„Tauragės žinių“ archyvo nuotraukos
Gegužės 31 dieną suėjo lygiai 25 metai, kai įsikūrė Tauragės kabelinė televizija. Išties, kaip atskleidė TVK vadovas Vilmantas Liorančas, jos ištakos siekia dar anksčiau – pačią nepriklausomybės aušrą. 1992 m. keturi bendraminčiai nutarė, kad Tauragei reikia eterinės televizijos. Maža to, tai buvo pirmoji privati regioninė televizija visoje šalyje. Apie tų laikų techninius iššūkius, kaip važiavo į Sankt Peterburgą ieškoti siųstuvo bei pirmąją studiją penktajame daugiabučio aukšte kalbamės su jos įkūrėju ir vadovu V. Lioranču.
Susitikus TVK studijoje televizijos vadovas Vilmantas Liorančas be jokių įžangų pradeda pasakoti jos įsikūrimo istoriją. Nors vyras pripažįsta esąs intravertas, dėl to pats televizijos reportažus įgarsinti vengia, atvėrus atsiminimų skrynią pokalbis klostosi be iš anksto paruoštų klausimų. O papasakoti išties yra ką. Per dvidešimt penkerius gyvavimo metus įmonėje, tarsi kadrų juostoje, „prasisuko“ bemaž du šimtai darbuotojų – ir tų, kurie už kadro, ir tų, kurie kadre. Štai televizijos veidu tapusią reporterę Rūtą Karmazinaitę laidų žiūrovai ekranuose mato jau aštuonerius metus.
Eglė Červinskaitė: Tad nuo ko viskas prasidėjo?
Vilmantas Liorančas: Pačią veiklą pradėjom 1992 m. 1991 m. įkūrėm eterinę televiziją, mes keturiese: aš, Valdas Šarakvasas, Liudas Urbonas ir amžiną atilsį kandidatas į merus Valentinas Grinius. Jis tuo metu buvo technikumo dėstytojas ir miesto seniūnas. Neblogai viskas ėjosi, bet atėjo laikas ir turėjom kiekvienas sau išsiskirstyti. Aš tada įkūriau kabelinę televiziją, Liudas išėjo į automobilių verslą, o V. Šarakvasas pasiliko eterinę televiziją. Kažkiek dar metų vargo jis su ja, gyvavo ta eterinė televizija ir ji buvo žiauriai populiari. Žmonės, pagavę signalą, patys skambindavo, netildavo telefonas.
– O kaip apskritai jūs sumąstėt tokį dalyką, gal turėjot kokios patirties ar kontaktų?
– Absoliučiai nieko neturėjom. Net nežinau, kam ta mintis kilo, gal Urbonui su Šarakvasu, jie mane pasikvietė, nes aš buvau tos srities specialistas. Tuo metu mano žmonos pusseserė mokėsi Peterburge, ir aš jiems pasiūliau, nes Peterburge turėjau pažįstamų, kad gal ten įsigytume siųstuvą. Nes įkurti televiziją – pradėti reikia nuo siųstuvo.
Aš susirgau, ir jie nuvažiavo dviese. Tie giminaičiai nelabai padėjo, nes neturėjo kontaktų, o jie kažkur bevaikščiodami užsuko į Radiotechnikos institutą ir ten rado siųstuvą laboratorijoje. Tada buvo tik tik nepriklausomybė, dar buvo ryšiai, jokių vizų nereikėjo. Ir pasirašė sutartį, kad iš to instituto bus nuomojamas siųstuvas ir bus daromas eksperimentas, kaip televizija gali vystytis nedideliuose regionuose. Tai buvo pirma privati televizija Lietuvoje.
Mes tą siųstuvą parsivežėm, paskui reikėjo viską legalizuoti. Nuvažiavom į Ryšių reguliavimo tarnybą, o jie nežinojo, net kaip kas turėtų būti, nes nebuvo nė patirties, nė jokio reglamentavimo tam. Bet kažkaip viską sutvarkė, išsipirkom licenciją ir pradėjom transliuoti.
– Gal prisimenate pirmąjį interviu? Kur buvo pirmoji studija?
– Pirmasis interviu buvo su archeologu Eugenijumi Jovaiša. Jie Jurbarko rajone vykdė archeologinius kasinėjimus, ir mes sumąstėm, kad reikia išbandyti kamerą. Mano žmona Rasa važiavo jį kalbinti. Pirmasis operatorius buvo Aleksandras Starkovas. Galvojom, reikia kažkaip tam pasiruošti, o E. Jovaiša sako, atvažiuokit, jums nieko nereikės daryti, mes viską pasakysim.
Pirmoji TVK studija buvo įsikūrusi Gedimino gatvės daugiabutyje, penktajame aukšte. Tą didįjį kambarį, vadinamąjį salioną, iškalėm akustinėm plokštėm. Įsidėjom į sieną langą, kad iš aparatinės, iš kito kambario matytųsi, kas ten studijoj. Įdomiausia buvo, kai prieš Seimo rinkimus pradėdavo važiuoti būsimi Seimo nariai, premjerai į tą mūsų penktą aukštą. Pamenu, Andrius Kubilius, kuriam tai buvo vienas pirmųjų žingsnių politikoje, kiek jis jaudinosi, prakaitas žliaugė upeliais, žmona pribėgusi nubraukdavo.
O po to visai netyčia įsigijau dabartinį pastatą (kur dabar yra TVK studija, Gaurės g., prie „Bastilijos“, – red. past.). Aš pagal paskyrimą, baigęs universitetą, dirbau plokščių ceche, o čia buvo bankroto administratorius Juozas Žvirblis. Man reikėdavo transformatorių – čia dar buvo komplektacijos sandėlis, kur eidavo nusipirkti. Aš atvykau tų transformatorių ir sako – tai pirk čia ką nors, vis tiek man reikia tą turtą išpardavinėti. Tai taip va, eidamas pro šalį, ir nupirkau tą pastatą (juokiasi, – red. past.). Metai gal buvo 1999-ti. Tad išsikraustėm iš to buto gana greitai. O ten, kur dabar yra abonentų skyrius (Gedimino g.), buvo Telekomo paskirstymo mazgas, visam bute buvo pristatyta komunikacinių įrenginių. Jie tą turtą pardavinėjo, mes sudalyvavom konkurse ir nusipirkom.
– Nuo kada pradėjot teikti ryšių paslaugas, internetą?
–2000 m., kai buvo PHARE projektai, pas mus dirbo Asta Levickaitė. Ji parengė projektą, gavom lėšų ir nuo to prasidėjo internetas. Po kokių 5 metų atsirado skaitmeninė televizija, o kokiais 2010 m. pradėjom optiką kloti po visą Tauragę. 2015 m. Šilalėj visą optinį tinklą padarėm. Tai taip, sakykim, įmonės perversmai vyko kas 5 metus. Dabar labai daug investavom į patikimumo, saugumo ir kokybės gerinimą, kas liečia Tauragės tinklus, esam viską iš esmės pakeitę, sudėję aukščiausio lygio įrangą, kuri prilygsta pagal automobilius „Mersedesams“, kur yra neribotos garantijos. Tai taip ir dirbam.
– O kiek „Televizijos komunikacijos“ turi abonentų?
– Pradžia buvo labai įdomi. Maždaug 1995–1996 m. atsirado Radijo ir televizijos komisija, kuri skelbė konkursus ir išdalino visiems operatoriams licencijas. Tada buvo labai neblogai dirbti. Nes jeigu tu turi tos teritorijos licenciją, niekas kitas jos negauna. Tai yra verslas be konkurencijos. Labai įdomus paradoksas – kai tik atsirado konkurenciją, iš karto paslaugų kaina pakilo. Kodėl? Visiems reikia išlaikyti tą pačią infrastruktūrą, ar, pavyzdžiui, „Teliai“, ar mums, ar „Kvartalo“ tinklui, o klientais dalinasi visi. Pastovius kaštus – tinklo infrastruktūrai, atnaujinimams, išdalini iš abonentų. Taip pat retransliavimo kaštai yra padidėję. Nuo 30 iki 50 proc. mokesčio abonentui sudaro kitų kanalų retransliavimo mokesčiai. Anksčiau būdavo taip, kad jeigu transliuoji eteryje tą kanalą, turi rodyti jį neatlygintinai. Pavyzdžiui, žiūrėdamas lietuviškus kanalus per kabelį, vartotojas sumoka tik už patį signalo transportavimą, už programos turinį nemoka. O „MG Baltic“ per Seimą prastūmė įstatymą – ilgai mes kariavom, bet su tokiais gigantais neina pakariauti. Ir šiuo metu didelę abonentinio mokesčio dalį sudaro mokestis už lietuviškus kanalus, nors klientai, nesinaudodami mūsų paslaugomis, tuos pačius kanalus mato nemokamai.
Kas liečia internetą, didžiausias mūsų konkurentas yra „Telia“, bet kadangi interneto poreikis vis didėja, tai ir klientų atitinkamai daugėja. Bet kas liečia televiziją, yra per dešimtmetį keliais procentais abonentų skaičius nukritęs, bet jeigu dar įskaitant emigraciją, kad Tauragę paliko trečdalis gyventojų, tai tiek tikrai nėra sumažėję. Abonentų skaičius jau kokie 10 metų nekinta, jų turime apie 4 000.
– Galbūt abonentus motyvuoja jūsų televizijos kanalo turinys? Kaip jis keitėsi nuo tada iki dabar?
– Bendram paketui pridėtinę vertę kanalas tikrai turi. Jeigu tik kažko neparodom ar kažkas ne taip, žmonės užpila mus skambučiais. Labai priklauso ir nuo informacijos pateikimo. Jeigu, sakykim, prieš kokius 5–6 metus mes savo kanale pristatydavom renginius, tai dabar esam gerokai pakeitę turinį. Labai pakoregavo ir karantinas, koronaviruso epidemija. Nes kai renginių pradėjo nelikti, mes pakeitėm kryptį ir pastebėjom, kad to žmonėms tikrai labiau reikia. Esam apsisprendę, kad reportažas, kuris yra daromas tą dieną, ta dieną turi ir pasiekti žiūrovą. Nekeliam į jokias kitas dienas.
Pastebim, kad jeigu pradedam rodyti vietines aktualijas, labai neblogai žiūrisi komunalinės problemos, tarifai, mokesčiai, asfaltas. Aš galiu daryti analizę pagal tai, kiek peržiūrų reportažas sulaukia youtube kanale. Praktiškai viską, ką pagaminam, ir keliam ten. Dabar dauguma komercinių eterio televizijos bando pasiimti tą internetinę auditoriją, irgi viską sukelia ten. Mes orientuojamės į Tauragės miesto aktualijas ir problemų sprendimą. Aišku, yra pasikeitęs ir paties kanalo apipavidalinimas, kai turim visokios įrangos, gervių, dronų, visokios technikos, kuri gali sulėtinti, pagreitinti vaizdą, vaizdo pateikimas yra pasikeitęs. Pavyzdžiui, „Dienos temoje“ žiūrovas mato virtualią studiją. Už nugaros laidos vedėjui uždėję gražų Pilies vaizdą su vaikščiojančiais žmonėmis, toks vaizdas, kad mes ten ją transliuojam (juokiasi – red. past.).
– Bet juk tai yra iššūkiai ir kolektyvui, technologijos tampa vis išmanesnės, sklaidos kanalų daugėja? Juk anksčiau reportažą užtekdavo paleisti į eterį, dabar reikia valdyti ir socialinius tinklus.
– Technologijos keičiasi, šiemet pilnai automatizavome savo kanalą, tai lieka daugiau laiko žmonėms dirbti tose socialinėse platformose. Jeigu anksčiau reikėdavo apie 30 procentų darbo laiko sėdėti ir gaminti grojaraščius, o dabar pati sistema susitvarko automatiškai, tai yra gana patogu. Iš tikro tos technologijos ateina iš poreikio. Pamenu, pradėjom rodyti krepšinio varžybas, gal trejus metus rodėm. Nesinori, kad būtų vien tik kamera, norisi, kad būrų grafika. Norisi, kad atsirastų pakartojimai – pradėjom ieškoti technologijos. Visgi, yra ekonominis aspektas – mes nesam nacionalinė televizija, kur turim daug milijonų ir galim daryti, ką norim. Tad susiradom specialią įrangą, kuri leidžia gana nebrangiai tuos vaizdus pakartoti, gana profesionaliai transliuodavo, komentuodavom.
– O kas komentuodavo? Gal jūs pats?
– Ne, aš nemėgstu komentuoti. Esu intravertas, tad dažniausiai lieku už kadro, nors mėgstu filmuoti, ir pusę 7 ryto išėjęs į miestą pakeliu droną. Daugiausia komentuodavo Rūta, kartais su Gediminu Sakalausku, arba atvažiuodavo koks krepšininkas, pavyzdžiui, broliai latviai buvo atvažiavę, paskutiniam turnyre kur buvom, komentavo.
– O ką apskritai rodote per televiziją, kas sudaro tinklelį?
– Apie 80 procentų sudaro muzika, popmuzika. Pakankamai daug yra lietuviškų kūrinių. Esam pasirašę kelias retransliavimo sutartis – su Laisvės TV, rodom „Pinigų kartą“, turim su „Kitaip TV“, iš senų laikų turim tokias laidas „Pozityvus dienoraštis“ – apie žmones, kurie yra kažką pasiekę. Turim sutartį su Europarlamento televizija.
– Kiek laiko trunka parengti, sumontuoti reportažą?
– Esam pastatę naują montavimo techniką, ji dirba greitai. Bet labai priklauso nuo pašnekovo, kiek reikia iškarpyti. Tai užtrunka. Plius, kiek reikia papildomos, archyvinės medžiagos. Kai viską turi, laidą trunka sumontuoti nuo valandos iki trijų.
– O prieš 20 metų kaip būdavo?
– Net neįsivaizduojat. Nusipirkom du magnetofonus „Panasonic“, į vieną įdėdavom kasetę – šaltinį, kitu įrašinėdavom. Pasirašydavom iki 10 epizodų programą. Na ir žiūri, pasispaudi pauzę, kada žmogus jau pradės kalbėti, tada pažymi, kad čia bus pradžia, čia pabaiga. Ir pagal tą programą jis kalba, įrašai. Dabar mes viską matom kadrais, galim bet kokį titrą uždėti. O tuo metu kartais ir juosta pabėgdavo, sumontuoji viena, žiūri, nusikirto ties kažkur. Žodžiu, nesigaudavo kokybė tokia gera. Bet vis tiek, kažkas gaudavosi.
– O būna bėdų, kad nenori pašnekovai filmuotis?
– Šiuo metu ne. Vis dėlto visuomenė yra išlaisvėjusi. Realiai kalbinam bet ką. Bet būna, kad tas pašnekovas pradeda kalbėti labai nekorektiška kalba. Reikia rasti tą pašnekovą. Sunku ir iškirpti, ir balso nepakeisi, intonacijos, manieros. Jeigu anksčiau, prieš kokius 20 metų, tik išeini į miestą su kamera ir visi bėga į kitą gatvės pusę. Šiandien to jau nėra. Dabar kartais net prieina iš smalsumo pasiklausti, ką čia filmuojam.
„Tauragės žinių“ archyvo nuotraukos
