Aktualijos

„Žibuoklėm pražydo šilelio šilelio šlaitai. Tau, mano mamyte, pirmieji pirmieji žiedai..“ Turbūt retas neprisimena šios dainos, dažnai atsiduriančios vaikų ugdymo įstaigų organizuojamų švenčių Motinos dienai repertuaruose. Ši motinų širdis virpinanti jausminga vaikiška dainelė sukurta pagal Kosto Kubilinsko eiles. Tačiau ar daug kas žino, kokia šio teksto kaina? Reta tokių žinomų asmenybių Lietuvos istorijoje, kurių gyvenimo pasirinkimai keltų tiek daug prieštaros. Talentingas vaikų literatūros poetas Kostas Kubilinskas dar žinomas kaip partizanas, kovų prieš okupacinius režimus dalyvis. Biografiją temdo viena detalė – prisidėjęs prie partizanų, vėliau bendražygius išdavė. Kaip rašė partizanų spauda, tokios niekšybės ir velniškos išdavystės daugiau nebuvo rezistencijos istorijoje, – poetas su bendru mirčiai pasmerkė 15 kovos draugų.  Nors tai garantavo, jog rašytojo kūryba sovietinių represijų metais buvo spausdinama, liūdno likimo jis neišvengė.

Faktai užfiksuoti bylose

„Kai bunkeryje liko vienas Kariūnas, Varnas jį taip greitai nušovė, kad Rytas net nespėjo atsitokėti. Rytas instinktyviai pakartojo šūvį, Varnas iššovė trečią kartą ir atidarė liuką.“ Kovo septintosios popietę, 1949 metais, po pasigirdusių šūvių Kalesninkų mišku Alytaus pusėn nubėgo du vyrai. Vienas buvo Adolfas Skinkys, slapyvardžiu Rytas, kitas – Varnas, būsimasis vaikų poezijos klasikas Kostas Kubilinskas, rašo KGB bylas archyvuose tyrinėjusi Erika Urbelevič.

Istorija užfiksuota sovietinėse bylose. Kubilinsko kaip poeto talentas abejonių nekelia. Bet žinia, kad partizanas šaltakraujiškai nušovė savo bendražygį, išdavė kitus partizanus ir pabėgo, nepuošia bet kurio asmens biografijos. Sovietų okupacijos metais tokia žinia buvo žinoma, bet niekas apie tai garsiai nekalbėjo.

Galimybė kurti

Sąjūdžio metais kauduliai ėmė kilti į paviršių. Visi suskubo atsiriboti nuo poeto ir jo išdavystės. Tačiau niekas tuo metu nebandė ieškoti priežasčių, kas ir kodėl įvyko ten, bunkeryje. Faktai yra šalti, bet emocijų dėl sovietinio režimo padarytų žaizdų buvo pernelyg daug, kad kas nors dar aiškintųsi priežastis.

KGB archyvus tyrinėjusi autorė E. Urbelevič perskaitė bylas, saugomas Lietuvos ypatingajame archyve. Be jokio išankstinio nusistatymo, be jokios išankstinės nuostatos, be teisėjo akies, autorė kelia mokslinį klausimą: kas ir kodėl nulėmė tokius įvykius, kad poetas, intelektualas pasirinko tokius gėdingus ir baisius sprendimus?

Juk poetais laikomi jautrios sielos žmonėmis, humanitarais, kuriems moralinis kodeksas neleistų padaryti to, ką padarė K. Kubilinskas. Dokumentuose viskas užfiksuota – poetui ir partizanui teko rinktis. Iš jo buvo atimta bene svarbiausia rašytojui esanti galimybė – rašyti ir būti skaitomam.

Talentingas poetas

Poetas mokėsi Gižų mokykloje, Marijampolės marijonų gimnazijoje. Gimnazijoje priklausė katalikiškoms ateitininkų ir pavasarininkų organizacijoms. Dar pradžios mokykloje pradėjo rašyti eilėraščius. Prirašęs visą sąsiuvinį, nusiuntė „Šaltinėlio“ redakcijai. Penkiolikmečiui buvo paskirta „Šaltinėlio“ premija, laikraštyje išspausdinta jo nuotrauka. Jo eilėraščius, eiliuotas korespondencijas, humoreskas spausdino ne tik „Šaltinėlis“, bet ir „Žvaigždutė“, „Žiburėlis“, „Ateities spinduliai“.

Pirmosios rusų okupacijos metais mokslus tęsė Vilkaviškio „Žiburio“ gimnazijoje. Čia leistuose slaptuose laikraščiuose išspausdino kelis antibolševikinius kūrinius. Gimnazijos nebaigęs, vokiečių okupacijos metais įstojo į Marijampolės mokytojų seminarijos antrą kursą. Tačiau vokiečiai 1943 m. seminariją uždarė ir K. Kubilinskui teko grįžti į tėviškę.

Karo metais taip pat paskelbė antibolševikinių kūrinių – eilėraštį „Stalino ūsai“, poemėlę „Eltesera (L.T.S.R.)“ ir kt. Prasidėjus antrai sovietinei okupacijai atvyko į Vilnių, įsidarbino „Komjaunimo tiesos“ redakcijoje, tapo komjaunuoliu. Petras Cvirka jį laikė vienu iš talentingiausių jaunųjų rašytojų.

Šaipėsi iš okupantų

Nuo 1938 m. skelbė eilėraščius vaikų žurnaluose. Vaikams skirti eilėraščiai skambios ir darnios formos, atsižvelgdamas į vaiko psichologiją eilėraščiams suteikdavo pažintinį turinį. Eiliuotos pasakos pasižymi tautosakiškumu, liaudišku humoru, gyvo žodžio ekspresija, ryškiu siužetu, komiškų ir dramatiškų situacijų kaita, individualizuota personažų kalba.

Gižų klebonas Grigaitis globojo K. Kubilinską, padėjo jam įsitaisyti į mokyklą. Kaimo žmonių prisiminimuose sakoma, kad Kostas savo eilėraščiuose apdainavęs visus kaimo vaikus. Eilėraščius rašydavo greitai, sklandžiai, puikiai rimuodavo. Karo ir pokario metais rašė politinio turinio satyras. Viena jų, pavadinta „Eltesera (L.R.S.R.)“ (1944 m.), skambėjo taip: „Eltesera raudonoji, / Mūsų ragana baisi.- / Pagyvenom tavo rojuj / Ir palikome basi“.

K. Kubilinską perspėjo draugai, kad sovietai už šiuos satyrinius eilėraščius atsigriebs. Greitai saugumas ėmė domėtis jaunu poetu, nors K. Kubilinskas kuriam laikui liovėsi rašęs antisovietinius eilėraščius, o vėliau net šlovino SSRS.

Susidomėjo saugumas

Parašė pjesių vaikams. Suaugusiesiems skirtuose lyriniuose ir publicistiniuose eilėraščiuose greta socializmo statybos pašlovinimo, atsispindi nerimastingi mirties apmąstymai. Paskelbė žinomų menininkų kūrinių parodijų, išleido satyrinės poezijos rinkinį. Sovietinės okupacijos metais jo eilėraščių išversta į ispanų, latvių, lenkų, rusų, ukrainiečių kalbas. 1959 m. jam paskirta LSSR valstybinė premija.

1946–1948 m. studijavo Vilniaus universitete ir Vilniaus pedagoginiame institute. Dėl karo metais paskelbtų antibolševikinių kūrinių 1946 m. rudenį pašalintas iš Vilniaus jaunųjų rašytojų sekcijos, Vilniaus universiteto, laikraščio redakcijos. 1946 m. žiemą gyveno draugo tėviškėje Baibių kaime. Pajutęs, kad juo domisi vietinis saugumas, vėl grįžo į Vilnių.

Vedžiojo už nosies

KGB dokumentuose rašoma, kad K. Kubilinskas buvo užverbuotas 1946 metų žiemą, vasario 10 dieną. Kas galėjo patraukti jaunąjį poetą kolaboruoti ir pasirinkti dirbti okupantams? Kaip nurodo E. Urbelevič, istorikė Nijolė Gaškaitė pažymi tris pagrindinius KGB verbavimo motyvus – kompromituojanti medžiaga, materialinis ar kitoks suinteresuotumas ir idėjinis bendrumas.

Vargu ar K. Kubilinską bendradarbiauti su KGB pastūmėjo politinės idėjos, abejoja istorikė. N. Gaškaitės nuomone, poetas buvo sugundytas literatūrine karjera. Dokumentai neperduoda emocijų ir tikrųjų rašytojo minčių. Nėra aišku, ar poetas rinkosi bendradarbiauti nuoširdžiai. Istorikams atrodo, kad K. Kubilinskas iš pradžių bandė vedžioti okupantus už nosies – pateikęs keletą nereikšmingų pranešimų apie ateitininkų veiklą, jis dingo.

Pasinaudojo silpnąja vieta

KGB pasinaudojo silpnąja jaunojo poeto vieta – noru kurti. Tais pačiais metais K. Kubilinską pašalino iš Vilniaus universiteto, Vilniaus jaunųjų rašytojų sekcijos, „Komjaunimo tiesos“ redakcijos. Po kelių mėnesių jis grįžo į Vilnių ir pats susisiekė su saugumu, laiške prašydamas galimybės „grįžti iš pogrindžio, grįžti į mokslus ir, kaip rašytojas, grįžti prie kūrybinio darbo.“ Tai užfiksuota archyvuose. Ši galimybė jam buvo pažadėta, ir K. Kubilinskas tapo agentu Varnu. Jis išsiderėjo, kad mainais už sėkmingą bendradarbiavimą su MGB jam bus leista grįžti į universitetą, dirbti rašytoju, gaus materialią paramą.

K. Kubilinską ėmė kuruoti pulkininkas Ilja Počkajus, vienas žymiausių stribų vadų. Poetą buvo ketinama infiltruoti į Dainavos partizanų apygardos štabą, jo pagrindinė užduotis – asmeniškai likviduoti partizanus Vaclovą Voverį-Žaibą ir Adolfą Ramanauską-Vanagą. Agentūrinė byla, skirta Dainavos partizanų apygardos štabo nariams, buvo pavadinta „Kanibalai“.

Palaužė psichologiškai

Prieš siųsdama agentą atlikti užduoties KGB ketino jį „perlaužti“ ir užtvirtinti jo lojalumą. Ataskaitoje I. Počkajus rašo: „Varnui buvo išdėstyta daugiau nei dešimt pamokų, kuriose buvo smulkiai aptarinėjami bendri politiniai klausimai, nacionalinio pogrindžio perspektyvos, kova su juo, konkretūs agento darbo su Vanago štabu klausimai. Tokių pokalbių jam būtinai reikėjo“, – nurodoma archyvuose esančiose KGB bylose.

Ataskaitoje toliau rašoma, kad „tai buvo daroma tam, kad būtų palaikytas jo politinis persilaužimas mūsų pusėn, užtvirtintas pasitikėjimas mūsų organais, įtrauktas į aktyvią veiklą, sukurta ateities perspektyva, užtikrintas jo susidomėjimas mumis, kaip žmonėmis, galinčiais užtikrinti jo grįžimą į normalų gyvenimą ir darbą. Jis paprašė pagalbos grįžtant į universitetą, tęsiant kūrybinį darbą, prašė materialaus palaikymo, kol „atsistos ant kojų“, prašė galimybės išpirkti savo kaltę ir įrodyti savo lojalumą mums.“

KGB užtikrino, jog visa tai poetui bus suteikta, ir K. Kubilinskas sutiko grįžti į Varėnos rajoną tam, kad galėtų infiltruotis į Dainavos apygardos partizanų gretas.

Sudomino partizanus

1947 metais K. Kubilinskas išvyko į Alytaus apskrities Lynežerio kaimą, kuriame įsidarbino mokytoju. Inteligentišku žmogumi iš sostinės greitai susidomėjo mažo kaimelio gyventojai, ir 1948 metais, pavasarėjant, mokytoją aplankė partizanas Stasys Jovaišas-Gražuolis. Po kelių susitikimų ir pasikalbėjimų poetui buvo pasiūlyta prisidėti prie partizanų spaudos leidybos.

K. Kubilinskas, galvodamas, kaip greičiau atlikti savo užduotį, prašėsi artimiausiu metu būti supažindinamas su Adolfu Ramanausku-Vanagu. Tokia proga pasitaikė partizanams pakvietus K. Kubilinską dalyvauti 1948 metų pavasarį vykusioje partizanų apdovanojimo šventėje. Poetas susipažino su Vanagu, kuris jam pasiūlė įsikurti štabe ir prisidėti prie pogrindinės spaudos. Spalio mėnesį K. Kubilinskas, partizaniniu slapyvardžiu Kapsas, kartu su agentu Rytu (partizaninis slapyvardis – Vilnis) persikėlė į štabą ir pradėjo dirbti štabo ryšininkais.

Bunkeryje pašlijo nervai

K. Kubilinskas bunkeryje gyveno nuo 1948 metų lapkričio iki siaubingų 1949 metų kovo septintosios įvykių. Tik keletas mėnesių, bet KGB ataskaitoje apie kovo septintą dieną pažymima viena trikdanti detalė – K. Kubilinskas tuo metu buvo pasiruošęs šaudyti nežiūrėdamas, kiek žmonių yra bunkeryje, jo nervai buvo tiek pašliję, kad jam viskas buvo vis vien, nurodo E. Urbelevič. Kas atsitiko per keturis gyvenimo mėnesius bunkeryje, kad inteligentui, poetui, sutikusiam imtis užduoties vien tam, kad vėl galėtų kurti ir grįžti į mokslus, buvo „vis vien“?

Autorė mano, kad tai lėmė kelios priežastys. Visų pirma gyvenimo sąlygos bunkeryje, artėjant žiemai, buvo labai prastos. Apie bunkerį K. Kubilinskas pasakojo KGB ataskaitoje: „Bunkeris – didelis, užverstas popieriais. Bunkeryje dirba keturiese – Dainavos apygardos vadai Vanagas, Rimvydas, Dzūkas ir naujokas Vieversys. Kostą naktį atvedė vienu keliu, išvedė kitu.“

Apie bunkerį rašė ir Dzūkas: „Mane po truputį ima drebulys. Perkūniškai šalta. Kojos visiškai peršlapusios. Pilna purvo ir blusų. Blusos kelias dienas neleido man užmigti. Paskui apsipratau – nuovargis nugalėjo ir miegojau kaip užmuštas“, nurodoma KGB bylose. Dzūkas prašo, kad Kapsas aprašytų literatūros padėtį Lietuvoje – šios žinios turėjo keliauti į užsienį. Taip pat Kapsas būtinai turėjo rašyti satyrinius, antipropagandinius eilėraščius, pašiepiančius SSRS politiką.

Jautė spaudimą

Vos įsikėlęs į bunkerį K. Kubilinskas suprato, koks nežmoniškas spaudimas jo laukia – tiek iš partizanų, tiek iš KGB. Nuo pat pirmųjų atsikraustymo dienų Dzūkas diskutavo su Kapsu, bandydamas jį įtikinti likti bunkeryje visam laikui. Lapkričio 10 dieną (1948) Dzūkas užrašė dienoraštyje: „Garbiniuotasis poetas Kapsas neapsisprendžia likti pas mus. Jis galvoja ir galvoja, bet prieina prie to paties punkto – pas mus jokiu būdu nelikti. Kiekvienam brangus savas kailis.“

Po dviejų dienų jis vėl užrašė: „Vakar beveik visą dieną „pradiskutavome“ su Kapsu. Jis sakė nenorįs įstoti į mūsų eiles, bijodamas pražudyti šeimą. Deja, visi jo argumentai subyrėdavo atsimušę į mūsų priekaištus. Jis, pavyzdžiui, sakėsi gyvenąs tik dėl kūrybos. Kūryba esanti aukščiausias jo tikslas.“ Dėl šito K. Kubilinskas nemelavo – tą patį jis kartojo ir partizanams, ir ataskaitose KGB.

Nuotrauka

Įtarimai augo

Dzūkui įtikinėjant Kapsą pasilikti bunkeryje, tuo pačiu metu saugumiečiai spaudė savo agentą paskirti tikslią veikimo datą ir numatyti veiksmų planą. Atsikalbinėdamas, meluodamas partizanams K. Kubilinskas taip pat atsikalbinėja ir KGB: prašo neskirti tikslių datų, tikino, kad veiks pagal aplinkybes. Išsisukinėjimus pastebi ne tik partizanai, bet ir saugumiečiai.

I. Počkajus vienoje ataskaitoje pažymėjo: „Sprendžiant iš agento elgesio, jis demonstruoja neapsisprendimą, baiminasi pats likviduoti banditus ir labiau linksta į banditų likvidaciją karinės operacijos metu.“ K. Kubilinskas veikti turėjo kartu su agentu Rytu. Abu gyveno tame pačiame štabe, bet galimybės pasitarti beveik nebuvo – su jais štabe visada likdavo kitų partizanų. Kartais jie susirašinėdavo rašteliais naktimis, tuoj pat juos sudegindami.

Nuolatinė baimė

Ataskaitose pažymima, kad K. Kubilinskas gyveno nuolatinėje baimėje ir tokiais atvejais visada turėdavo pasiruošęs ginklą. K. Kubilinsko nuotaikos akivaizdžiai prastėjo. Dzūkas dienoraštyje rašė: „Abu poečiokai Kapsas ir jo draugas vakar skaitė savo kūrybą. Sunki, juoda kaip derva nuotaika trykšta iš kiekvienos jų eilėraščių eilutės. Iš visų eilučių dvelkia miesčioniška sunki baimė, neviltis, desperacija.“ Lieka tik spėliojimai, kas lėmė K. Kubilinsko išsisukinėjimus – ar jis iš tikrųjų bijojo, ar vis dar rinkosi puses? Atrodo, kad jis kankinančiai ieškojo išeities, pasirinkimo ir kartu mėgino jo išvengti.

Vargu ar jis norėjo likti su partizanais. Desperacija ir neviltis, tryškusi iš K. Kubilinsko poezijos, jam pačiam atrodė apėmusi partizanus: „ Jūs klausiate, kaip banditai žvelgia į ateitį. Jų tikslas – kova, kaip jie patys sako, už laisvę, žiauri kova be jokių perspektyvų taikiu būdu grįžti į normalų gyvenimą.“

Tokie išsisukinėjimai nepatiko nė vienai pusei. Kantrybė seko tiek KGB, tiek partizanų gretose. Partizanai norėjo, kad Kubilinskas būtų su jais. Bandė įtikinėti visais įmanomais būdais, siūlydamas paramą maistu ir pinigais. Kai Kubilinskas pareiškė, kad rašto darbus galintis atlikti namuose, kad nebus bunkeryje, Vanagas ėmė grasinti, dėl ko Kubilinskui teko grįžti.

Paskyrė tikslią datą

Taip pat K. Kubilinskas gyvendamas bunkeryje sužino apie žiaurius partizanų apsidraudimo nuo išdavysčių būdus: „Dabar, norint įstoti į gaują, reikia pildyti anketą. Varnas nežino, kokie ten klausimai. Jis žino tik viena – išėjusį iš gaujos banditą šaudo kaip išdaviką. Naujai įstojusį, ypač valstietį, verčia padaryti kažką tokio, kas visiškai užkirstų kelią jam grįžti atgal“, rašoma KGB ataskaitose.

Įtampa išaugo dar labiau, kai saugumiečiai apkaltino jį atidėliojant užduotį ir paskyrė tikslią datą – iki kovos dešimtos būtinai viskas turėjo būti atlikta. Didžiulis nerimas, baimė, kad bus demaskuotas, žmogžudystė, kurią turėjo atlikti, kankino K. Kubilinską. Dzūkas prisimena: „Kapso nuotaika keisdavosi į dieną keletą kartų. Kartais, žiūrėk, jis linksmas, dirba noriai, o kartais krinta į tokį nusiminimą, jog sunku būdavo į jį žiūrėti. Atsigulęs ilgai mąstydavo ir neužmigdavo. Atrodė, tarytum nuolat su savimi kovodavo.“

Nebeliko išeities

Vis dėlto dėl kūrybos K. Kubilinskas galėjo padaryti viską, tai kartojantį jį prisimena ir Dzūkas, tik nenujautė šios nuostatos tragizmo. K. Kubilinsko apsisprendimas aiškėjo. Jis ne kartą KGB ataskaitose prašė paramos tėvams ir mąstė apie paskirtą baisų darbą: „Padėkite man, aš šiuo metu turiu tris rūpesčius – tėvus, jūsų užduotis ir poeziją. Pirmąją užduotį jūs galite palengvinti, antrą ir trečią užduotis pasilieku sau, nes jaučiu, kad sunaikinęs ir susprogdinęs bunkerį aš kartu susprogdinsiu ir kliūtis mano kelyje į sovietinę literatūrą .“

Paskutiniu lašu tapo partizanų įtarinėjimai. Kovo šeštosios pavakarę grįžęs K. Kubilinskas iš Ryto sužinojo, kad Dzūkas įtarinėja K. Kubilinską bendradarbiaujant su KGB. Kažkokia mergina sakė mačiusi jį Vilniuje, einantį kartu su uniformuotu pareigūnu, panašiu į saugumietį. Įtarimai pasitvirtino, kai partizanai jo nebenorėjo išleisti į Alytų pasiimti palikto popieriaus.

Dzūkas, Vieversys, Guoba ir Kariūnas, išlipę iš bunkerio, dėl kažko tarėsi, palikę Rytą ir Kapsą nežinioje. Į bunkerį grįžo vienas Kariūnas ir atsigulė miegoti. Kitos progos nebebuvo ir K. Kubilinskas kovo septintosios rytą paleido pirmąjį šūvį.

Kaina per didelė

Po šio kruvino darbo abu nuskubėjo, pasiekė saugumo būstinę ir atvedė gausų sovietinių karių ir stribų būrį prie partizanų slėptuvių. Netikėtai užklupus Kalesninkų miške žuvo 15 partizanų. Žuvo rusų karinio garnizono ir stribų siaubas, laimėjęs daug mūšių Kazimieraičio apygardos vadas, tapęs legenda, narsusis Vaclovas Voveris-Žaibas. Kaip rašė partizanų spauda, tokios niekšybės ir velniškos išdavystės dar nebuvo partizanų istorijoje. Judas, išdavęs Kristų, šiuo atveju buvo smarkiai pralenktas. Beje, K. Kubilinskas buvo pamalonintas žadėtais Judo pinigais – 7300 rublių. 

Nors iš pradžių KGB ketino abu agentus po šios užduoties infiltruoti į kitą būrį, galų gale plano atsisakė – K. Kubilinsko kortelėje pažymima, kad abu agentai „išsišifravo“. K. Kubilinskas gauna žadėtą atlygį – jis vėl galėjo kurti, jo kūrybą spausdino ir skaitė.

Tačiau kaina, kurią teko sumokėti, pasirodė per didelė. Po išdavystės toliau vaikams rašė eilėraščius. 1949–1950 m. dirbo Grožinės literatūros leidykloje, 1950–1955 m. žurnalo „Žvaigždutė“ redakcijoje, nuo 1957 m. žurnalo „Genys“ redakcijoje. K. Kubilinskas tampa vaikų poezijos klasiku, bet įnikęs į alkoholį po trylikos metų neaiškiomis aplinkybėmis miršta Pamaskvio sanatorijoje. Jo išdavystė – sunki ir tragiška, sunkiai suvokiama. Palaidotas Antakalnio kapinėse.

Autorė E. Urbelevič kelia retorinį klausimą, ar kūryba yra verta tokios kainos? Okupacinis laikotarpis paliko daug skaudžių žaizdų Lietuvos istorijoje. Sužalota daugybė asmenybių. Apie daugybę klausimų, tarp jų ir šį dėl K. Kubilinsko. Žvelgiant iš šių dienų perspektyvų yra paprasta teisti ar priimti nuosprendžius net neįsigilinus į aplinkybes. Bet ką pastebi autorė, tokios istorijos ir žmonių likimai yra mūsų, lietuvių tautos dalis.

Šaltiniai:

Erika Urbelevič, bernardinai.lt

Antanas Žilinskas, Trilogija „Dramatiško likimo poeto pėdsakais“

Rokas Subačius. Dramatiškos biografijos: kovotojai, kūrėjai, karjeristai, kolaborantai. Vilnius: Mintis, 2005.

www.kgbveikla.lt

Jonas Burokas, laisvės kovų dalyvis, „XXI amžius“ 2016, „Deguto šaukštas Moksleivių dainų šventės repertuaro pynėje“

Parengė Mindaugas Laurinaitis