2019 Lapkričio 17 d.
Sekmadienis
Budintis reporteris
(8 446) 51 470
8 687 80 318

Aktualijos

Keramikė Milda Valantiejutė: jaučiuosi savo vietoje

  • Įkelta: 2019-07-05

Asmeninio Mildos Valantiejutės archyvo nuotraukos

MILDÙ – taip vadinasi keramikos ir gintaro dirbtuvės, tokiu adresu jas galima rasti ir „Facebook‘e“. Jas įkūrusi jauna keramikė tauragiškė Milda Valantiejutė sako tebesanti kūrybinių ieškojimų kelyje, tačiau išsukti iš jo neketina. Savo dirbtuves perkėlusi į gamtos prieglobstį Lybiškių kaime mergina sako, kad keramika – ir jos pašaukimas, ir įkvėpimo šaltinis. Tiesa, kol kas – ne pragyvenimo.

Keramika – „ant bangos“

Keramika, ko gero, seniausia lietuvių liaudies meno rūšis. Rasti keramikos dirbiniai yra itin seni ir turi didžiulę reikšmę archeologijoje, tiriant lietuvių tautos kilmę. Buitinės ir taikomosios dailės kūrinių Lietuvoje randama ir iš pirmykštės bendruomeninės santvarkos laikotarpio. Viena seniausių lietuvių tautodailės šakų pasižymi išradingomis meninėmis formomis, raiškiais siluetais, įdomiais puošybiniais motyvais ir jų kompozicijomis, retkarčiais –  ir spalvomis. Nuostabu, kad, rodos, toks archajiškas menas užima svarbią vietą dabartinio meno kontekste ir vis populiarėja.  

Molis „prilipo“

Su moliu dirbantys menininkai sako, kad tai natūrali, nuo seno naudojama Žemės dovana mums. Šią meno kryptį, regis, renkasi tie, kurie  jaučia didelį ryšį su Žeme. Milda Valantiejutė, ko gero, jau seniai intuityviai suvokė molio, kaip medžiagos, išskirtinumą, ir iškart pajuto, kad tai – jos medžiaga. Keramika jai – vienas mieliausių ir artimiausių sielai užsiėmimų, nes tai labai stipriai susiję su natūraliu grožiu, gamta. Savo kūrybines idėjas ji įgyvendina dviem natūraliomis medžiagomis – gintaru ir moliu. MILDÙ keramika yra funkcionalios ir dekoratyvinės paskirties. Neretai daiktai atranda savo vietą, o maistas, patiekiamas skirtingose lėkštėse, įgauna naują skonį. MILDÙ gintaro papuošalai atskleidžia tai, kas jai svarbiausia – natūralumą ir ryšį su pačiu žmogumi.

Asmeninio Mildos Valantiejutės archyvo nuotraukos
Asmeninio Mildos Valantiejutės archyvo nuotraukos

Teko įveikti nepasitikėjimą savimi

Paklausta, kaip suprato, kad nori rinktis menininkės kelią ir kurti būtent iš molio, Milda sako, kad jos draugų kompanija buvo kūrybinga, vėliau pradėjo lankyti dailės klases pilyje, ten buvo ir keramikos pamokos, kurias vedė nuostabi pedagogė ir keramikė Margarita Paukštaitienė – su ja, pasak Mildos, geri santykiai išlikę ir dabar – ir molis labai „prilipo“.

Jaunoji menininkė sako žinojusi, kad nori studijuoti „kažką į meninę pusę“ tačiau labai nepasitikėjusi savimi. Pasak jos, akademiją visi aukština, bet ji neketinusi ten stoti, nes tiesiog galvojusi, kad neįstos – toks jauno žmogaus mąstymas.

– Ir informacijos būnant čia, Tauragėje, labai mažai, reikia viską pačiam susirasti. O nuvažiavom į Dailės akademiją, į atvirų durų dienas, tada ir nusprendžiau, kad stosiu. Stojančiųjų nemažai atrodė, bet įstojom tik 8 – tik tiek nemokamų vietų buvo, o mokslai labai brangūs. Trise atvažiavom – ir visos trys įstojom, tik į skirtingas specialybes, ir visos baigėm, – pasakoja Milda.

„Lipdydama mėgaujuos kiekviena akimirka“

– Keramika man reiškia daug. Tai mano hobis, mano laisvalaikis, mano darbas. Lipdydama mėgaujuos kiekviena akimirka, apmąstau apie patį objektą, kam jis priklausys, kokioje vietoje bus. Man svarbu, kad mano sukurti daiktai sukeltų žmogui teigiamų emocijų. Geriausias jausmas, kai žmogus pasakoja apie savo dienos ritualus, pvz., rytinės kavos gėrimas tik iš mano puodelio arba sekmadienio desertas iš mano kurtos desertinės lėkštutės ir panašiai.  Man tai labai svarbu ir, žinoma, labai motyvuoja, suprantu, kad einu gera linkme. Artimiausiu metu žadu daugiau laiko skirti sau, savo kūrybinėms paieškoms, nes tam turėjau mažai laiko. Dar tik metai, kai baigiau mokslus. Mane dažnai vadina menininke, bet man sunku priprasti prie tokio apibūdinimo. Jaučiuosi labiau amatininkė. Akademijoje taip pat labiau mėgau technologijų paskaitas, o ne teoriją apie meną, – svarsto Milda.

Viską, kas jai įdomu apie meną, ji sako randanti internete, o progai pasitaikius aplankanti ir kokią ekspoziciją, tačiau nėra didelė parodų fanė. Net ir į Vilnių sako nuvažiuojanti retai – jai niekada nepatiko Vilnius, norėjosi gamtos.

– Kiti kaifuoja nuo senamiesčio, o aš vieną dieną per mėnesį nuvažiuoju ir man per akis to senamiesčio, – šypsosi ji.

Todėl nenuostabu, kad neseniai mergina įsikūrė kaime, savo draugo sodyboje, kur viešpatauja tyla ir ramybė, ir tai, ji įsitikinusi, turi įtakos kūrybai. Ir, kas svarbiausia, ten yra vietos krosniai – juk bute jos nepasistatytum.

Kaip tą meną parduoti?

– Tu akademijoj išmoksti daryti meną, bet tavęs neišmoko, kaip tą meną parduoti, ir apskritai, pavyzdžiui, keramika gana siaura specialybė, todėl darbo vietą realiai turi susikurti sau pats. Didmiesčiuose gal yra kažkokių fabrikėlių, kur gali įsidarbinti, o čia to tikrai nėra. Dar gali edukacine veikla užsiimti, nors akademija to irgi nesuteikia, turi dar atskirai to mokytis, – pasakoja Milda.

Jai pasisekė – įsidarbino dar ir mokykloje. Ji veda keramikos būrelį „Versmės“ gimnazijoje. Ne kažkas, bet vis nuolatinės pajamos. Ji sako dar ir su gintarais šiek tiek kurianti, nes tėvai užsiima su gintarais:

– Nuo jų pagraibstau tų gintarų ir kuriu kažką, – juokiasi jaunoji menininkė.

Ji džiaugiasi šiuo dalyvaujanti mentorystės programoje „Spiečiuje“ – turi mentorių, kuris moko verslumo.

– Dar tik keli susitikimai buvo, bet jau dabar jaučiu, kad tai labai naudinga – man svarbu išsigryninti, ką noriu daryti ir kodėl, nes visko daug darau – ir savo dalykus darau, ir užsakymus priimu, ir į muges važinėju, ir su gintarais dirbu, ir mokykloj. Norisi viską išbandyti, nes iš akademijoj viskas kitaip. Kai iš jos išeini, norisi išbandyti visokius dalykus, – atvirauja menininkė.

Apskritai ji sako mėgstanti kurti funkcionalią keramiką, nors akademijos visada reikėdavo konceptą pristatyti ir vystyti, bet ji sako visada išsisukdavusi taip, kad vis tiek funkcionalą padarydavo.

– Sudėtinga Lietuvoj su tuo konceptualiu menu, o funkcionali keramika – tai ryšys su žmogum, sako mergina, dažniausiai dirbanti su baltu moliu ir glazūra.

„Negaila parduoti, nes galėsiu kitą padaryti“

Jaunoji menininkė kuria lėkštes, puodelius, padėkliukus, magnetukus, žvakides ir kt. Tačiau paklausiausia prekė, visiems labiausiai patinkanti prekė – puodeliai. Tačiau atpažįstama tapo dėl indų su kojelėmis – sako, kas pamato, iškart sako, – čia Milda darė.

Ji turi sukūrusi visą kolekciją puodelių, ir pati geria tik iš savų – iš tų, kur nelabai pavyksta arba eksperimentinių.

– Žiauriai svarbu, kad tu pats norėtum tai daryti. Nes jaučiasi, kai darbai padaryti mechaniškai, o kai iš jausmo. Ir darbai kaskart išeina kitokie, o kartais ir nepavyksta – kartais net nesupranti dėl ko. Tai

ir fizinis darbas, bet ir malonumą teikia. Būna ir įdomesnių užsakymų – pavyzdžiui, krikštynoms sukūriau žvakides su kojelėm, su vaiko vardu, – atvirauja Milda.

Asmeninio Mildos Valantiejutės archyvo nuotraukos

Tauragės kultūros centro nepaliauja purtyti neramumai: neseniai pakelti sparnus buvo susiruošęs direktorius Virginijus Bartušis, vėliau pakeitęs planus, paskui Valstybinė darbo inspekcija tyrė skundą dėl neva fiktyvaus darbuotojo, vis dar tęsiasi vidinis auditas, o užvakar paskutinę dieną dirbo kultūros renginių organizatorius ir dainų ir šokių ansamblio „Jūra“ vadovas Justas Kirstukas. Kas perims jo pareigas, kol kas neaišku.

Šventiniame numeryje – kai kam šypseną, o gal ir svetimos gėdos jausmą keliančios politikų rietenos. Trečiadienį rajono Taryba rinkosi į posėdį, kuriame, be įprastų rajono gyventojams sprendimų, buvo tvirtinamos Jaunimo reikalų tarybos bei rajono Bendruomeninių organizacijų tarybos sudėtys. Klausantis būtent pastarojo klausimo svarstyme užvirusių diskusijų, posėdžio dalyviams kaito ausys. Balsavimu nepatvirtinus opozicijos siūlymo į Bendruomeninių organizacijų tarybą deleguoti Efremą Bitinienę, pasipylė įžeidinėjimai. Be įžūlių klausimų merui, ar šis diplomą pirkęs Kopenhagos turguje, nuskambėjo ir pasiūlymas nutraukti tradiciją posėdžio pradžioje giedoti Lietuvos Respublikos himną. Simboliška, nes šį šeštadienį – Valstybės diena, o iniciatyva „Tautiška giesmė aplink pasaulį“ švenčia dešimties metų jubiliejų.

Artimiausiomis dienomis šalyje ir toliau kasdien lankysis trumpalaikis lietus, bus vėjuota, temperatūra truputį pažemės, tad ir šiltesnio rūbo prireiks. Penktadienį, tikėtina, jog krituliai bus gausesni, o nuo jų trumpam atsipūsime šeštadienį.