Toji kaimo glūduma – tai Tauragės rajono Mažonų seniūnijoje, Pagramančio regioninio parko teritorijoje esantis Matiškių kaimas, kur daugiavaikėje, 8 vaikų šeimoje tolimais karo metais gimė dailininkė Bronislava Orlingytė, dabar Lapinskienė. Tas aukštasis menas – tai B. Orlingytės-Lapinskienės narystė Lietuvos dailininkų sąjungoje, parodos Lietuvoje, Europoje (Prancūzijoje), Azijoje (Jungtiniuose Arabų Emyratuose), Amerikoje (Čikagoje). Tai keliolika gobelenų, keliasdešimt tapybos darbų, tautinių rūbų projektai.
75-erių metų sukakties proga dailininkė su savo darbais sugrįžo į gimtinę ir Tauragės B. Baltrušaitytės viešojoje bibliotekoje rugpjūčio 26 dieną rengia gobelenų, tapybos, akvarelių, tautinių rūbų projektų parodą. „Tauragės žinių“ žurnalistė parodos išvakarėse kalbėjosi su B. Orlingyte-Lapinskiene ir jos vyru kompozitoriumi Anatolijumi Lapinsku apie gyvenimo kelią, meną, šeimą, keliones.
– Gerbiama dailininke, į Matiškių kaimą, kaip pasakojote, gerokai pasistengus, įmanoma iš Tauragės nueiti ir pėsčiom, tiesa, nebijant sušlapti kojų – peršokant Šuniją ir perbrendant Jūrą. Kaip atrodė pokario laiku Jūsų vaikystė, ar dažnai pasiekdavote Tauragę?
– Pripažinsiu, kad tikrai nedažnai, vis dėlto keliolika kilometrų. Mano, kaip ir kitų kaimo vaikų gyvenimas sukosi šalia namų. Tolimesni žygiai, aišku, susiję su mokykla. Jocių pradinė buvo už trijų kilometrų, mažam vaikui tai tikrai nearti. Jau tuomet pajutau meno poreikį, piešdavau ant laisvo laikraščio ploto, o spalvas pasidarydavau iš nuskintų gėlių žiedų. Į septynmetę tekdavo keliauti dar toliau – į Mažonus, už 4–5 kilometrų, išeidavau brėkštant, pareidavau temstant. Buvo toks „beždžionių tiltas“ per Jūrą, ačiū Dievui, niekas nenudardėjo juo eidamas. Mažonuose jau pasireiškiau kaip dailininkė, ką nors mokyklai nupaišyti visi kreipdavosi į mane, mokinukę.
Į dailę mano gyvenimo kelias pakrypo beveik atsitiktinai. Tiesiant elektrą į mūsų namus užėjo elektrikas iš Kauno. Pamatęs mano piešinius, jis ryžtingai pasiūlė man mokytis dailės. Kartu su mamute nuvažiavome į Kauną, tasai elektrikas apnakvindino, parodė kur nueiti. Kauno dailės mokykloje labiausiai bijojau stojamojo piešimo egzamino, nes buvo parašyta: „Piešimas. Lukštas.“ Neturėjau supratimo, kaip tą lukštą reikės paišyti. Pasirodo, kad Lukštas tai mokytojo pavardė...
Į tuometinį dailės institutą įstojau irgi su nuotykiais. Specialybę išlaikiau aukščiausiais pažymiais, bet iš istorijos gavau ne kokį. Ruošiausi jau grįžti namo, bet čia padėjo geri žmonės, užmiršau tik to dailininko pavardę. Žinodamas mano dailės gebėjimus, jis pasikalbėjo su kuo reikia dėl to istorijos pažymio, nusižengdami visoms taisyklėms jį kilstelėjo ir taip tapau studente.
– Kaip klostėsi gyvenimas po instituto?
– Pirmieji dveji metai ne kažin kaip. Dirbau Telšių taikomosios dailės technikume. Pats darbas tikrai teikė malonumą, tačiau gyvenimo sąlygos buvo baisios, gyvenau praktiškai nešildomoje patalpoje – mokyklos klasėje. Bet buvo ir linksmesnių valandėlių. Atvažiavo inspektorius iš ministerijos. Visus kritikavo, kad nepildomi žurnalai. Aš irgi užmiršdavau užpildyti. Bet mane dar nusivedė vakare į restoraną ir visiems pagyrė, kad gerai dirbu. Gal kritau jam į akį...
Po dvejų metų žadėjo lyg ir normalesnį būstą, bet aš jau niekuo netikėjau ir bėgte pabėgau į Vilnių, kurgi daugiau. Čia jau ir „užsikabinau“. Po pusantrų metų ištekėjau už kompozitoriaus Anatolijaus Lapinsko, po metų gimė pirmas sūnus, dar po metų – kitas. Kaip tais laikais sakydavo, „gavom“ butą. Kol vaikai buvo maži – auginome juos namie, į darželius patekti ir tais laikais buvo nelengva, tol su kūryba teko palūkėti.
Tik po gero dešimtmečio intensyviau įsijungiau į kūrybą. Palaipsniui pradėjo formuotis mano stilius, tai vienas svarbiausių kiekvieno menininko siektinų tikslų. Kolega nacionalinės premijos laureatas Feliksas Jakubauskas apie mano kūrybą sakė: „jos kūriniai pasižymi tik jai būdingais spalviniais ir kompoziciniais sprendimais“. Ir iš tikrųjų, nesekiau ir neseku jokiais Lietuvos ar pasaulio autoritetais, dažniausiai turiu tik bendrą kūrinio planą, o konkrečiai nuklystu įkvėpimo ir nuotaikos vedama.
Dailioji tekstilė yra lėtai kuriamas menas, siūlas prie siūlo, kol išaudi delno dydžio plotą, praeina ištisa savaitė. Būna ir įkvėpimo laikotarpių, kai neskaičiuoji valandų, o tai ir dienų. 1989 metais, būdama Dzintario kūrybos namuose prie Rygos, nuo ryto iki vakaro dirbdama, per mėnesį išaudžiau didelį kilimą „Sugrįžtantys paukščiai“, skirtą S. Dariaus ir S. Girėno skrydžiui per Atlantą.
Tapyba, akvarelė kuriama žymiai greičiau. Nemažai darbų sukūriau Nidoje. Deja, ne visus juos turiu. 2002 metais keliasdešimt Nidos plenero dailininkų darbų sukrovėme į autobusiuką, o šį kažkas pavogė su visais paveikslais, tarp jų buvo ir mano.
– Jūsų vyras – kompozitorius, ar nekūrėte bendrų darbų?
– Dailė – tai ne poezija, kurios žodžiais galima kurti dainas. Iliustravau savo vyro dainą „Talkininkų ratelis“ tuometiniame „Genio“ žurnale. Tik tiek. Tiesa, sukūriau tautinių rūbų projektus vyro vadovaujamiems folkloro ansambliams. Tai tikrai kruopštus, beveik mokslinis darbas. Keletas jų priklauso Tauragės muziejui.
– O vaikai, ar nepalinko į muziką ar dailę?
– Nepalinko, ypatingai ir neverčiau. Gal ir gerai. Tarybiniais laikais dailininkai ir kompozitoriai turėjo nemažą valstybės palaikymą. Muziejai įsigydavo meno kūrinius, radijas įsigydavo dainų. Dabar menininkai turi patys ieškoti užsakovų savo kūrybai, žodžiu, sukasi, kaip išmano. Mano kūrinių yra įsigiję Lietuvos muziejai, nemažai jų yra dailininko Sauliaus Kruopio renkamame Nidos rinkinyje, yra nukeliavusių ir į Amerikos privačias kolekcijas.
– Na, o ar kolekcionuojate kelionių įspūdžius?
– Laisva Lietuva atvėrė sienas, buvau Paryžiuje ir Londone, Romoje ir Berlyne, Milane ir Varšuvoje. Plaukiau laivu į Norvegijos fiordus, Sueco kanalu nuplaukiau net į Jungtinius Arabų Emyratus. Visur gražu, bet namie – gražiausia. Kas vasarą nuvažiuoju į Matiškių kaimo laukus, aplankau Matiškių piliakalnį, Jūros pakrantes. O Vilniaus apylinkes turbūt visas su vyru išmaišėme. Kaip jam sakau, čia Lietuvos žemė, džiaukimės per ją eidami.