Kunigas Karolis Petravičius: „Ateina diena, kai supranti, jog be Dievo gyventi negali“
Įkelta:
2016-05-20
Nuotrauka
,
Nuotrauka
,
Nuotrauka
Aprašymas

Kunigo Karolio Petravičiaus asmeninio albumo nuotraukos.

,
Nuotrauka
,
Nuotrauka
,
Nuotrauka

Tauragės Švč. Trejybės bažnyčioje kunigas vikaras Karolis Petravičius dirba aštuonerius metus. Neilgas laiko tarpas, tačiau jo užteko, kad šį jauną, amžinąsias vertybes puoselėjantį dvasininką pamėgtų ir gerbtų ne tik miesto, bet ir viso rajono žmonės. Nuoširdus, mokantis užjausti, pasidžiaugti kitų sėkme ar laimėjimais, rasti tikrus paguodos žodžius žmonėms jų skaudžios netekties valandą. Iš kur pas jauną kunigą toks tvirtas tikėjimas, toks asmenybės brandumas? K. Petravičius sutiko atsakyti į kelis „Tauragės žinių“ pateiktus klausimus. 

Kur augote, mokėtės, ką studijavote?

Taip jau Aukščiausiasis lėmė, kad gimiau legendomis, padavimais apipintoje, ant septynių kalvų esančioje Žemaitijos sostinėje – Telšiuose. Taigi, tėviškė – miesto viduryje prie pat Masčio ežero. Tėtis – užkietėjęs žvejys, stalius, mama – medicinos seselė.
Regis, labai skubėjau į šį pasaulį. Mat iš mamos pasakojimų žinau, kad nespėjo nė greitoji medicinos pagalba atskubėti – namuose ir gimiau...

Nuo pat vaikystės supo nuostabi gamta. Masčio ežeras tiesiog kieme... Tad tiek vasarą, tiek žiemą mėgau žvejoti. Buvau žiemą net į eketę įkritęs, skendau, bet tai neatbaidė nuo didžiausio malonumo – žvejybos. Gyvenau, kol vieną dieną širdyje pajutau nenumaldomą troškimą būti kunigu. Tad vos penkiolikos įstojau į mažąją kunigų seminariją, tai yra Telšių vyskupijos licėjų. Po abitūros egzaminų perėjau į Telšių vysk. Vincento Borisevičiaus kunigų seminariją, kur baigiau magistro studijas. Po studijų Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ įšventino į diakonus, vėliau į kunigus. Pusantrų metų dirbau Telšių vyskupijos kurijos sekretoriumi. Po to apie metus tarnavau Klaipėdos Kristaus Karaliaus bažnyčioje, o 2008-ųjų vasarą buvau paskirtas į gražiąją Tauragę. 

Kiekvienas supranta, jog kunigystė – tai ne amatas, o pašaukimas, sakramentas, nelengvas darbas, nes tai tarnystė atsisakant kai kurių savo norų, pagaliau galimybės turėti savo šeimą. Ar niekada nesigailėjote pasirinkęs tokį gyvenimo kelią?

Iš tiesų tarnystė ne amatas. Kaip paaiškinti pašaukimo slėpinį – nežinau. Čia lyg pirmoji tikroji viso gyvenimo meilė. Tu myli, bet nežinai kodėl – tiesiog myli. Taip ir su pašaukimu – ateina diena ir supranti, kad kitaip gyvent negali. Žinau – ne aš pasirinkau, o Dievas mane, nevertą, pasirinko, kad neščiau Jo šviesą ten, kur tamsu. 

Ar gailėjausi atsiliepęs į šį kvietimą? Drąsiai galiu sakyti, kad nesigailėjau ir nesigailiu. Nesakau, kad yra lengva šių dienų sumaterialėjusiame pasaulyje kalbėti apie dvasines vertybes, apie Dievą, moralę. Juk visi tokie išmanūs, išmintingi... Tačiau kuo mūsų aplinka išmanesnė, kuo visuomenė tampa labiau išsilavinusi, tuo pasaulyje labiausiai trūksta paprasčiausio, bet svarbiausio dalyko – meilės. Ir išmintingas tas, kas suvokęs šio pasaulio trapumą, daro čia ir dabar viską, kad nesigailėtų taip greit prabėgančių dienų. Ar pastebėjote, kad skaudžiausios ašaros prie artimų žmonių kapelių liejamos dėl nepasakytų žodžių – myliu, ačiū, atsiprašau?..
 

Tenka ne tik skelbti Dievo žodį, bet ir lankyti ligonius, kai kada jau sunkiai sergančius. Kai ligonis garbingo amžiaus – viena, o ką jaučiate ir kokius žodžius sakote, kai prieš Jus jaunas žmogus, kuriam suskaičiuotos minutės? Kokie tai būna žodžiai, galintys sustiprinti?

Amžius nesvarbus. Iškeliavimas amžinybėn visiems sunkus. Juolab, kad net šimtamečių paklausęs, ar nepailgo gyventi, visada gaunu atsakymą, jog ne taip klausiu. Mat laikas labai greitai nusineša dienas... 

Keista, bet yra ir vyresnio amžiaus žmonių, bijančių pasikviesti kunigą net sunkiai susirgus. Na, gal bijoma, juk šis sakramentas liaudyje vadinamas paskutiniuoju. Tačiau neretai po šio sakramento priėmimo žmonės net pasveiksta iš sunkiausių ligų. Vyksta stebuklai. Bet čia būtinas sąmoningas šio sakramento priėmimas atsiduodant į Gailestingojo Dievo rankas. Kai eini pas jauno amžiaus ligonį, labai priklauso, su tikinčiu jaunuoliu kalbu ar su netikinčiu. Tikinčiam nereikia nieko nė sakyti. Mes tiesiog kartu meldžiamės ir žinome, kad žemiškumu niekas neužsibaigia, o verčiau viskas prasideda. Argi Dievas, pats būdamas Meilė, gali iš mūsų visam laikui atimti tuos, kuriuos taip myli mūsų širdis? Žinoma, kad ne! Dievas tik trumpam nuo mūsų akių paslepia brangiausius tam, kad juos dar labiau mylėtume ir lauktume susitikimo pažadėtoje amžinybėje. Aš žinau, jaučiu, kad visi man brangūs iškeliavusieji ne kažkur nebūtyje, o mylinčio Dievo artumoje. Tad tikėjimas pats savaime ramina, guodžia ir priartina Dangų. Tuokart ir pati mirtis tampa nebe tokia baisi. Pamenu, jau sirgdamas vyskupas Antanas Vaičius apie amžinybę sakė: „Ten tiek daug man brangių žmonių iškeliavo. Noriu pas savus...“ 

Na, o jei nėra tikėjimo – nėra ką ir sakyt. Tada tiesiog meldžiuos, kad tikėjimo šviesuma paliestų netikėjimo tamsą. O malda yra labai galinga. Pasak gailestingumo apaštalės šv. Faustinos, ji siekia ten, kur nepasiekia nei mūsų darbai, nei mūsų rankos. 

Niekada nepamiršiu vieno sunkiai sergančio jaunuolio laiško savo tėvams: „Mieli Tėveliai, dėkoju Jums už gerbūviu išreikštą meilę. Tačiau negaliu atleisti už tai, kad manęs neišmokėte melstis, kad man nepasakėte, kas manęs laukia po mirties... Ir štai aš skaičiuoju paskutines savo gyvenimo dienas ir labai bijau.“ 
Mums gali atrodyti, kad vaikams ar jaunuoliams per anksti kalbėti apie tikėjimą, apie amžinuosius dalykus, bet vien aš, per beveik devynerių metų kunigiškosios tarnystės laiką, palaidojau apie 150 jaunesnių už save. Yra tik ši akimirka ir ši diena. Ir ką įskiepijame, ką įdedame į artimą, tuo esame patys turtingi ir išmintingi. Juk gyvenimo išmintis tik tada tampa tikra išmintimi, kai ji duoda vaisių tame, kuriam šią išmintį perdavėme.

Dalis žmonių prisipažįsta, jog nemoka melstis. Norėtų nuoširdžiai, tačiau neišeina. Kai kurie mūsų Dievo šaukiamės sunkią akimirką, kai mums nelengva, jaučiamės vieniši, visų apleisti. Kai esame laimingi – maldas atidedame į šoną. Ar tokių žmonių tikėjimas nenuoširdus? O gal taip elgtis žmogiška ir normalu?

Ne taip svarbu maldos forma, svarbi žmogaus širdis. Jei širdyje jauti Dievą, jei Jį myli, tai tavo malda bus tavo kasdienis gyvenimas, kuriame niekam nedarysi blogo, stengsiesi būti tiesiog geru žmogumi. O žodžiai, kuriuos tarsime kaip maldą taps mūsų nusiraminimo, poilsio, gerumo ir tos pačios meilės artimui šaltiniu. Mes dažnai Dievą, maldą, tikėjimą, pakeliam tik į kažkokį proginį ar pareigos lygį. Bet Dievas yra labai arti. Jis nenori būti paliktas už mūsų kasdienio gyvenimo durų. Jis trokšta būti mylimas taip pat, kaip mylim sau artimą žmogų. O juk kai myli, tai myli. Ir kai gerai, ir kai blogai.

Ne taip seniai per LRT kultūros kanalą mačiau seną įrašą – žurnalisto pokalbį su amžinos atminties monsinjoru Kazimieru Vasiliausku. Žurnalistui paklausus apie tikėjimo svarbą, monsinjoras atsakė: „Žmogau, jei gyveni bet kaip ir galvoji, kad peržengęs amžinybės slenkstį, kaip nors prasmuksi pro Dangaus vartus, – elgiesi neprotingai, negarbingai ir neišmintingai.“ Tad klauskime savęs, kaip mes elgiamės?

O, kad gyvas tikėjimas reikalingas žmogui, užtenka pasižvalgyt po pasaulį. Ar galėjome net susapnuoti, kad po tokių skaudžių XX amžiaus istorijos pamokų, karų, tremčių, genocidų, XXI amžius vėl atseikės tuos pačius karus, terorizmą, prekybą žmonėmis, savižudybių virusą, skendimą alkoholio, narkotikų, lošimų, paleistuvystės liūnuose... Kas mes be tikėjimo? Žemės dulkės, kaip Maironis sako: „...netrukus kapai.“ Dažnas jaučiamės labai svarbi persona. Didysis Žemaičių vyskupas Antanas Vaičius sakydavo: „Nepakeičiamų pilnos kapinės“. Arba žemaitiškai tarstelėdavo: „Varna nu meita, kita i veita.“ Vėlgi čia galėtų Maironis prabilti: „Ir kas ta garbė dainomis apdainuota, šešėlis kurs bėga greta. Išnyko žmogus ir svajota sapnuota išblyško kaip ryto rasa.“ 

Neseniai parodytas vaizdo įrašas, kuriame atvira kunigo išpažintis, jog vaikystėje buvo seksuliai išnaudojamas vieno klieriko. Tai ne vienintelis pedofilijos atvejis, drebinantis katalikų bažnyčią. Tokie skandalai nedrebina evangelikų liuteronų, pravoslavų bažnyčių, kuriose dvasininkams galima turėti šeimas. Tai galbūt celibatas yra blogis ir bažnyčiai reikėtų atsinaujinti? Tiesiog norėtųsi išgirsti jūsų nuomonę.

Klausimo formuluotė apie celibato panaikinimą, kaip pedofilijos sprendimo būdą, yra neteisinga. Dažnas celibatą supranta tik kaip skaistybės laikymąsi. Tačiau celibatas savo esme apima daug daugiau – tai laisvai pasirinktas, aiškus žmogaus gyvenimo būdas, pasišventimas tarnauti Dievui ir artimui visa siela, visu protu, visomis jėgomis. 

Teisingumo dėlei reikia priminti, kad brolių stačiatikių bažnyčioje taip pat nuo tam tikro šventimų, pareigų laipsnio celibatas privalomas. Jei stačiatikių dvasininkas nori sukurti šeimą, jis tai gali padaryti tik iki tam tikro religijos studijų meto. Vėliau duotas celibato pažadas sukurti šeimos nebeleidžia. Beje pažįstu ne vieną ir brolių evangelikų liuteronų kunigą, kurie laisvanoriškai laikosi celibato. Pažįstu ir krikščionių pasauliečių, kurie nesukūrė šeimos, visą gyvenimą gyveno skaistų gyvenimą taip save atiduodami kūrybai, menui, muzikai, poezijai... Juk žinote, kad net ne krikščionys budistų vienuoliai taip pat savanoriškai atsisako vedybinio gyvenimo dėl noro visiškai išsivaduoti iš pasaulio malonumų. Taigi, celibatas ar įvairios skaistumo siekimo formos gyvavo mūsų visuomenėje per amžius ir gyvuos tiek pat. Man asmeniškai celibatas didžiulė Dievo dovana, leidžianti būti arti žmonių, kuriems esu pavestas tarnauti. Juk jei turėčiau savo šeimą, vaikų, argi mano širdis nebūtų padalinta?..

O grįžtant prie pedofilijos žaizdos visuomenėje, pagal pasaulinius tyrimus nustatyta, kad šios tragedijos dažniausiai aptinkamos šeimose. Vėliau vaikų mokymo įstaigose, įvairiuose būreliuose ar ten, kur suaugusieji dirba su vaikais. Tad teigti, kad tai tik Katalikų bažnyčios problema – neatsakinga. Šie protu nesuvokiami, tragiški įvykiai tikrai Katalikų bažnyčios nedrebina. Tiktai, kaip ir kiekvieną protingą žmogų, skaudina iki sielos gelmių. Nesuvokiamas žmogaus žiaurumas atimti iš vaiko vaikystę, gyvenimo šviesumą, padaryti vaikui negyjančias žaizdas. Aš tikrai džiaugiuosi, kad vis daugiau tokių atvejų iškyla dienos švieson. Ir nesvarbu, kokią padėtį visuomenėje užimtų žmogus, padaręs šį žiaurų nusikaltimą, jis turi būti nubaustas atsakingų institucijų. Katalikų bažnyčia, sužinojusi apie jos narių nusikaltimus, ištiria įvykio tikrumą bendradarbiaudama su valstybės teisinėmis struktūromis. Tyrimas būtinas, nes yra daug atvejų, kai išaiškėja, kad dvasininkas apkaltintas nekaltai. 

Tad drąsiai tvirtinu, kad pedofilija ir visi žmogaus nuopuoliai – tai tos pačios sergančios visuomenės žaizda. Visuomenės, kuriai tikėjimas, šventumas, Dievas – juokingi „močiučių paistalai“. Visuomenės, kuri nebeskiria gėrio nuo blogio, kuri nebemato kur šviesu, kur tamsu. Ir kol žmonija nesugrįš prie sveiko, be priemaišų tikėjimo, tol pasaulyje regėsime pragaro vaizdą. Neveltui

Popiežius Pranciškus susikvietęs jaunimą į Romą šiomis dienomis ragino juos eiti prieš pasaulio srovę. Pasaulis, einantis be Dievo, pasišokinėdamas skuba pražūtin.

Pakalbėkime apie Jūsų kūrybą.

Meilę kūrybai, panašu, paveldėjau iš senelio, kuris buvo puikus smuikininkas, močiutės, kuri nuostabiai grojo akordeonu, tėvo, kuris net mamos širdį pavergė grodamas gitara ir dainuodamas... Tad kalbėti apie muziką, meną, tapybą galėčiau valandų valandas. Tai mano silpnybė. Kai širdy viso to gėrio prisikaupia daug – gimsta dainos, giesmės, taip gimsta paveikslai, taip gimsta dirbiniai iš molio. 

Beje, galiu atskleisti, kad jei Dievas duos, savo 35-mečiui rudeniop ruošiuosi išleisti antrąją kompaktinę plokštelę. Kaip visiems ir visada, meno išraiškai šiek tiek trukdo finansų stygius, bet kai kažko labai nori ir apie tai svajoji, svajonės turi nuostabią savybę – išsipildyti. 
 

 

Nuotrauka
margis
Valdo Latožos nuotraukos
Įkelta:
2024-03-04
Tokios žinios, ko gero, laukė ne viena tauragiškių šeima, auginanti mažamečius. Po kelerių metų pertraukos, sunkios ligos ir ilgo gydymo į darbą sugrįžta gydytojas Eugenijus Margis.
Nuotrauka
genute
Autoriaus ir Tauragės kultūros centro nuotraukos
Įkelta:
2024-02-06
Apie Gonovaitę Urmonaitę rašyti – ir kančia, ir malonumas: malonumas tas, kad tą žmogų pažįstu jau 45 metus (tiek, kiek ji gyvena Tauragėje), o kančia ta, kad vis tiek šios spalvingos asmenybės man nepavyks visapusiškai atskleisti. Žinodamas jos nestandartinius sprendimus scenoje ir gyvenime, pats jaučiuosi labai standartinis žurnalistas, kuriam lengviausia būtų tiesiog apžvelgti Genovaitės (arba kaip Andrius Naraškevičiukas sakydavo Genūūūtės) nueitą kelią Tauragėje: atvažiavo, įsidarbino, režisavo, skaitė poeziją, pati vaidino, rašė knygas, rengė festivalius, kraštiečių susitikimus, dirbo mokytoja... Ir tai būtų aišku, suprantama, išbandyta, patikrinta. Bet juk čia Genūūūūtė!
Nuotrauka
inga
Inesos Vaigauskienės nuotrauka
Įkelta:
2023-12-19
Nuo spalio pirmosios Tauragės kultūros centre darbus pradėjo kultūrinių renginių organizatorė-jaunimo koordinatorė Inga Tubutytė. Tauragiškė kviečia jaunimą drąsiai kreiptis į ją ir siūlyti savo idėjas bei išsakyti norus, pastebėjimus, kokių renginių trūksta Tauragėje.
Nuotrauka
irina
Irinos Sadauskienės asmeninio albumo nuotrauka
Įkelta:
2023-12-18
Kalbėti su Irina nuostabiai paprasta ir įdomu. Ji turi tiek daug ką pasakoti! Irina iš tų žmonių, kurie ne tik daug kuo domisi, turi sukaupusi daug žinių, bet ir turi noro visu tuo savo turtu dalintis. Sako, kad tokie žmonės būtų geri mokytojai... Nors dirba mokykloje, Irina – ne mokytoja. Vis dėlto savo žiniomis dosniai dalijasi su visais, kurie nori klausytis. Kaip jai pavyko suderinti tris didžiausius savo norus: norą keliauti, norą mokytis ir norą pasakoti istorijas?
Nuotrauka
nuotrauka
Įkelta:
2023-11-08
Tauragės rajono savivaldybės Birutės Baltrušaitytės viešosios bibliotekos bendruomenę pasiekė skaudi žinia – eidama 61-uosius metus mirė bibliotekos direktorė Meilutė Parnarauskienė. Šią skaudžią netekties valandą bibliotekos kolektyvas nuoširdžiai užjaučia Meilutės Parnarauskienės artimuosius.
Nuotrauka
jankauskas
J. Jankausko asmeninio albumo nuotrauka
Įkelta:
2023-11-02
Skaudvilės seniūnijos Trepų kaimo gyventojas Jonas Jankauskas bene visą gyvenimą užsiima amatais. 67-erių amatininko darbai, pristatyti ir konkursinėje parodoje „Aukso vainikas“, puošia ne tik Skaudvilės kraštą, bet iškeliauja ir į svečias šalis. Liaudies meno puoselėtojas teigia, kad menas ir amatai jį lydėjo nuo mažų dienų, o naujų idėjų kūriniams nestokoja – tik spėk suktis.  
Nuotrauka
Mokytoja
Paulinos Reketytės nuotrauka
Įkelta:
2023-10-05
Spalio 5-oji – Tarptautinė mokytojų diena. Proga ne tik skirti sveikinimo žodį, bet ir pasikalbėti apie iššūkius, su kuriais susiduria mokytojas. Švietimo sistema išgyvena sudėtingą laikotarpį, nesibaigiančios reformos atneša ne tik teigiamų pokyčių, bet ir sumaišties. Prieš porą savaičių įspėjamajame streike dalyvavę pedagogai šiandien pradeda protesto akciją, kurios trukmė dar neaiški. Bet aiškūs mokytojų reikalavimai – jie nori kokybiškesnių darbo sąlygų, mažesnių klasių, oresnio atlyginimo. Kas bevyktų švietimo sistemoje, mokytojas visada galvoja apie vaiką. Su džiaugsmu apie darbą kalba Skaudvilės gimnazijos priešmokyklinio ugdymo mokytoja Violeta Verpečinskienė, jau skaičiuojanti 34-us darbo metus mokykloje ir dalijasi įžvalgomis apie mokytojo kasdienybę, pokyčius ir iššūkius
Nuotrauka
pukeliene
Raimondos Alysienės nuotrauka 
Įkelta:
2023-09-01
Jovarų pagrindinės mokyklos direktorei Janinai Pukelienei šis rugsėjis mokykloje – jau 22-asis. Nuo praėjusių metų gruodžio direktorės pareigas einanti pedagogė sutiko pasidalinti mintimis apie mokyklos džiaugsmus ir rūpesčius. Bet pirmiausia pasidžiaugė savo mokyklos bendruomene, ypač administracijos darbuotojais: jie nuostabūs – kantrūs ir besišypsantys. 
Nuotrauka
nuotrauka
Valdo Kilpio nuotrauka
Įkelta:
2023-06-24
„Fizinis panašumas yra viena, bet mes – skirtingi žmonės“, – sako Vlado Putvinskio-Pūtvio provaikaitis Stasys Pūtvis, bet žvelgdamas į jį išties gali pamanyti, kad sutikai ano meto bajorą, dvarininką, visuomenės ir kultūros veikėją, rašytoją, knygnešį, žuvininkystės pradininką Lietuvoje, vieną iš Lietuvos šaulių sąjungos įkūrėją bei ideologą.
Nuotrauka
lidija
Autorės nuotrauka
Įkelta:
2023-06-03
Lidiją Šeputis Žygaičių seniūnijos gyventojai puikiai pažįsta – ji nuo 1983 m. dirbo Žygaičių ambulatorijoje sesele. 67-erių moteriai visą gyvenimą buvo svarbiausia buvo padėti žmonėms. Tokio darbštaus, atsakingo ir pareigingo žmogaus sunku nepastebėti – žygaitiškiai net teikė jos kandidatūrą Tauragės garbės piliečio vardui gauti. Į Lietuvą Lidiją atvedė meilė lietuviui Algimantui. Iš pradžių gyvenimas nebuvo rožėmis klotas – trukdė kalbos barjeras, nepažįstama aplinka, bet po truputį moteris įsikūrė, pelnė žmonių pasitikėjimą ir meilę
Nuotrauka
nuotrauka
Povilo Naujoko nuotrauka
Įkelta:
2023-04-30
Tauragiškis Povilas Naujokas socialiniuose tinkluose aktyviai dalijasi kvapą gniaužiančiomis gamtos nuotraukomis, netrūksta ir mylimos Tauragės vaizdų, akimirkų iš kelionių. Paauglystėje pradėjęs fotografuoti, nors ir buvo padaręs nemažą pertrauką, jis vėl sugrįžo prie savo pomėgio. Fotografas labiausiai mėgsta fiksuoti gamtą ir gyvūnus.
Nuotrauka
nuotrauka
Mindaugo Černecko nuotrauka
Įkelta:
2023-04-29
Kada, jei ne dabar, džiaugtis ir didžiuotis savo kraštu, kūrybingais jo žmonėmis, nešančiais meno šviesą mums visiems? Juk šiemet esame Lietuvos kultūros sostinė. Viena tokių šviesulių – menininkė, dailės ir technologijų mokytoja Vida Karbauskienė, kurios darbų paroda „Kodėl? ESU“ užvakar atidaryta Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ Edukacijų centre. Vida užduoda klausimą žodžiu, o atsakymą pateikia dailės kalba. Skaitytojų dėmesiui – interviu su autore.
Nuotrauka
juozas
Juozo Petkevičiaus asmeninio albumo nuotrauka
Įkelta:
2023-04-10
Tauragės krašto muziejuje „Santaka“ ketverius metus dirbantis fotografas Juozas Petkevičius kilęs iš legendomis apipinto Šilavoto kaimo Prienų rajone. Ar meno magija jį užbūrė nuo vaikystės, o galbūt užkrėtė mamos, mėgusios fotografuoti, pavyzdys? Pokalbis su Juozu – apie pažintį su fotografija, siekį gilintis į jos istoriją ir apie kasdienybę muziejuje.   
Nuotrauka
Zavinta
Įkelta:
2023-04-09
Tikinčiųjų ir ne tik jų laukiamos šv. Velykos – jau poryt. Šeimos džiaugsis buvimu kartu – eis į bažnyčią, sės prie vaišių stalų, ridens margučius. Prisimins tradicijas, tačiau neapsieis ir be naujovių. Štai Žavintos Kvederienės šeimos stalą papuoš ne tik pagal senovinį močiutės receptą iškepti grybukai, bet ir meniškai pačios Žavintos rankomis dekoruoti sausainiai – kiškučiai, žąsys ar avelės. Tokie sausainiai, kaip ir kiti jos kepiniai, papuoš ir ne vienos tauragiškių šeimos stalą.  
Nuotrauka
sokiai
Asmeninio albumo nuotrauka
Įkelta:
2023-03-28
Šiaulių arenoje surengtame Lietuvos standartinių ir Lotynų Amerikos sportinių šokių čempionate tauragiškių Agotos Marozaitės ir Mato Paupario pora, atstovaujanti šokių klubui „Dance life“ jaunių klasėje Lotynų Amerikos šokių programoje tapo vicečempionais ir į Tauragę parvežė sidabro medalius. „Dance life“ klubui tai pirmasis tokio aukšto lygio įvertinimas. Kaip tie medaliai „nukalami“, papasakojo klubo treneris Justas Bareišis. 
Nuotrauka
rindokas
Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ nuotrauka
Įkelta:
2023-03-23
Netekome dar vieno narsaus, atkaklaus, Lietuvą mylėjusio mūsų tautos tragedijos liudininko. 
Nuotrauka
vigantas
Tauragės kultūros centro nuotrauka
Įkelta:
2023-03-13
Kovo 13-ąją į Amžinybę išėjo Tauragės liaudies teatro aktorius, buvęs Tauragės kultūros centro darbuotojas Vigantas Užmiškis.
Nuotrauka
nuotrauka
Raimondos Alysienės nuotrauka
Įkelta:
2023-03-12
Paveikslai, iš kurių sklinda dvasios ramybė, šiluma, ypatingas gamtos pojūtis. Tokia paroda, pavadinta „Gamtos spalvos“, ką tik galėjo grožėtis Skaudvilės kultūros namų lankytojai. Autorė Justina Šemeklienė atvira: tapyba jai – poilsis, nusiraminimas, meditacija.
Nuotrauka
nuotrauka
Daivos Genienės asmeninio albumo nuotrauka
Įkelta:
2023-03-05
Tauragės visuomenės sveikatos biuro vadovė Daiva Genienė tauragiškiams pažįstama kaip sveikos gyvensenos propaguotoja, žygių su šiaurietiškomis lazdomis vadovė, renginių vedėja. Išleisdama savo eilėraščių knygą ji atskleidė dar vieną savo asmenybės pusę. „Kai eilių priguldyti pilni stalčiai, natūraliai kyla mintis guldyti juos tvarkingiau, pavyzdžiui, feisbuke, su žyma „tik draugams“. Kai eilėraščiai suranda savo skaitytoją, sukelia diskusijas, dovanoja grįžtamąjį ryšį, kažką padrąsina, kažką įkvepia – aplanko drąsa išleisti knygą“, – sako ji.  
Nuotrauka
inga
Įkelta:
2023-02-25
Tauragės sporto centro direktoriaus pavaduotoja, rankinio trenerė Inga Jurienė gimė ir augo Tauragėje, baigė tuometinę Tauragės 2-ą vidurinę mokyklą. Rankiniu susidomėjo antroje klasėje, o nuo septintos mokėsi sportininkų klasėje – visa rankinio komanda. Pasirinkusi trenerės kelią ji didžiuojasi savo auklėtinėmis, o labiausiai tuo, kad išsiugdė sau įpėdinę. Ir sūnus Lukas, užaugęs sporto salėje, pasirinko sportininko kelią. Nors moteris jau pasvarsto, kad galbūt laikas sportinius batelius, kaip sakoma, pakabinti ant vinies, vis dar žaidžia veteranų lygoje. Taip nuo 1983-ųjų – jau 40 metų – rankinis yra neatsiejama Ingos gyvenimo dalis.