Tauragėje, Miško gatvėje esanti katilinė pasipuošė originaliu piešiniu. Ir čia pasidarbavo ne gatvės padaužos, graffiti keverzonėmis marginantys visa, kas papuola. Savaitgalį piešdamas gatvės meną nusprendė praleisti tauragiškis Martynas Aužbikavičius – veržlios ir nenustygstančios audiovizualinio dizaino studijos „Wide Wings“ komandos narys – animacijos skyriaus kūrybos vadovas.
Atvykusi į minėtą Miško gatvės kiemą, „Tauragės žinių“ žurnalistė aptiko Martyną pačiame darbų įkarštyje – pasilipęs kopėčiomis vaikinas margino niūraus pastato sieną. Paklaustas apie šio piešinio idėją, jaunas menininkas pasakojo: „Piešinio vinis – skaitantis žmogus. Skaitymas, tai tarsi kelionė laiku, su knyga gali pralaužti kampuotos dėžutės – daugiabučio sienas.“ Kodėl čia? „Šiame kieme užaugau, čia pradėjau piešti, o Tauragėje žmonės dar nesugadinti, džiaugiasi miesto vaizdą paįvairinančiais piešiniais – Vilniuje jiems jau įkyrėjęs graffiti, leidimą gauti išmarginti pastato sienoms gana sunku,“– atviravo vaikinas. Sutikę Martyną – nuoširdų ir draugišką animacijos profesionalą, panorome artimiau susipažinti su kūrybišku tauragiškio darbu ir įtraukiančiu animacijos pasauliu, todėl paprašėme jo papasakoti apie viską plačiau.
– Animacija žmonių mintyse siejasi su vaikyste, taip pat sakoma, kad kūrybiškas suaugęs – tai vaikas, kuriam pavyko išlikti. Ar pritari šiam požiūriui? Tavyje gyvena vaikas?
– Šio posakio nereikėtų priimti tiesiogiai, todėl sutinku tik dalinai. Suagusiam asmeniui gyvenime tenka daugiau atsakomybės negu vaikui. Suaugusiojo sprendimai apgalvoti, o baimė klysti jį atbaido nuo veikimo dėl menkiausių abejonių. Dažniausiai pasirenkame saugų ir išbandytą kelią.
O koks yra vaikas? Kokie gi mes būdavome patys? Nuolat smalsūs, kas dieną tyrinėjome pasaulį. Jis toks nesuprantamas, įdomus ir paslaptingas. Bandėme jį suprasti, išreikšti. Ragavome smėlį, kopėme drąsiai į viršų, net nežinodami, jog galime kristi žemyn. Kažką konstravome, ardėme ir buvome nuolat užimti ieškojimų. Trumpai tariant, smalsumas – aukščiausioje viršūnėje, o čia ir prasideda didieji atradimai.
Tik problema ta, jog pas daugelį žmonių kažkuriame etape įvyksta lūžis ir smalsumas dingsta dėl tam tikrų priežasčių... Tampame pasyvūs, visai kaip akmenys. Nėra atradimų, nėra ir kūrybos. Taip niekur nenuvažiuosi, nes galva tampa tuščia, kaip bakas. Aš stengiuosi išlaikyti balansą, gyventi kaip suaugęs, bet žiūrėti vaiko akimis.
– Animacinių filmų kūrimas – labai kruopštus ir daug laiko reikalaujantis užsiėmimas – 1 sekundė animacijos kuriama visą savaitę. Kas lėmė, kad pasinėrei į šią veiklą?
– Taip, jei dirbi vienas, per savaitę gali sukurti nuo 1 s iki 20 s. Su komanda viskas vyksta greičiau, bet vis vien tai yra ilgas procesas. Kartais su kolegomis juokaujame, kad nebijome konkurencijos, nes čia reikia daug kantraus darbo.
Iki animacijos kūrimo vedė nuoseklus kelias. Vaikystėje kurdavau personažus mokyklinio sąsiuvinio kampe. Paaugęs piešdavau ant sienų, iliustruodavau gyvenimiškas situacijas. Piešdavau viską, kas šaudavo į galvą ir ką pamatydavau. Taip priėjau etapą, kuomet piešime pritrūko iššūkių. Mažai kas kito šioje sferoje. Nepastebimai savo paslaptingumu pradėjo traukti animacija. Juk tai – judančios iliustracijos! Kaip ši iliuzija veikė, buvo nesuvokiama protu paslaptis, kurią norėjau suprasti ir tokiu būdu prikelti savus personažus. Didesnis postūmis link kantrybės ir kruopštumo buvo darbas Anglijoje. Apie porą metų dirbau fabrike, kur reikėjo atlikti daug monotoniško darbo. Pavyzdžiui, 3 000 kartų išgręžti skylutę detalėje, 5 000 kartų uždėti spyruoklę, o kartais gaudavau kūrybiškesnio darbo – galėdavau ant 1 000 detalių užrašyti serijos numerį. Taip bedirbant pagalvojau – kam man 5 000 kartu gręžti, jei galiu 5 000 kartų nupiešti. Juk taip daug įdomiau ir nėra monotonijos. Sudėjus 5 000 piešinių į vieną vietą, gaunasi virš 2 minučių animacijos, o 2 minutės animacijos – tai didelis laiko tarpas papasakoti kažką įdomaus. Kūryboje yra lygiai taip pat kaip sporte. Jei tu nesitreniruoji, tai jokių rezultatų negalėsi parodyti. Tai nėra tas pats, kaip išmokti važiuoti dviračiu. Turi nuolat palaikyti formą, tai yra labai svarbu. Jokios kitos paslapties nėra.
– „Wide Wings“ įkūrėjas Gediminas Tamulynas apibūdina tave kaip vieną „kiečiausių“ animatorių Lietuvoje. Jis pasakojo, kad išmanai visą animacijos kūrimo procesą nuo pagrindų – pats prodiusuoji, pieši, montuoji... Kur viso to išmokai? Ar seniai su Gediminu dirbi?
– Galiu patvirtinti, kad tai gryniausia tiesa... Šiai dienai vienas pats sugebu parašyti istoriją, sukurti reikiamus charakterius, nupiešti animacijos fonus. Tiesiog sukurti visą filmą.
Dalį žinių apie montažą, scenos išdėstymą ir kitus filmo elementus, kurie taip pat reikalingi animacijoje, sužinojau iš Gedimino Tamulyno bei Raimondo Kavaliausko. Tai buvo puikūs pavyzdžiai, iš kurių galėjau mokytis, stebėdamas jų darbus bei perimdamas žinias. Kitus dalykus teko sužinoti savarankiškai. Ieškoti literatūros apie animaciją, perprasti kompiuterines programas, išmokti animuoti taip, kad žiūrovas patikėtų, jog tai tikra. Tuo ir žavus darbas komandoje. Visi galime dalintis vieni su kitais atradimais ir žiniomis, kurios yra iš asmeninės sferos, taip papildydami vienas kitą. Juk būdamas vienas visko negali sužinoti ir padaryti.
Tarp kūrėjų yra posakis – geriausias animacijos universitetas – tai reklamos industrija. Dirbant su reklama, klientai prašo atlikti dalykus, kurių niekada nesi daręs ir viską turi padaryti per „super duper“ trumpą laiką.
Su „Wide Wings“ bendrų projektų teko daryti dar mokyklos laikais. Tauragėje mes nebuvome nei kaimynai, nei klasiokai. Kūryba mus suvedė į vieną komandą. Tuo metu buvo organizacija ,,Laisvas Plotas”. Manau, kad tai ir buvo pradžia viso to, kur esame dabar. Dar mokyklos laikais teko lankyti Moksleivių kūrybos centrą. Tai buvo puiki vieta susipažinti su meno pagrindais, išbandyti įvairių piešimo technikų. Vėliau sekė kantrus ir savarankiškas darbas su savimi.
– Tavo kuriama animacija – ypatinga, nes joje užkoduota žinutė, kurią suprasti iš pirmo karto gali ne visi. Iš kur semiesi idėjų tokiems projektams?
– Visos idėjos kyla iš alkano smalsumo, aplinkos siurbimo į save, tyrinėjimo, skaitymo, mokymosi, kelionių ir t.t. Dažnai idėjos kyla tiesiog pažvelgus kitu kampu į jau įprastus ir mums gerai žinomus dalykus. Jos pačios ateina, net nesistengiant. Tereikia spėti realizuoti. Mano tikslas kūryboje – tegul tai būna suprantama įvairiam žiūrovui. Nors kartais tam tikrų dalykų iškarto suprasti net nereikia, užtenka, kad tai pajustų ir pasiliktų atmintyje. Tikiu, kad bet kokio gilumo kūrinį galima pateikti visiems suprantama kalba.
– Esate animacijos versle pionieriai? Jungiate fotografiją su animacija, kodėl tai įdomu? Kuo skiriasi filmuoto ir animacinio klipo perteikiama žinutė vartotojui? Papasakok apie šį fenomeną.
– Lietuvoje gal ir taip, tačiau pasaulyje – tikrai ne. Mūsų rinka labai jauna ir tam pilnai nepritaikyta. Patys turime sau pasiruošti aplinką, kurioje dirbame. Fotografijos ir animacijos kolaboracija atsirado iš piešimo ir eksperimentavimo. Tai nuoseklaus darbo rezultatas.
Tokio reklaminio žanro pradininkai nėra tiksliai žinomi, bet tai jau darė Disney 5-ąjame dešimtmetyje, sukurdami keletą aiškinamujų animacijų apie statybos įrankių gamybą.
Filmuotas formatas – puikus įrankis nupasakoti tikrovę, dokumentiką, reklamuojant apčiuopiamą produktą ar papasakojant istoriją bei sukuriant filmą.
Tuo tarpu animacijos funkcijos išlieka panašios, tačiau ji įtaigesnė papasakojant idėjas, išaiškinant tam tikrus sudėtingus procesus. Animacija gali tiksliai pavaizduoti metaforas, vidinius išgyvenimus. Taip pat, puikiai pritaikoma edukacijai.
– Neseniai dalyvavote tarptautiniame animacijos filmų festivalyje Prancūzijoje, kur rinkosi garsiausi animatoriai ir prodiuseriai iš Pixar, Disney and DreamWorks, Nickelodian, Cartoon Network ir net Google Spotlight. Ką ten veikėte? Kokios patirties iš ten parsivežei?
– Su savo kolega ir draugu Aušriu Liaudansku išvykome į animacijos festavalį. Šį kartą kaip žiūrovai, pamatyti, kaip dirba ir kokiomis temomis kalba pasaulinė animacijos industrija. Susipažinau ir pabendravau su kūrėjais iš viso pasaulio. Pasisėmėme minčių ir jų parvežėm animacijos komandai. Neatmetame galimybės ateityje ten pristatyti savo kurtus filmus.
Tuo pačiu labai pasijautė, jog Lietuvoje vyrauja, su užsienio rinkomis lyginant, atsilikęs požiūris, kad animacija yra skirta tik vaikučiams. Pasaulyje yra kitaip, animaciją vartoja nuo mažiausio iki didžiausio. Teko Prancūzijoje matyti rimtų valstybinių įstaigų ar bankų plakatus su pieštais personažais. Toks didelis piešto turinio vartojimas pakėlė ūpą ir dar labiau įkvėpė tęsti savo pradėtą veiklą. Grįžę iš šio festivalio su dideliu alkiu pasinėrėme į kūrybą.
– O graffiti projektai, tai dėl pramogos? Kokią žinią jais nori perduoti visuomenei? Kur dar, be Tauragės, esi išgražinęs sienas?
– Laisvu laiku, kai nedarau animacijos, man labai gera yra atsitraukti nuo kompiuterio ir tiesiog eiti piešti ant popieriaus, paveikslus, išpiešti vieną kitą sieną. Čiupinėti tikrus dažus ir liesti priemones, pakeisti kūrinio mastelį nuo mažo iki gigantiško. Tada jaučiuosi, lyg būčiau pats sau klientas ir keliu aukštus reikalavimus, išbandau naujas technikas, realizuoju mintis. Tai – kartu terapija ir universitetas viename. Piešdamas ant sienos, labiau galvoju apie aplinką. Toks darbas nekabės pas mane kambaryje, tai bus skirta visiems. Nuo aplinkos priklauso ir pasakojamas turinys. Norisi pasidalinti su žmonėmis tam tikromis mintimis, norisi juos pristabdyti šiek tiek nuo greito gyvenimo ritmo ar rutinos. Smagu, kai atkreipia dėmesį, sustoja pažiūrėti ir įsigilinti. Vis vien kažką kiekvienas žiūrovas pasiima sau iš kūrinio. Bent maža dalimi praturtėja iš vidaus. Tai man – didžiulis laimėjimas. Graffiti dar teko piešti Klaipėdoje, Gargžduose, Kaune, Panevėžyje, Vilniuje, taip pat užsienyje – Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje.