiulius pinigus. Kuo grynesnė veislė, tuo ji retesnė, tuo brangesnė ir vertingesnė. „Galėčiau parduoti, – pasakoja Rimantas – Bet žinau, kad tokio balandžio daugiau nebegausiu. Todėl atsisakau parduoti“, – teigia Rimantas ir sako, kad parodose tenka sutikti įvairiausių pirkėjų.

Įsimylėjėliai balandėliai – mitas

Kažkada balandžiai buvo populiarūs vestuvėse ar kitose šeimos šventėse. Jaunieji leisdavo baltus balandžius į orą. Tačiau dabar, pasakoja Rimantas, ši mada eina į praeitį. „Žmonės gyvena paprasčiau, uždirba mažiau, vestuves kelia kuklesnes“, – teigia pašnekovas.

„Kaip tuomet su tuo posakiu – įsimylėję kaip du balandėliai?“ – juokdamasis klausiu. Rimantas surimtėja, atsidūsta ir sako, kad tai tik gražus posakis. „Būna visko, patinėlis gyvena su patinėliu, patelė su patele, patinėlis su dviem patelėmis. Patinėlio skardesnis balsas, kitas gražiau suburkuos, patelė leidžiasi mindoma. Gal tik gulbės visam gyvenimui susiporuoja, bet ir tai ar kas nors rimčiau tyrinėjo. Du balandžiai – čia tik gražus posakis“, – rimtai tikina balandininkas.

Pašnekovas atskleidžia ir kitą balandžių gyvenimo paslaptį. Balandžių šeimos labai saugo savo teritoriją. Toje pačioje patalpoje kiekviena šeima turi savo lizdą ir aršiai gina jį nuo kitų balandžių. Nesvarbu, kas bandytų atskristi, kitas patinėlis ar patelė, ribų nesilaikantys bus skaudžiai įspėti. Net ir suleisti į vieną narvą paukščiai retai išbūna draugiški, pasakoja Rimantas.

Kiekviena šalis turi savo balandį

Pasaulyje yra daugybė balandžių veislių. Gatvėse sutinkami balandžiai yra kalvų karveliai, sako balandininkas. Šie paukščiai davė pradžią visoms kitoms balandžių veislėms. „Kiekviena tauta ar šalis turi savo balandį“, – juokiasi Rimantas ir rodo netgi lietuvišką balandį, kuris labai vertinamas dėl savo mažo riesto snapo. Pademonstruoja ir įspūdingą balandį, kuris panašus į vienuolį. Jį išveisė vienuoliai, kad balandis būtų panašus į juos, tarsi su gobtuvu.

Globalizacija daro savo net ir balandžių pasaulyje. Atsivėrus valstybių sienoms ir įsigalėjus laisvam prekių, žmonių ir gyvūnų judėjimui tarp valstybių, balandininkai išmoko skaudžią pamoką. Balandžių ligos labai priklauso nuo konkrečios teritorijos bei aplinkos, sako Rimantas. Pavyzdžiui, jo namuose laikomi balandžiai gali sirgti visiškai kitomis ligomis nei tos pačios veislės balandžiai Lenkijoje ar Vokietijoje ar net kitame mieste Lietuvoje, pasakoja balandininkas.

Šitai balandininkai suprato tik po to, kai netikėtai ėmė kristi vienas po kito jų iš kitur parsivežti balandžiai. Todėl dabar balandininkai imasi atsargos priemonių. Kiekvieną naują paukštį uždaro į karantiną ir laiko atskirai keletą savaičių, kol atvykėlis apsipranta naujoje aplinkoje ir tampa aišku, kad jis nesusirgs pats arba neužkrės kitų aplinkinių paukščių.

Nuotrauka

Tauragė – savas kraštas

Po gardžios kavos ir istorijų apie balandžius Rimantas atkunta ir sako: „Pakalbam dabar apie Tauragę“. Tardamasis dėl interviu pasakiau, kad juo domisi „Tauragės žinios“, nes Rimantas yra kilęs iš šio miesto. Visą gyvenimą Rimantas gyvena Šiauliuose, laiko save šiauliečiu.

Bet šimtą kilometrų nuo Šiaulių tiesia linija į vakarus nutolęs miestas Tauragė jam iki šiol yra artimas. Čia vyras gimė, čia jo artimųjų kapai, čia tenka sugrįžti ir kitomis progomis. Todėl visą gyvenimą balandžiams paskyręs Rimantas apie gimtąjį miestą kalba labai šiltai.

„Man gera čia sugrįžti. Čia ir žmonės mielesni, ir gatvės gražesnės. Matai, kaip jaunimas vaikšto susikabinę, gražu žiūrėti. Visur teko būti, bet Tauragėje kažkaip kitaip. Gal todėl, kad čia man artimas miestas, savas kraštas“, – nuoširdžiai apie Tauragę ima pasakoti Rimantas, kad net man užima kvapą.

Valanda prie kavos puodelio balandžių apsuptyje prabėga nepastebimai. Oras spėja kelis kartus pasikeisti iš vasariškai šilto į žiemiškai vėjuotą ir šaltą. Bet balandžiams, atrodo, tai nė motais. Jie sau ramiai ir išdidžiai vaikštinėja ant stalo, stebi nematytus svečius ir tarsi laukia, kad Rimantas sušvilptų kviesdamas ir pabertų gardaus lesalo.

Kieme straksi balti triušiai. Gamtos apsuptyje, miesto pašonėje. Atsisveikinu su šiuo įdomiu ir maloniu pašnekovu ir iškeliauju, išsiveždamas kiek kitokį supratimą apie balandžius. Tai ne tik skraidantys parazitai, kaip man atrodė iki tol. Balandžiai gali būti įvairūs ir nepakartojami. Visai kaip ir žmonės.