Aktualijos

Kaip sakė, taip padarė: tauragiškių pamėgtas Tauragės kultūros centro Lengvosios muzikos orkestras, prieš dvi savaites surengęs „Penktadienio pikniką“, pažadėjo daugiau koncertų po atviru dangumi. Šiandien, penktadienį, įvairiausių instrumentų harmoniją išgirsime žalumoje skęstančioje Jovarų bendruomenės vasaros estradoje prie Jūros upės. Nors, kaip sako orkestro vadovas Mikas Karosas, šis renginys – visų orkestro narių sumanymas, joks projektas nepajuda be veiklios lyderio rankos ir idėjų kupinos galvos. O jaunam orkestro vadovui jų netrūksta: M. Karoso planuose – pabėgti nuo oficialumo, kad koncertai taptų vienu smagiu pasibuvimu su klausytojais tarsi su senais gerais draugais.

Margarita Rimkutė: Tauragėje vadovaujate Lengvosios muzikos orkestrui, Šilalės meno mokykloje vaikus mokote groti trimitu. Su kuriais sunkiau?

Mikas Karosas: Tai yra dvi skirtingos specializacijos. Dirbant su vaikais yra itin svarbu bendravimo būdas. Esame draugai, stengiuosi išlikti netradicinis mokytojas. Džiugu, kad vaikai mane gerbia. Su orkestro nariais taip pat sutariame draugiškai, skirtumas tas, jog suaugusieji visuomet turi savo nuomonę. Ir ne visada būtinai sutampančią su visų žmonių orkestre. Tiek dirigentui Tadui Zakarauskui, tiek man visuomet tenka žmones suvesti bendro sutarimo, prieiti konsensusą. Su vaikais paprasčiau: pasakai, kada koncertas – jie ateina ir groja, o suaugusieji, pavyzdžiui, kuris nors vienas, gali pareikšti, jog tam tikru metu groti negali. O pas mus orkestre yra labai mažai instrumentų, partijų, kurios dubliuojasi – kad du žmonės grotų tą pačią partiją. Jei kuris orkestro narių išvyksta – mes tos partijos nebeturime. Tarkime, pianistas. Jei jis susirgtų, mums nebelieka fortepijono partijos.

Nuotrauka

M.R. Lengvosios muzikos orkestras – dažnas įvairių proginių švenčių dalyvis, turite savo repertuarą, tačiau dažnai tenka jus išgirsti koncertuose akomponuojant solistams. Atlikėjai į jus kreipiasi su savo kūriniais, kuriuos jūs privalote išmokti sugroti. Tai – milžiniškas darbas. Kiek valandų per savaitę tenka aukoti rengiantis koncertams?

M.K. Galiu nupasakoti, kaip vyksta darbas orkestre. Tarkim, į mus kreipiasi atlikėjas su savo programa. Aišku, tų kūrinių natų, pagal kurias turėtų groti orkestras, mes neturime. Dažniausiai pilną koncertinę programą sudaro 15 kūrinių, ir tiems kūriniams, kurių mes neturime, turime parašyti orkestruotes patys. Orkestravimas (muzikos kūrinio pritaikymas orkestrui, – aut. past.), priklausomai nuo kūrinio sudėtingumo ir trukmės, trunka 8–30 valandų. Tada mes su Tadu pasidaliname kūriniais ir kimbame į darbus.

Visiškai naujai 15-os kūrinių programai išmokti reikia bent 8 repeticijų. Repetuojame du kartus per savaitę po 2–2,5 valandos. Dažniausiai turime du mėnesius koncertui pasiruošti.

M.R. Nemenkas stresas...

M.K. O taip (nervingai sukikena). Yra duotas laiko tarpas, per kurį turi padaryti, kartais nespėji, dirbi naktimis...

M.R. Praėjusio kalėdinio koncerto Švc. Trejybės bažnyčioje vykusio metu tarp jūsų, 27 suaugusiųjų atlikėjų, teko pastebėti gal 10–12 metų berniuką. Grojo būgnais. Vėliau sužinojau, jog į orkestrą priimate ir Muzikos mokyklos mokinius, jie pas jus gali pasisemti patirties. Kaip jūs prisikviečiate vaikus, juk orkestre – vien suaugusieji?

M.K. Turime vieną perkusininką, kuris, maždaug ketverius metus grodamas kartu su mumis, jau užaugo. O kalbant apie būgnininką, tas berniukas – iš Šilalės meno mokyklos. Kadangi Tauragėje būgnininką rasti sunku, mes jį prisikalbinome. O dėl prikalbinimo kartu groti paskysiu taip: kas  neturi motyvacijos groti, nenori, tas tikrai ir neateis, bet tie, kurie nori, kurie neįsivaizduoja savo ateities be muzikos, ateina – reikia tik padrąsinti. Pas mus dabar groja 8 moksleiviai.

M.R. O tas berniukas iš Šilalės, kaip jis atvyksta į repeticijas?

M.K. Iš Šilalės pas mus dar atvyksta saksofonininkas (taip pat moksleivis) ir violončelininkė. Jie kooperuojasi, vieną kartą veža violončelininkė, kitą – tų berniukų tėvai. Draugiškai.

M.R. Girdėjau, kad turėjote planų šią vasarą rengti stovyklą vaikams.

M.K. Turėjom. Tačiau prasidėjo pandemija. Ir sėdint namuose karantine nežinioje, kaip toliau viskas klostys, šių planų atsisakėme. Atidėjome kitiems metams. Stovyklos idėja – prisitraukti jaunuosius muzikantus. Kad jie įsitikintų, kad orkestre groti nėra taip sudėtinga.

Mes, rašydami orkestruotes, galime vienai partijai įterpti tris natas. Tačiau vaikas sėdės orkestre, turės pagroti tas tris natas ir tobulės. Kitąmet mes jam įdėsime šešias natas. Ir taip vaikas pripras ir įgis patirties. Perkusininkas pas mus taip ir užaugo. Iš pradžių jis buvo mažas, per pertraukas lakstydavo, duodavosi, dabar jam jau penkiolika.

M.R. O kodėl Tauragėje trūksta būgnininkų?

M.K. Nėra būgnų mokytojo. Ir jo nėra seniai. Dabar pilyje, meno mokykloje, bus.

M.R. Teko girdėti, jog savaitgaliais važinėji į Vilnių ir ten priklausai muzikos kolektyvui. Kas jie?

M.K. Groju „Sekmadieniniame vario dūdų orkestre“. Esame kelis kartus dalyvavę Europos Brass band‘ų, vario dūdų, čempionate. Tai kitoks orkestro formatas. Mes negrojame maršų, mes darome tokias programas, kokių niekas kitas nedaro. Orkestrui – septyneri metai. Jame didžioji dalis esame neprofesionalai. Kurie susirenka pagroti ir gerai praleisti laiką. Esame koncertavę ir Tauragėje su trimis chorais. Bažnyčioje grojome apie valandos trukmės kūrinį. Apie 200 atlikėjų scenoje.

Šiuo metu iš šio kolektyvo išplaukė ir kitų visuomeninių veiklų. Yra „Sekmadieninio vario dūdų orkestro jaunučiai“, atskiras mažųjų muzikantų orkestras. Šiemet darysime jau ketvirtą stovyklą, kartais renkamės Vilniuje, kartais – Elektrėnuose. Susirenka vaikų orkestras, apie 30 vaikų, ir per 5–6 stovyklos dienas parengiame koncertinę programą ir kur nors koncertuojame. Svarbiausia, grojame tik naujus ir tik specialiai šiai stovyklai parašytus lietuvių autorių kūrinius.

M.R. Kodėl?

M.K. Prie „Sekmadieninio vario dūdų orkestro“ yra dar kompozitorių grupė, mes ją juokais vadiname „Mažųjų kompozitorių būreliu“. Tai to paties orkestro nariai. Mes kuriame muziką. Neseniai išleidome knygą duetams. Devyni kompozitoriai, 18 kūrinių. Dabar kuriame toliau, rašome kvartetus. Parengiame ir paleidžiame pasauliui. Nemokamai. Tiesiog kaip mokomąją medžiagą variniais pučiamaisiais instrumentais groti besimokantiems vaikams. Tie patys kompozitoriai kuria muziką ir stovykloms, kūrinius orkestrams. Todėl mūsų koncertai – vien premjeros.

M.R. Esate užsiminęs, kad norėtųsi surengti kuo lengvesnio formato renginį, norėtųsi šiltesnio bendravimo su klausytojais. Prieš porą savaičių J. Viktoro-Kalvano parke vyko jūsų lengvosios muzikos orkestro koncertas „Penktadienio piknikas“. Ir koncerto metu Tadas Zakarauskas kreipėsi į minią klausdamas, ar atsirastų norinčių kartu su juo padiriguoti. Klausytojai pasirodė itin kuklūs, norinčių atsirado ne iš karto. Sutiko tik dvi moterys. Tai tave nustebino?

M.K. Žmonės išties nedrąsūs, jie svarsto – „ką žmonės pagalvos“. Ar Vilniuje drąsesni? Nepasakyčiau. Yra visokios publikos. Mes prieš koncertą parke šiek tiek baiminomės, kad neatsiras norinčių diriguoti, bet va, dvi merginos atsirado. Ir tai džiugina. Ir dabar, kai koncertuosime, taip pat mėginsime įtraukti ir žiūrovus.

M.R. Papasakok apie šį penktadienį vyksiantį jūsų Lengvosios muzikos orkestro dar vieną „Penktadienio pikniką“. Kur ir koks jis bus?

M.K. Nesinori, kad tai būtų reginys, kuriame atskirai orkestras, atskirai – klausytojai. Norisi bendrystės, kad tai būtų vienas bendras, smagus reikalas. Vyks jis liepos 10 dieną Jovarų bendruomenės vasaros estradoje 18 val. Norėjome susidraugauti su kokia nors bendruomene. Šį kartą tai – jovariškiai. Girdėjome, jog tai labai šilta, draugiška, vieninga bendruomenė. Aplink – graži gamta.

M.R. Ar „Penktadienio piknikas“ taps tradicija?

M.K. Gali būti. Priklauso nuo žiūrovų. Mes, orkestras, ypač dabar, po karantino, taip esame pasiilgę klausytojų! Mes norime koncertuoti, pasirodyti, norime draugauti. Jei žmonėms tai patiks – valio.