Nuo jaunystės bibliotekoje dirbanti Virgina Bartušienė teigė, kad bibliotekų vaidmuo per daugelį jos darbo metų smarkiai pasikeitė. Tarybiniais laikais bibliotekininkėms teko ne tik knygas inventorizuoti, bet ir daryti kaimo gyventojų bei jų laikomų gyvulių surašymą. „Tauragės žinių“ kalbinta moteris tikino, kad laikui bėgant atsirado daugiau kultūrinio, kraštotyrinio bei šviečiamojo darbo, kurio ji mielai imasi: surašyti krašto šviesuolių prisiminimai atgulė lentynose ateities kartoms.
Nedidelėje Pagramančio bibliotekoje Virgina Bartušienė pasitiko su šypsena ir siūlė arbatos. Vienintelis karštą vasaros dieną buvęs skaitytojas, matydamas, kad bibliotekininkė bus kurį laiką užimta su žurnaliste, prašančiu žvilgsniu rodė į kompiuterį. „Galima, žinoma. Tik ne per daug – reikia ir knygučių paskaityti“, – ištarė moteris ir nusivedė arbatos.
– Vaikai knygų nebenori. Kompiuteriai dažniausiai būna tiesiog apgulti. Tik tiek, kad po pamokų mokiniai yra autobusiukais vežami į namus, tai laiko lieka labai mažai. Nebent per laisvas pamokas, – pradėjome pokalbį.
Virgina Bartušienė dirbti pradėjo Kęsčių bibliotekoje dar 1975 metais, kuomet darbo buvo paties įvairiausio. Moteris, paprašyta sulyginti dabartinę savo veiklą su tarybiniais metais turėtomis pareigomis, tvirtina niekaip negalinti to padaryti – viskas per daug pasikeitė. Teko keistis ir bibliotekų darbuotojoms.
– Darbas anuomet buvo sausokas, teko pačioms antspauduoti knygas, jas inventorizuoti. Nemėgstu išmesti nereikalingų daiktų, tad dar ir dabar pas mane galima rasti inventorizacijos spintą. Palikau ir Lenino bei Engelso raštus – juk kažkada tai buvo svarbu, kodėl turime pamiršti istoriją, kad ir kokia ji buvo? Turiu potraukį bendrauti su vyresnio amžiaus žmonėmis. Štai rašau tremtinių prisiminimus – o kada juos bepakalbinti, jei ne šiandien? Rytoj kurio nors gali nebebūti, – net apie rimtus dalykus linksmai kalbėjo moteris.
Šis pomėgis bibliotekoje dirbančiai tauragiškei nėra bevertis laiko švaistymas – iš tokio nuoširdaus bendravimo išėjo net keli aplankai, pilni įvairiausių prisiminimų, nuotraukų. Lentynose sugulė ne tik dar nebaigti tremtinių prisiminimai, bet ir auksarankių darbai.
– Su moterimis anais laikais įvairias parodas darydavom – nėrinių, austų juostų, siuvinių. Taip pat subūrėm su mergaitėm šokių ratelį. Kaip mokėjom, taip šokom. O paskui ir pasirodydavom per kokią šventę. Visos ateidavo pačios, nieko neteko ieškoti ir kviesti. O per gyventojų ir jų gyvulių surašymus susipažindavau su visais. Net ir baigusi darbą Kęsčiuose bei 13 metų niekur nedirbusi, atvykusi į Pagramančio biblioteką, neilgai trukau susipažinti ir su čionykščiais. Dabar jau beveik visus galiu išvardinti, – džiaugėsi kaimo gyvenimu V. Bartušienė.
Tokios pažintys esą įdomios ne tik prisiminimais, tačiau ir kitais dalykais – vis atsiranda įdomių žmonių, kurie tai kokį augintinį neįprastą įsigyja, tai kitokį nei visi pomėgį turi. Kaimo žmonės – bendraujantys ir nesusvetimėję: mielai parodo, ką įdomaus turi, papasakoja.
Bibliotekos gyvenimą smarkiai pakeitė atsiradę kompiuteriai. Ne mažesnę įtaką daro ir kaimo gyventojų bei vaikų skaičiaus mažėjimas. Skaityti nebenorintis jaunimas bibliotekon užsuka pažaisti kompiuterinių žaidimų.
– Seniau buvo lenktynės – kas pasiims ir perskaitys daugiau knygų. Ima viena maža mergaitė 9 knygas, tai kita ims 11. Ir būtinai perskaitys, kad ir plonytes. Dabar užsukę mokinukai jau ima tik tas, kurias mokytoja liepė perskaityti. Stengiasi pedagogai, daro pas mus garsinio skaitymo valandėles. Per jas sugalvojam ir prizus, dalinam klausytojams-skaitytojams. Bet jauno žmogaus dėmesį patraukti sunku. O mums, bibliotekų darbuotojoms, buvo sunku atsiradus kompiuteriams: aš pirmą dieną vos neapsiverkiau. Atvežė kompiuterius, sutvarkė ir paliko. O vakare jau ruošiuosi vykti namo, bet pamiršau, kaip kompiuterius išjungti. Gerai, kad vaikai išmanūs ir greit prie visko prisitaiko, tai padėjo, – juokėsi bibliotekininkė.
Nors ir mažėja vaikų, tačiau pašnekovė teigia, jog kaimo žmonės gan aktyviai skaito. Viena moteris esą skaito pabudusi anksti ryte, kad vaikščiodama po namus nepažadintų šeimynos. Būna, kad iš gretimo kaimo atvažiuoja vienas šeimos narys su kitų narių skaitytojo kortelėmis ir tada būna sunkiausias darbas bibliotekininkei – kiekvienam išrinkti po knygą ar net dvi. Ir labai svarbu – nepaduoti tos, kurią jau skaitė.
– Pažįstu kiaurai visus savo skaitytojus. Nors dauguma dabar atėję dairosi į naujų knygų lentynas, vienas kitas užsuka ir klasikos paieškoti. Studentės vis renkasi Dostojevskį, Tolstojų. Būna labai sunku, kai ateina laikas nurašyti nebeaktualias knygas, – pasakojo Virgina Bartušienė.
Moteris sugeba atėjusiems skaitytojams parinkti knygas tokias, kurių jie dar neskaitė. Taip pat sukasi ir kraštotyros rutinoje – kalbina senyvus gyventojus, renka istorines žinias, kad jos liktų išsaugotos ateities kartoms.