Perestroika, Sąjūdis, pagaliau Baltijos kelias paliko neišdildomų prisiminimų mūsų šeimai. Baltijos kelio 30-mečio proga keletu epizodų iš to laikmečio, šiuolaikiniais terminais kalbant, norisi pasidalinti. Dabar tai būtų paprasta – užfiksavai įvykius išmaniuoju, pasidalinai veidaknygėj su draugais ir be ilgų komentarų... Pakanka, kad veidaknygės draugai nykštį parodytų, ir viskas aišku. Anuomet buvo kur kas sudėtingiau.
Sąjūdis pradėjo laužyti sovietinę tvarką, taip pat ir įmonėse darbuotojams skirstant paskyras įvairioms deficitinėms prekėms. Viena iš tokių prekių buvo lengvieji automobiliai. Mūsų ryšių įmonėje profesinė sąjunga pasipriešino tvarkai, kai tokios paskyros buvo skirstomos vadovų nuožiūra, pirmiausia vertingiausiomis paskyromis apsirūpinant patiems valdininkams. Šį kartą įmonei gavus paskyrą „Žiguliui“, profsąjungos narių, tuomet tai buvo visų darbuotojų, susirinkimas pareikalavo demokratinio balsavimo. Partijai ir vadovybei teko nusileisti. Keista buvo pirmą kartą stebėti ne vienbalsį balsavimą, kai visi vieningai keldavome rankas už vienintelį pasiūlytą kandidatą, nes visi žinojo, kad kitaip nebus, tik užsitęs susirinkimas ir su pasiūlyta kandidatūra nesutinkantys susidurs su nemalonumais.
Malonu buvo girdėti, kad buvo įvertintas mano darbas montuojant telefonų aparatūrą Tauragės rajono kaimuose ir jas aptarnaujant – paskyra naujam „Žiguliui“ įsigyti buvo paskirta mano šeimai. Tačiau džiugesį aptemdė mintis: iš kur paimti 10 tūkstančių rublių. Nejaugi teks parduoti paskyrą „Žiguliui“ ir ieškoti padėvėto ZAZ „kupriuko“ arba seno senos markės „Moskvičiaus“. Padėvėtos mašinos sovietmečiu būdavo brangesnės už naujas, gaunamas pagal paskyras. Laimei, iš susidariusios situacijos išgelbėjo jau pensininkai tėvai. Per keletą metų parduodami galvijų prieauglį buvo sutaupę deramą sumą pinigėlių ir jau gresiant pinigų reformai suprato, kad jie nuvertės, o vertingų prekių pirkti nebuvo. Nedvejodami visus pinigėlius dovanojo mums. Pasijautėme laimingi, o ypač paaugliai vaikai.
Tačiau Lietuvoje nebuvo linksma. Vilniuje, Šiaurės miestelyje, nerimavo sovietų armijos dalinys. Maskvoje, aukščiausiojoje taryboje, šeimininkavo TSKP čekistai, nepritardami prezidento M. Gorbačiovo reformoms surengė pučą – perversmą. Atrodė, kad mūsų Sąjūdžio ir žmonių nepriklausomybės siekiams gyventi laisvoje Lietuvoje nelemta išsipildyti. Laimei, perversmas žlugo dėl efektyvios pilietinio nepaklusnumo akcijos, kuriai vadovavo Rusijos Federacijos prezidentas B. Jelcinas. Iki rugpjūčio 23-osios pasikeitė beprotiškų jėgų pusiausvyra. Nors Vilniuje sovietų armija į pasikeitimus niekaip nesureagavo, liaudis ir Maskvoje, ir Vilniuje šiek tiek lengviau atsikvėpė.
Sąjūdžio aktyvistų organizuojamas Baltijos kelias – parodyti pasauliui trijų tautų vienybės kelią, susikimbant rankomis vieninga grandine nuo Vilniaus iki Talino, nežiūrint grasinimų ir pavojingai susiklosčiusios padėties Maskvoje, sulaukė masiško žmonių palaikymo. Tai reiškė masinį protestą prieš 50 metų pasirašytą Molotovo-Ribentropo paktą ir Baltijos tautų norą išsivaduoti iš sovietinės imperijos.
Žinojom, kad Tauragės žmonėms nuvykti nemokamai į Tauragei skirtą ruožą Baltijos kelyje rajono vadovai skyrė autobusus. Tačiau mes nutarėm, kad būtinai visa šeima vyksim į Baltijos kelią – į pirmąją kelionę su savo naujuoju šeštuku „Žiguliuku“. Pasipuošę mašiną maža kuklia Lietuvos vėliavėle, pakiliai nusiteikę pasukome link Šiaulių, link Panevėžio, be jokių kliūčių pasiekėme Baltijos kelią. Įsijungėme į vėliavomis pasipuošusių mašinų srautą, pasukome link Latvijos.
Už Saločių miestelio tuoj pat ir Latvija. Priartėję prie sienos pasukome į lauko keliuką link Mūšos. Buvo dar laiko įsikurti iki numatytos iškilmingos valandos. Pasistatę savadarbę palapinę, persiūtą iš didelės nurašytos kareiviškos, įsijungėme jau ne į grandinę, o į per sieną į Latviją ten ir atgal grupelėmis vaikščiojančių žmonių nerikiuotas kolonas. Šalia kelio vakarui paruoštas laužas. Ten minios apsuptyje vyko mitingas. Kalbėję žmonės neišliko atmintyje, išskyrus turbūt paskutinį pasisakiusį Biržų reformatams atstovavusį kunigą R. Morą. Yra išlikusi to epizodo nuotrauka.
Priartėjus 19 valandai rankomis susikabinome ne grandine, bet ištisomis kolonomis kartu su latviais. Laikiau save giminės fotografu nuo šeštos klasės, kai Molupio septynmetėje mokykloje baigiau gerbiamo mokytojo Račkaus vedamą foto būrelį. Turėjau ir gerą fotoaparatą „Maskva2“. Tačiau jis buvo neekonomiškas, nes tik 9 kadrai vienoje plačiajuostėje juostoje, bet anuo metu buvo patogus tuo, kad mes galėjome daryti nuotraukas, dar tada kai nebuvo elektros. Jo nepaėmiau į Baltijos kelią. Paėmiau pažangesnį „Zenitą“. Tačiau koks buvo nusivylimas, kai išryškinau juosteles po kelionės – tragiškai dingęs kadrų ryškumas?! Kas nutiko fotoapratui, taip ir neišsiaiškinau. Numečiau į užkampį ir daugiau jo neėmiau į rankas.
Dabar pakalbinau savo suaugusius vaikus, kas jiems labiausiai įsiminė iš tos mūsų kelionės. Sūnus Dovydas, tuomet šešerių metų, – blankioje nuotraukoje stebi minios apsuptą degantį Baltijos kelio laužą:
– Atvažiavome, pasistatėme palapinę, mama ant mažytės dujinės virė vakarienę, tu, tėti, nuo mašinos akumuliatoriaus pajungei šviesą palapinėje. Ryte važiavome į Latviją, kažkokiame miestelyje (Grenctale) apsipirkome, o man radote nupirkti sportinius futbolininkto batelius.
Dovydas jau iki tos kelionės kieme entuziastingai spardydavo futbolą. Jis buvo labai laimingas, iš Baltijos kelio parsivežęs tokią dovaną.
Tuomet dešimtokas Mindaugas:
– Važiavimas Baltijos keliu, kai pilna neskubančių mašinų, pakelėse virtinės su Lietuvos trispalvėmis vėliavomis besišypsančių žmonių, virš Baltijos kelio skraidantis, mojuojantis sparnais, barstantis gėles lėktuvas. Ir staiga netikėta diktoriaus žinia per radiją: lėktuvas, skraidęs virš Baltijos kelio, kliudė aukštos įtampos laidus, nukrito, lakūnas žuvo... Niekas jo dabar nemini?
Vienuoliktokė Snieguolė:
– Pakili nuotaika, nemažai tautiniais rūbais apsirengusių suaugusių ir vaikų, nešini vėliavomis ir vėliavėlėmis, tyliai, ramiai latviškai dainuodami Lietuvon per sieną ir atgal vaikštantys latviai, kaip ir lietuviai, per sieną į Latviją ir atgal, tik skambiau dainuodami patriotines tautines lietuviškas dainas. Nakvynė prie Mūšos palapinėje. Kitos dienos ramus rytas, kelionė į Latviją.
Nepamirštamas laikas, draugystė su mums artima latvių tauta. Galiausiai atkovotos Baltijos šalių nepriklausomybės. Ir koks buvo mano, ir ne vien mano, nusivylimas, kai atgavusios nepriklausomybę vienodo likimo ir ekonominio išsivystymo lygio šalys nusprendė atsiriboti sienomis, pasistatyti muitines. Gerai dar, kad įstojus į Europos Sąjungą teko muitines panaikinti. Graudu, kad panašių akivaizdžių klaidų ne savo tautos labui daro kiekviena nauja valdžia. Taip, kaip ir aš, fotografas, neatsakingai, nepasiruošęs išvažiavau į Baltijos kelią, nors tikrai jaučiau, kad tai istorinė diena.
