Pužų miške, netoli Skaudvilės, yra holokausto aukų vieta – ten 1941-aisiais sušaudyta apie 300 vyrų. Ten stovi paminklas, jis aptvertas. Tačiau jei norėsite aplankyti šią vietą, to padaryti gali ir nepavykti. Nepavyko paminklo pasiekti ir savaitgalį į Skaudvilę su gidu atvykusiems garbaus amžiaus kanadiečiams. Pasirodo, kelio link šios vietos tiesiog nėra.
Prieiti neįmanoma
Gidas iš Kauno Chaimas Bargmanas „Tauragės žinioms“ papasakojo solidaus amžiaus svečius iš Kanados lydėjęs į Skaudvilę – pagyvenusi pora ten ieškojo savo šaknų. Nors ir surado žmogų, kuris parodytų, kur yra žydų sušaudymo vieta, – juos palydėjo seniūnijos darbuotojas Kęstas Jorudas, pasiekti jos žmonės negalėjo. Ta vieta – vos 4 km nuo Skaudvilės, tačiau pasiekti jos tiesiog neįmanoma. Pasak Ch. Bargmano, ten nėra jokio kelio, kilometrą tektų eiti užpelkėjusia pieva. O šeštadienį dar ir lijo, pieva buvo visai pažliugusi.
– Manau, turėtų būti bent jau pusiau normalus kelias iki sušaudymo vietos, – įsitikinęs ilgametis gidas, – taip, kaip yra, negali būti. Juk kiti metai paskelbti Žydų atminties metais – labai gera proga apie tai kalbėti.
Problema sunkiai išsprendžiama
Skaudvilės seniūnas Virginijus Būdvytis sutinka, kad kelio ten nėra, o kai palyja, – aišku, šlapia. Paklaustas, galbūt yra planų kaip nors tą problemą spręsti, jis sako – gal kada nors tokių planų ir atsiras, tačiau kol kas nieko daryti neplanuojama.
– Vieta fiksuota, nieko ten negali keisti ar daryti. Aptverta, paminklas pastatytas prieš 30 metų. Tada tai buvo Vaidilų valstybinio ūkio teritorija. O dabar ir žemės privačios, ir miškai privatūs, ir jokių kelių nėra. Išpirkti žemes, padaryti projektą, kad būtų privažiavimo kelias, ir gan ilgas galas – tai didžiulės sąnaudos. Tai būtų labai sudėtingas, ne vienerių metų darbas, – svarstė seniūnas.
Tauragės kultūros centro Paveldosaugos tarnybos vadovas Edmundas Mažrimas paaiškino dar išsamiau:
– Priėjimas prie tos vietos yra arba per mišką, bet turi gerai mišką žinoti, ten apie pusė kilometro nuo kelio, o jeigu važiuoti nauju keliuku, tai lieka iki tos vietos apie 200 metrų.
Kelio, pasak jo, ten niekaip nepadarysi: per mišką neįrengsi, o tuo nauju keliuku, kur paskui turi eiti 200 m, yra pievos. Yra privati nuosavybė, ganyklos – kelio niekaip nenutiesi.
Paveldosaugininkas pasakoja, kad holokaustas ir vykdytas tokiose vietose, atokiau nuo žmonių akių. Pavyzdžiui, ir Antšunijos kaime, kur prie kelio yra žydų sušaudymo vieta, – anksčiau to kelio nebuvo. Buvo visai kitas kelias. Holokausto aukų vieta ten yra tarp senojo ir naujojo kelio.
– Padaryti gerus kelius iš tiesų sudėtinga. O šiuo atveju tai yra ganyklos, šienaujamos pievos, privati nuosavybė. Kas gi tau leis per ją kelius tiesti, be to, kokios sąnaudos būtų nežmogiškos, – svarstė E. Mažrimas.
Jis sakė suprantąs atvykusius žmones, iš tiesų šitokiu metų laiku tos pievos yra apsemtos. Vasarą, kai sausa, galima puikiausiai su bateliais tuos 200 m nueiti. Pasak jo, jei žinai kelią, galima eiti per mišką, ten trupučiuką toliau, užtat neapsemta.
– Savo laiku su seniūnija buvom tokį taką prakirtę. Anksčiau, kai priklausė ūkiui, buvo paprasčiau. Aišku, dabar jis seniai užžėlęs. Bet dabar miškas irgi privatus, mes neturime teisės nieko daryti. Buvo savo laiku rodyklė nuo plento, ir paskui nuo žvyrkelio rodyklė per mišką eiti. Bet tada buvo laikinas keliukas per mišką padarytas. Bet dabar tas takelis užžėlęs. Nebent dėti rodyklę apvažiuojant mišką, kur tuos 200 per pievą reikia eiti, ji atves prie tos apsemtos pievos. Kaip išspręsti, tiesiog neįsivaizduoju, – sakė jis.
Skaudus Skaudvilės žydų likimas
Muziejininkė Inga Nagaitienė, dirbanti Skaudvilės krašto muziejuje, papasakojo apie skaudų Skaudvilės žydų likimą.
– Skaudvilės žydų bendruomenė įsitvirtino XIX a. antroje pusėje. 1847 m. miestelyje gyveno 204 žydai, o 1897 m. – jau 1012 (72 % visų miestelio gyventojų). 1940 m. Skaudvilėje gyveno 1017 žydų – 60 % miestelio gyventojų. Skaudvilės žydai buvo geri prekybininkai, amatininkai, gydytojai, mokytojai, dvasininkai. Skaudvilės žydų bendruomenę sunaikino 1941 m. vykdytas holokaustas. Liepos mėnesį visi vyrai, vyresni nei 15 metų, buvo nuvaryti į Pužų pašto stotį, kurioje buvo įrengtas laikinas getas. Ten žydai laikyti tik tris dienas, o tada sušaudyti Pužų miškelio pakraštyje. Ten nužudyta apie 300 vyrų. Po kurio laiko Skaudvilės, Batakių ir keletas Eržvilko žydžių su vaikais suvežti į Batakių geležinkelio stotyje įrengtą getą. Jame pragyvenę apie porą mėnesių, rugsėjo 8 d. sunkvežimiais išvežti į Gryblaukio–Mažintų kaimo pamiškę, kur jų jau laukė tragiškas likimas. Ten sušaudyta apie 1800 žydų. Žinoma, kad 11 skaudviliškių pavyko likti gyviems ir išsigelbėti nuo holokausto. Keletas vietinių žmonių ryžosi padėti žydams, juos slapstydami, nors už tai ir grėsė mirties bausmė. Taip buvo sunaikinta Skaudvilės žydų bendruomenė, kurią šiandien mena nemažai išlikusių pastatų.
Pasak jos, Kalnų gatvės pabaigoje yra senosios žydų kapinės. Vyrų sušaudymo vietoje pastatytas paminklinis akmuo, tačiau jį surasti nežinančiam tikslios vietos sunku, nes iki jo nėra kelio. Tačiau žudynių vietą ir paminklą Gryblaukio miške pasiekti nesunku.
2020 m. – Žydų istorijos metai
Išties – 2020-uosius Seimas paskelbė Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais. Priimtame dokumente pabrėžiama, kad Lietuvos žydai yra neatskiriama mūsų visuomenės dalis dar nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų ir jų visuomenė reikšmingai prisidėjo prie Lietuvos valstybingumo, istorijos, kultūros ir mokslo raidos. Šiuo sprendimu siekiama puoselėti daugiau negu 700 metų siekiančią Lietuvos žydų istoriją kaip neatskiriamą Lietuvos istorijos dalį ir plėtoti visų gyvenančių Lietuvoje ir išvykusių iš Lietuvos žydų tautybės asmenų bendrystės su Lietuvos valstybe santykius.
Pasak paminklosaugininko Edmundo Mažrimo, holokaustas visur vykdytas atokiose vietose, toliau nuo žmonių akių
