>Feisbuko paskyros „Edvardo G. Piešiniai“ nuotraukos
„Per aspera ad astra“ (lot. per kančias į žvaigždes) – šis posakis kaip joks kitas trumpai ir aiškiai nusako šiemet penkiasdešimtmetį perkopusio Edvardo Gasinsko gyvenimą. Augęs vaikų namuose, patyręs benamio dalią, bridęs per alkoholio liūną, dabar jis – vis labiau, bent jau tauragiškiams, žinomas žmogus su didele gyvenimo patirtimi ir tvirta pilietine pozicija. Praeityje palikęs begalę nuoskaudų, dabar jis sparčiai stojasi ant kojų, kuria savo gyvenimą iš naujo, atsiskleisdamas ne tik kaip tapytojas.
Pankuojanti siela
Paprašytas papasakoti apie savo gyvenimo kelią, Edvardas neslepia – nebuvo jis rožėmis klotas. Augo Edvardas Vilniaus kūdikių, vėliau vaikų namuose, dar vėliau – internate.
Nepriklausomybės priešaušryje jį, tuomet šešiolikmetį, milicija buvo įkišusi, kaip jis sako, į Vasaros gatvę, mat kaip galėdamas aktyviai priešinosi santvarkai – ant sienų rašinėdavo „Sovietinė armija – namo!“ ir panašius šūkius. Jam teko slapstytis ir nuo sovietinės kariuomenės.
– Buvau pankuojančios sielos, – šypsosi jis.
O paskui, kai subyrėjo Sovietų sąjunga, jis kaip našlaitis liko užribyje – keičiantis santvarkoms, naujos institucijos tik kūrėsi, tokie kaip jis niekam nerūpėjo. Nerasdamas kur prisiglausti, kaip save realizuoti, tapo priklausomas nuo alkoholio. Daug metų gyveno gatvėje. Po nesėkmingo bandymo nusižudyti Edvardas pateko į ligoninę.
– Atsibudau Lazdynų ligoninės reanimacijoje, ir gydytoja pasiūlė psichiatrinę ekspertizę, sako, gal tai pagelbėtų kažkaip kitaip pradėti gyventi. Man buvo suteikta neįgalumo grupė ir pasiūlyta apsigyventi valdiškoje įstaigoje. Šilutės rajono Macikų kaime yra pensionatas, ten buvau iki 2006 metų. Paskui persikėliau į Adakavą. Kai alkoholis liko toli praeityje, gyvenimas ėmė skleistis naujomis spalvomis, pamačiau, kad, jei labai nori ir stengiesi, gali pakeisti savo gyvenimą, – pasakoja E. Gasinskas.
Prasidėjus globos namų pertvarkai jis persikėlė į grupinio gyvenimo namus Marių gatvėje, o dabar jau gyvena atskirame bute – vadinamajame apsaugotame būste.
Pradžia – Lenino portretas ant sugertuko
Paklaustas, ar prisimena pirmuosius savo kūrybos bandymus, Edvardas pasakoja piešti mėgęs nuo vaikystės. Tarybinių sąsiuvinių sugertukai visi būdavo išpiešti tušinuku – vis kopijuodavo klasėje kabėjusį Lenino portretą. Pavykdavo vis geriau. Tai pastebėjo ir mokytojai, ketvirtoko Edvardo plakatas užėmė pirmąją vietą Vilniaus mieste.
Jis prisimena labai supykęs, kai internate mokytojai ignoravo jo norą toliau mokytis ne profesinėje mokykloje, o Stepo Žuko taikomosios dailės technikume. Jam labai patiko drožinėti, tačiau neatsirado mokytojų, kurie bent kiek padėtų šitą norą įgyvendinti. Galbūt tada, nusivylus ir supykus ant sistemos, ir prasidėjo jo pasipriešinimas.
– Ėmiau nesimokyti, pankuoti, – prisimena jis. – Buvau iš tos pirmosios pankų kartos...
Edvardas sako piešdavęs net ir tada, kai neturėjo stogo virš galvos.
– Nesvarbu, gerai ar blogai buvo, aš visada braižydavau, – pasakoja jis. – Net ir blogiausiais laikais...
Ir prisimena kartą, jau gyvendamas Macikuose, ėjęs į parduotuvę – tada vis dar „užkliūdavęs“ už stikliuko. Parduotuvės tarpduryje sutikęs žmogų, kuris jo akyse įžvelgė kažką daugiau nei alkoholiką ir papasakojo apie 8-ąjį narkologinį Švėkšnos psichiatrinės ligoninės skyrių, kuriame veikia anoniminių alkoholikų klubas. Edvardas pasiprašė pensionato valdžios nuvežamas ten. O kai gyvenimas pradėjo blaivėti, ėmė ryškėti meniniai sugebėjimai.
Rengiasi pirmajai parodai
Kiek yra nutapęs paveikslų, Edvardas sako geriau neskaičiuosiąs – jų be galo daug. Neseniai jis susikūrė feisbuko paskyrą „Edvardo G. Piešiniai“ – ten sukelta daugybė piešinių, nuotraukų ir vaizdo įrašų.
– Anksčiau nedrįsdavau, bijodavau kritikos, – prisipažįsta jis. – Dažnai manęs klausia, kodėl niekaip savęs nereklamuoju, juk galėčiau gauti užsakymų ir taip užsidirbti. O aš sakau, kad geriausia reklama – iš lūpų į lūpas. Kam reikia, tas susiras.
Ir pasakoja istoriją, kai jį, tada dar gyvenusį Macikuose, „sugedusio telefono principu“ susirado vilniečių šeima, ieškojusi, kas galėtų restauruoti kreidelėmis ant švitrinio popieriaus pirštais pieštą paveikslą. Edvardas irgi buvo porą tokių nupiešęs.
O koks paveikslas ant Edvardo molberto dabar? Jis sako vienu metu tapąs du paveikslus – tai vieną, tai kitą. Sako, jei šauna graži mintis, tai bent nedidelį eskizą stengiasi brūkštelti, kad neužsimirštų. O jei gauna kokį užsakymą – į gretą stoja dar vienas. Dabar jis džiaugiasi jau turįs du užsakymus.
– Šiuo metu pradėjo geriau sektis, gavau kažkiek finansavimo pirmajai parodai, tuos du paveikslus tapau būtent parodai, – pasakoja menininkas. – Paroda pirmiausia turėtų būti eksponuojama pilyje. Jau suderinta ir su muziejumi, ir su savivaldybe.
Tiesa, kada ji bus atidaryta, Edvardas dar negali pasakyti – sako, priklausys nuo to, kaip seksis kurti.
Tapytojo darbų galima pamatyti ne vienoje Tauragės įstaigoje – savivaldybėje, „Santakos“ muziejuje, tauragiškių namuose. Neseniai nedidelė jo darbų paroda kabėjo Adakavo socialinės globos namų padalinyje Prezidento gatvėje, vėliau buvo iškeliavusi į Neįgaliųjų departamentą, o grįžusi į Tauragę iškabinta Donelaičio gatvėje įsikūrusiame Šeimos gerovės centre. Nedidelė parodėlė šiuo metu eksponuojama ir Mažonų bibliotekoje.
E. Gasinsko kūrybos darbas prieš keletą metų tapo nugalėtoju Tauragės Birutės Baltrušaitytės viešosios bibliotekos rengtame konkurse Kristijonui Donelaičiui atminti, jis yra laimėjęs ir „Tauragės žinių“ rengtą piešinių konkursą.
Paprašytas papasakoti apie patį kūrybos procesą, Edvardas sako pirmiausia mintyse pamatąs kūrinio viziją. Tada greit ją užsirašo ar brūkšteli eskizą, kad nepamirštų. Sako dabar mintyse jau susikūręs 12 būsimų paveikslų, skirtų būsimai parodai.
Į klausimą, ką jam duoda tapymas, Edvardas atsako trumpai:
– Siela sveiksta...
Savo paveikslą Edvardas yra dovanojęs ir Lietuvos prezidentui Gitanui Nausėdai. Tiksliau, net du – antrąjį tapė kartu su senukais – tai buvo Tauragės maltiečių vadovo Sauliaus Oželio idėja. Dailininkas sako esąs dėkingas Sauliui – tapyti tą paveikslą jam labai patiko. O tame, kurį pats nutapė prezidentui, sako pavaizdavęs žydinčias prezidento tėviškės – Būdviečių kaimo – pievas.
Ant drobės – iliuzinė pasakų vaikystė
Edvardas sako, kad jo paveikslą dažniausiai kalba apie jo vaikystę, kurios neturėjo:
– Ne, jie ne apie tai, kas buvo blogo – tiesiog kuriu iliuzinę pasakų vaikystę. Savo tapyboj naudoju labai daug ryškių spalvų. Kažkada esu nugirdęs, kad tokių paveikslų blogi žmonės netapo.
Jis sako dabar vis dažniau sutinkąs gerų žmonių, kurie labai padeda morališkai.
Sveikstančios sielos žmogus ne tik gali priimti pagalbą iš kitų, bet ir pats siekia skleisti gėrį. Antai Edvardas mielai dalijasi savo sielos turtais su kitais. Jis kviečiamas į mokyklas, kai kurias organizacijas, kur užsiėmimų metu vaikams, neįgaliesiems atskleidžia tapybos paslaptis, supažindina su spalvomis, kartu su jais piešia ar patobulina jų piešinius. Buvo planuotas toks užsiėmimas ir su „Pušelės“ darbuotojais, deja, kol kas karantinas tuos planus pristabdė.
– Visada pirmosiomis tokių užsiėmimų minutėmis apima baimė, jaudulys, tačiau jau po poros minučių suprantu, kad viskas bus gerai, – atvirauja dailininkas.
„Pasijuntu vaiku...“
Bendraudamas su vaikais jis teigia pats pasijuntąs vaiku, kuris, neturėjęs nei tėvų, nei namų, tarsi per kitus vaikus dabar tai gauna.
– Čia gal gilesni, filosofiniai dalykai. Ilgai pasakočiau... – atsidūsta Edvardas.
Beje, sako turįs ir dar vieną gerą „profesiją“ – Kalėdų senelio. Tai irgi tarsi kompensacija už sunkias vaikystės dienas, praleistas vaikų namuose. Jis sugeba ir pats tarsi tapti vaiku, būti su juo viename lygyje. Sako matąs, kaip net ir patys mažiausiji, pamatę jį su Kalėdų senelio drabužiais, nė kiek neišsigąsta, o atvirkščiai – džiaugiasi.
– Pavyksta susikalbėti su vaikais, vadinasi, kažkas mano viduje yra jiems artima. O aš tomis akimirkomis būnu tiesiog laimingas... – prisipažįsta Edvardas.
Anksčiau tiesiog nemėgęs tokių švenčių kaip Kalėdos, Velykos, Motinos dieną apskritai ignoravęs, nes jos keldavo tik liūdesį, su metais jis ima jas vertinti kitaip. Sako, su metais žaizdos gal ir negyja, tačiau bent užsitraukia. Vyras teigia supratęs, kad gali pats kažką gero padaryti.
Edvardas svajoja aplankyti vienas kapines Vilniuje, nori parašyti motinai laišką ir pasėdėti prie jos kapo:
– Žinau, kur tos kapinės, tik dar reikia susižinoti pavardę, kad galėčiau susirasti kapą. Be atleidimo nėra vidinio komforto. Kai pasisuka kalba apie visus tuos dalykus – skauda. Kiek man metų bebūtų, mamos man visada trūks. Gyvenime neišmokau, kas yra meilė, nes nemačiau to. Tik geri pavyzdžiai parodo, kas tai yra. Visą gyvenimą to mokausi. Gal todėl būdamas su vaikais labai džiaugiuosi, tarsi išgyvendamas geresnį savo vaikystės variantą.
Svajonė – kulinarija
Sekasi E. Gasinskui ir kurti alpinariumus – Šilutėje yra ne vieną sukūręs, dekoratyviai apkarpyti krūmus.
Jis atskleidė ir dar vieną savo talentą – pomėgį gaminti, ir tai jam labai neblogai išeina. Anksčiau, kai dar gyveno grupinio gyvenimo namuose, virtuvėje sukiodavosi dažniau už kitus gyventojus ir buvo vadinamas geriausiu virėju, jo pagaminti patiekalai sulaukdavo daug komplimentų.
– Karantinas šiek tiek sumaišė planus, tačiau jau bendrauju su Užimtumo tarnyba. Noriu pasimokyti kulinarijos ir galbūt paskui save realizuoti ir šioje srityje, – pasakoja Edvardas.
Pasak jo, tokią mintį pakišo Vilniuje veikianti kavinė „Pirmas blynas“, kurioje dirba neįgalieji. Tokią viziją turi ir jis, ją yra išsakęs ir Tauragės merui Dovydui Kaminskui, ir socialinės apsaugos ir darbo ministrui Linui Kukuraičiui.
– Turbūt mano viduje įdėtas kažkoks kompensacinis mechanizmas. Visus savo sugebėjimus vadinu Dievulio kompensacija už tai, kad neturėjau vaikystės. Visada klausdavau Dievo, kodėl man tiek išbandymų – vaikų namai, benamystė, alkoholizmas ir t.t. Pamažu imu suprasti: tam, kad dabar, kai viskas eina geryn, būčiau savotiškas pavyzdys, mentorius, jog vis dėlto įmanoma sukąsti dantis ir viską ištverti. Kad ir per ilgą laiką, bet gali atsitikti kas nors gero, jei labai norėsi ir stengsiesi. Sutikau gyvenime daugybę nusivylusių žmonių, ypač jaunimo, kurie aštuoniolikos išeina iš vaikų namų, niekas jų nei globoja, nei įsivaikina. Savo gyvenimu patvirtinu – įmanoma pasiekti viską, ko nori. Net ir tiek daug patyręs, vėl grįžęs į valdiškus namus, sugebėjau atsistoti ir einu toliau.
>Feisbuko paskyros „Edvardo G. Piešiniai“ nuotraukos
