Vis daugiau žmonių savo sodybose ir ūkiuose pastebi apsigyvenusius šliužus, keliančius ne tik pasišlykštėjimą, bet ir rimtą galvos skausmą dėl niokojamo derliaus. Šįkart pagalbos kovojant su šiais nemaloniais padarais šaukiasi Lomių bendruomenė. Savivaldybė pagalbos šauksmą išgirdo ir žada padėti.
Viena tauragiškė, kuriai dažnai tenka važiuoti pro Lomius, pasakoja pastebėjusi, kad ko gero populiariausia kaimo parduotuvės preke tapo druska. Ji vis stebėdavosi, kad lomiškiams tiek jos reikia. O kai kartą pasidomėjo, išgirdo, kad kaimo žmonės taip bando kovoti su kaimą atakuojančiais invaziniais gyviais – šliužais.
Kaimo bendruomenės „Lomiai“ pirmininkė Elena Bazinienė patvirtina: iš tiesų Lomiai kenčia nuo šliužų.
– Žiema buvo šilta, tie gyviai neiššalo, tad dabar jų gausybė. Jie tokie panašūs į sraiges, tik be namelio. Jie naktiniai gyviai: dieną, kai karšta ir saulėta, jų nepamatysi, o štai rytą jų pilna. Ypač jei būna paliję. Pavyzdžiui, šįryt išeinu iš laiptinės – jų pilna, turi žiūrėti, kur koją padėti. Siaubas! – pasakoja ji.
Kita Lomiuose sodybą turinti moteris šliužų invaziją patvirtina. Pasak jos, nepageidaujamus gyvius kaimo gyventojai pastebėjo prieš ketverius ar penkerius metus. Iš pradžių sako matydavę vos vieną kitą, todėl pernelyg dėmesio nekreipė. Susirūpino pernai, kai darže ir jo pakraščiuose šliužus ėmė skaičiuoti dešimtimis. Moteris pasakoja, kad žmonės visaip bando su jais kovoti, tačiau naudos mažai. Antai jos kaimynui šliužai ypač apniko braškes.
Bendruomenės pirmininkė pasakoja, kad šie gyviai – invaziniai, jie atkeliavo į Lietuvą iš kitur – galbūt su žeme, kurią perkame maišais, su augalais, su senais baldais. Jie prideda kiaušinėlių ir čia jie išsirita. Ir labai sparčiai plinta. Antai Batakiai, sako, tokių gyvių nematę, o štai Lomiuose per kaimą teka Šunijos upelis, tai už jo pernai dar jų nebuvo, o šiemet jau pilna.
– Pernai buvau savo miškely grybauti, kai pamačiau, ir už galvos susigriebiau – kiek jų miškuose! – aimanuoja moteris. – Tiesiog vienas prie kito, ir grybus graužia, ir samanas, ir kiškio kopūstus – viską. Anksčiau dar rinkdavau juos iš daržo, bet po to, kai grįžau iš miško, – rankos nusviro. Vieninteliai, ko neėda, – česnakai. Iš pradžių galvojom, kad ir serenčiai jiems nepatinka – jų kvapas savotiškas. Bet prie kultūros namų buvo jų prisodinta, žiūriu, visi nuėsti. Ir jokios išeities nėra, tik naikinti juos chemija. „Žalioj stotelėj“ perkam tokius mėlynus grūdelius specialiai šliužų naikinimui. Bet 100 g kainuoja 6 eurai. Tai kaži kiek neprisipirksi, – teigia moteris.
Savo sodybose, pasak E. Bazinienės, žmonės visokiais būdais bando su jais kovoti – rinkti, barstyti druska, statyti gaudykles – butelius su rūgstančiu alumi, tačiau jie žaibiškai prisitaiko ir nieko nebijo.
– O ten, kur jų niekas nenaikina, bendrose kaimo erdvėse – aplink kultūros namus, prie bendruomenės namų, aikštynuose – tie siaubūnai tiesiog karaliauja. Tiesiog nebežinom, ką daryti. Užtat ir kreipėmės į savivaldybę, – pasakojo E. Bazinienė.
Paklaustas, ar sulauks Lomiai paramos kovoje su invaziniais gyviais, mero patarėjas ryšiams su visuomene Kasparas Bertašius atsakė, kad sulauks – jai skirta 1000 eurų.