Asmenybės

„Visus kviečiu būtinai apsilankyti Pagramantyje ir visose mažosiose Lietuvos kultūros sostinėse, kurių šiais metais yra dešimt. Pasimokykite, kaip šios bendruomenės sutinka šventes – blaiviai, su ištiesta ranka kaimynui, su dideliu bendrystės jausmu, tuo užkrėsdami kiekvieną apsilankiusį. Neliksite ir nepavaišinti, nes tik taip svečius sutinka kaimo žmonės,“– taip garsus tauragiškis Liudas Mikalauskas ragina kraštiečius nepraleisti progos susiburti mažųjų kultūros sostinių renginiuose. 

Pagramančio miestelis tapo viena iš dešimties 2016 metų Lietuvos mažųjų kultūros sostinių. Mažoji Lietuvos kultūros sostinė – nacionalinis LR kultūros ministerijos ir Naisių kaimo bendruomenės inicijuotas ir vykdomas projektas. Šio projekto tikslas yra įrodyti, kad ir mažuose miesteliuose, nors juose ir nėra garsių teatrų, operos, didelių koncertų salių, kultūrą kuria paprasti kūrybiški žmonės. 
Kultūros sostinių renginiai pritraukia po visą šalį išsibarsčiusius kraštiečius, žinomus atlikėjus skatina susiburti ir kurti gimtinėje. 
Garsus tauragiškis, operos solistas Liudas Mikalauskas aktyviai prisideda prie mažųjų kultūros sostinių veiklų ir, žinoma, nepamiršta savo gimtojo Tauragės krašto. Atlikėjas ketina koncertuoti Pagramantyje Liepos 16 dieną vyksiančioje Pasaulio Žemaičių sueigoje, kurios metu vyks ir Tarptautinio Tauragės vokalinės muzikos festivalio atidarymas, su valstybiniu dainų ir šokių ansambliu „Lietuva“. Kraštiečių mylimas Liudas teigia, jog Mažosios Lietuvos kultūros sostinės titulas paprastam kaimo gyventojui reiškia ne tik kultūros kokybę ir kiekybę, bet kelia kiekvieno gyventojo vertę. Žiniasklaidai išplatintame Ž. Vyštartaitės interviu Liudas Mikalauskas kviečia kraštiečius iš arčiau pažinti kultūrinį gyvenimą kaime: 

Teigiate, kad jus žavi kaimas. Kodėl?

Gimiau ir augau Tauragės miesto pašonėje Jovarų rajone, gamtos apsuptyje. Tikruoju vaikystės kaimu vadinu Norkaičius, kur dabar gyvena mano tėveliai. Pastatai jau nauji, tačiau mane vis dar lydi malonūs vaikystės prisiminimai atostogaujant pas senelius.
Studijų metus praleidau Kaune, džiaugiuosi, kad tai nesitęsė ilgai. Gyvendamas daugiabutyje turėjau kaimynus iš visų pusių, jausdavau tuos žmones, nejauku buvo girdėti, kaip koks kaimynas vaikus auklėja, turėjau save varžyti, negalėjau groti pianinu, kada noriu. Tad liko tik vienas apsisprendimas – gyventi kaime.
Džiaugiuosi, kad sutikau nuostabią žmoną Sigutę, kartu nusprendėme kraustytis gyventi į kaimą. Kaip Sigutė sako, gyvename gamtoje, o ne kaime. Nesu iš tų meno žmonių, kurie labiau vertina bohemą ar vakarus, leidžiamus su draugais, nei buvimą kartu su šeima gamtoje. Esu vienas tų kūrėjų, mėgstančių vienatvę.

Gyvenimas gamtos apsuptyje, kaime priverčia prisiliesti prie tikrųjų vertybių?

Miesto žmonės bijo kaimo dėl jo kuriamo klaidingo, negatyvaus įvaizdžio, kad visi ten prasigėrę ir gyvena tik iš pašalpų. Žodis „kaimas“ man kuria tik geras emocijas. Prisimenu, atvykus man su žmona gyventi į kaimą sugalvojau sekmadienį išsitraukti žoliapjovę. Miesto žmogui tai nesudaro jokių problemų, o kaimo žmonės gyvena vadovaudamiesi kitomis vertybėmis. Eina vienas kaimynas pro šalį, žiūri, kitas... tol, kol viena moteris praeidama man sako: šventadarbis... Šią pamoką išmokau, kaime gyvendamas turi paklusti kitoms „taisyklėms“. Niekur kitur nepajusi tokio bendruomeniškumo, kaip kaime. 
Gyvendami daugiabutyje dažnai net nepažįstame kaimynų, o ką jau kalbėti apie jų vardus, pavardes... Taip nutinka todėl, kad mes stengiamės susikurti savo erdvę, į kurią nieko nesinori įsileisti... Kaime pažįsti net kaimyną, kuris gyvena už 100 metrų. Gyvendamas čia pradedi pažinti žmogų. Jei nutinka taip, kad atsiranda kaime vargingiau gyvenančių, tokia žinia greitai pasklinda, ir visas kaimas prisiima atsakomybę vieni už kitus, skuba padėti. Linkėčiau kiekvienam miestiečiui atvažiuoti į kaimą bent kokiam mėnesiui pagyventi, pajusti bendruomenės gyvenimą. Noriu pasidalinti savo tėvų pavyzdžiu. Būna ir taip, kad aš negaliu jų aplankyti, nes jie renkasi kartu su bendruomene ir kepa kugelį, ar renkasi prieš šv. Kūčias ir kepa kūčiukus.

Kokią vietą muzika užima Jūsų gyvenime?

Muzika man – mėgstamas darbas, susidedantis iš labai daug segmentų, o svarbiausias jų – žmogus, kuris manęs klauso. Aš labiau myliu žmones, o ne pačią muziką, jei likčiau tik aš ir muzika, manau, mesčiau šį darbą. 
Muzika man pati puikiausia priemonė susitikti žmones, labiausiai mėgstu koncertus kamerinėje aplinkoje, kai galiu bendrauti, dovanoti emocijas, kartu liūdėti ir džiaugtis kartu su kiekvienu atėjusiu išgirsti muzikos. Nemėgstu teatro, nors labai daug koncertuoju miuzikluose, operetėse. Teatras turi vieną blogybę – kai įsijungia prožektoriai, šviečiantys tiesiai į atlikėjo akis, nieko negalima matyti, net žmonių, sėdinčių pirmoje eilėje, – to aš labai nemėgstu. Tikrąją meilę muzikai jaučiu tada, kai koncertuodamas sulaukiu emocijos iš klausytojo.
Tenka daug koncertuoti mieste ir kaime. Miesto žmogus dažniausiai ateina klausytis koncerto užsidėjęs kaukę – viską suprantančio ir žinančio, o tu, mielas artiste, linksmink mane. Kaime žmogus, nors ir 15-ą kartą lankydamasis koncerte, dažniausiai yra atviras, ne kartą kaime mačiau verkiantį, linksmą, susikaupusį ar kartu iš širdies dainuojantį. 

Ar svarbu, kokie klausytojai susirenka klausyti muzikos? Kodėl?

Blaivus klausytojas yra protingas, atviras emocijai, toks žmogus, šalia kurio būti ir „eiti į kontaktą“ yra įdomu. Neblaivaus klausytojo jokios emocijos nepaliečia, jam nėra svarbu ir tavo atliekama muzika. Tik pamačius tokią auditoriją, artistą apima nemalonūs jausmai, baimė. Dar neprasidėjus koncertui, jis netenka žavesio. Labai apmaudu, tačiau yra tekę tai patirti. Po tokio koncerto būna sunku atsigauti net keletą dienų. Liūdniausia, kad tokių renginių organizatoriai ir klausytojai tave kviečia ir priima ne kaip menininką, o kaip samdinį. Dažnai renginiuose lankausi ir kaip klausytojas. Kartu su šeima renkamės ir važiuojame į tuos renginius, kurie yra blaivūs, kuriuose žmonės džiaugiasi vieni kitais.