Animacija – ne tik vaikams
Įkelta:
2016-09-12
Nuotrauka
,
Nuotrauka
,
Nuotrauka
,
Nuotrauka
,
Nuotrauka
,
Nuotrauka
Aprašymas

Martyno Aužbikavičiaus asmeninio albumo nuotraukos

Tauragėje, Miško gatvėje esanti katilinė pasipuošė originaliu piešiniu. Ir čia pasidarbavo ne gatvės padaužos, graffiti keverzonėmis marginantys visa, kas papuola. Savaitgalį piešdamas gatvės meną nusprendė praleisti tauragiškis Martynas Aužbikavičius – veržlios ir nenustygstančios audiovizualinio dizaino studijos „Wide Wings“ komandos narys – animacijos skyriaus kūrybos vadovas. 

Atvykusi į minėtą Miško gatvės kiemą, „Tauragės žinių“ žurnalistė aptiko Martyną pačiame darbų įkarštyje – pasilipęs kopėčiomis vaikinas margino niūraus pastato sieną. Paklaustas apie šio piešinio idėją, jaunas menininkas pasakojo: „Piešinio vinis – skaitantis žmogus. Skaitymas, tai tarsi kelionė laiku, su knyga gali pralaužti kampuotos dėžutės – daugiabučio sienas.“ Kodėl čia? „Šiame kieme užaugau, čia pradėjau piešti, o Tauragėje žmonės dar nesugadinti, džiaugiasi miesto vaizdą paįvairinančiais piešiniais – Vilniuje jiems jau įkyrėjęs graffiti, leidimą gauti išmarginti pastato sienoms gana sunku,“– atviravo vaikinas. Sutikę Martyną – nuoširdų ir draugišką animacijos profesionalą, panorome artimiau susipažinti su kūrybišku tauragiškio darbu ir įtraukiančiu animacijos pasauliu, todėl paprašėme jo papasakoti apie viską plačiau.

– Animacija žmonių mintyse siejasi su vaikyste, taip pat sakoma, kad kūrybiškas suaugęs – tai vaikas, kuriam pavyko išlikti. Ar pritari šiam požiūriui? Tavyje gyvena vaikas?

– Šio posakio nereikėtų priimti tiesiogiai, todėl sutinku tik dalinai. Suagusiam asmeniui gyvenime tenka daugiau atsakomybės negu vaikui.  Suaugusiojo sprendimai apgalvoti, o baimė klysti jį atbaido nuo veikimo dėl menkiausių abejonių. Dažniausiai pasirenkame saugų ir išbandytą kelią.

O koks yra vaikas? Kokie gi mes būdavome patys? Nuolat smalsūs, kas dieną tyrinėjome pasaulį. Jis toks nesuprantamas, įdomus ir paslaptingas. Bandėme jį suprasti, išreikšti. Ragavome smėlį, kopėme drąsiai į viršų, net nežinodami, jog galime kristi žemyn. Kažką konstravome, ardėme ir buvome nuolat užimti ieškojimų. Trumpai tariant, smalsumas – aukščiausioje viršūnėje,  o čia ir prasideda didieji atradimai.

Tik problema ta, jog pas daugelį žmonių kažkuriame etape įvyksta lūžis ir smalsumas dingsta dėl tam tikrų priežasčių... Tampame pasyvūs, visai kaip akmenys.  Nėra atradimų, nėra ir kūrybos. Taip niekur nenuvažiuosi, nes galva tampa tuščia, kaip bakas. Aš stengiuosi išlaikyti balansą, gyventi kaip suaugęs, bet žiūrėti vaiko akimis.

Nuotrauka

– Animacinių filmų kūrimas – labai kruopštus ir daug laiko reikalaujantis užsiėmimas – 1 sekundė animacijos kuriama visą savaitę. Kas lėmė, kad pasinėrei į šią veiklą? 

– Taip, jei dirbi vienas, per savaitę gali sukurti nuo 1 s iki 20 s. Su komanda viskas vyksta greičiau, bet vis vien tai yra ilgas procesas. Kartais su kolegomis juokaujame, kad nebijome konkurencijos, nes čia reikia daug kantraus darbo. 

Iki animacijos kūrimo vedė nuoseklus kelias. Vaikystėje kurdavau personažus mokyklinio sąsiuvinio kampe. Paaugęs piešdavau ant sienų, iliustruodavau gyvenimiškas situacijas. Piešdavau viską, kas šaudavo į galvą ir ką pamatydavau. Taip priėjau etapą, kuomet piešime pritrūko iššūkių. Mažai kas kito šioje sferoje. Nepastebimai savo paslaptingumu pradėjo traukti animacija. Juk tai – judančios iliustracijos! Kaip ši iliuzija veikė, buvo nesuvokiama protu paslaptis, kurią norėjau suprasti ir tokiu būdu prikelti savus personažus. Didesnis postūmis link kantrybės ir kruopštumo buvo darbas Anglijoje. Apie porą metų dirbau fabrike, kur reikėjo atlikti daug monotoniško darbo. Pavyzdžiui, 3 000 kartų išgręžti skylutę detalėje, 5 000 kartų uždėti spyruoklę, o kartais gaudavau kūrybiškesnio darbo – galėdavau ant 1 000 detalių užrašyti serijos numerį. Taip bedirbant pagalvojau – kam man 5 000 kartu gręžti, jei galiu 5 000 kartų nupiešti. Juk taip daug įdomiau ir nėra monotonijos. Sudėjus 5 000 piešinių į vieną vietą, gaunasi virš 2 minučių animacijos, o 2 minutės animacijos – tai didelis laiko tarpas papasakoti kažką įdomaus. Kūryboje yra lygiai taip pat kaip sporte. Jei tu nesitreniruoji, tai jokių rezultatų negalėsi parodyti. Tai nėra tas pats, kaip išmokti važiuoti dviračiu. Turi nuolat palaikyti formą, tai yra labai svarbu. Jokios kitos paslapties nėra.

– „Wide Wings“ įkūrėjas Gediminas Tamulynas apibūdina tave kaip vieną „kiečiausių“ animatorių Lietuvoje. Jis pasakojo, kad išmanai visą animacijos kūrimo procesą nuo pagrindų – pats prodiusuoji, pieši, montuoji... Kur viso to išmokai? Ar seniai su Gediminu dirbi?

– Galiu patvirtinti, kad tai gryniausia tiesa... Šiai dienai vienas pats sugebu parašyti istoriją, sukurti reikiamus charakterius,  nupiešti animacijos fonus.  Tiesiog sukurti visą filmą.  

Dalį žinių apie montažą, scenos išdėstymą ir kitus filmo elementus, kurie taip pat reikalingi animacijoje, sužinojau iš Gedimino Tamulyno bei Raimondo Kavaliausko. Tai buvo puikūs pavyzdžiai, iš kurių galėjau mokytis, stebėdamas jų darbus bei perimdamas žinias. Kitus dalykus teko sužinoti savarankiškai. Ieškoti literatūros apie animaciją, perprasti kompiuterines programas, išmokti animuoti taip, kad žiūrovas patikėtų, jog tai tikra.  Tuo ir žavus darbas komandoje. Visi galime dalintis vieni su kitais atradimais ir žiniomis, kurios yra iš asmeninės sferos, taip papildydami vienas kitą. Juk būdamas vienas visko negali sužinoti ir padaryti. 

Tarp kūrėjų yra posakis –  geriausias animacijos universitetas – tai reklamos industrija. Dirbant su reklama, klientai prašo atlikti dalykus, kurių niekada nesi daręs ir viską turi padaryti per „super duper“ trumpą laiką. 

Su „Wide Wings“ bendrų projektų teko daryti dar mokyklos laikais. Tauragėje mes nebuvome nei kaimynai, nei klasiokai. Kūryba mus suvedė į vieną komandą. Tuo metu buvo organizacija ,,Laisvas Plotas”. Manau, kad tai ir buvo pradžia viso to, kur esame dabar. Dar mokyklos laikais teko lankyti Moksleivių kūrybos centrą. Tai buvo puiki vieta susipažinti su meno pagrindais, išbandyti įvairių piešimo technikų. Vėliau sekė kantrus ir savarankiškas darbas su savimi.

Nuotrauka

– Tavo kuriama animacija – ypatinga, nes joje užkoduota žinutė, kurią suprasti iš pirmo karto gali ne visi. Iš kur semiesi idėjų tokiems projektams? 

– Visos idėjos kyla iš alkano smalsumo, aplinkos siurbimo į save, tyrinėjimo, skaitymo, mokymosi, kelionių ir t.t. Dažnai idėjos kyla tiesiog pažvelgus kitu kampu į jau įprastus ir mums gerai žinomus dalykus. Jos pačios ateina, net nesistengiant. Tereikia spėti realizuoti. Mano tikslas kūryboje – tegul tai būna suprantama įvairiam žiūrovui. Nors kartais tam tikrų dalykų iškarto suprasti net nereikia, užtenka, kad tai pajustų ir pasiliktų atmintyje. Tikiu, kad bet kokio gilumo kūrinį galima pateikti visiems suprantama kalba.

Nuotrauka

– Esate animacijos versle pionieriai? Jungiate fotografiją su animacija, kodėl tai įdomu? Kuo skiriasi filmuoto ir animacinio klipo perteikiama žinutė vartotojui? Papasakok apie šį fenomeną. 

– Lietuvoje gal ir taip, tačiau pasaulyje – tikrai ne. Mūsų rinka labai jauna ir tam pilnai nepritaikyta. Patys turime sau pasiruošti aplinką, kurioje dirbame. Fotografijos ir animacijos kolaboracija atsirado iš piešimo ir eksperimentavimo. Tai nuoseklaus darbo rezultatas.

Tokio reklaminio žanro pradininkai nėra tiksliai žinomi, bet tai jau darė Disney 5-ąjame dešimtmetyje, sukurdami keletą aiškinamujų animacijų apie statybos įrankių gamybą.

Filmuotas formatas – puikus įrankis nupasakoti tikrovę, dokumentiką, reklamuojant apčiuopiamą produktą ar papasakojant istoriją bei sukuriant filmą. 

Tuo tarpu animacijos funkcijos išlieka panašios, tačiau ji įtaigesnė papasakojant idėjas, išaiškinant tam tikrus sudėtingus procesus. Animacija gali tiksliai pavaizduoti metaforas, vidinius išgyvenimus. Taip pat, puikiai pritaikoma edukacijai.

– Neseniai dalyvavote tarptautiniame animacijos filmų festivalyje Prancūzijoje, kur rinkosi garsiausi animatoriai ir prodiuseriai iš Pixar, Disney and DreamWorks, Nickelodian, Cartoon Network ir net Google Spotlight. Ką ten veikėte? Kokios patirties iš ten parsivežei?

– Su savo kolega ir draugu Aušriu Liaudansku išvykome į animacijos festavalį. Šį kartą kaip žiūrovai, pamatyti, kaip dirba ir kokiomis temomis kalba pasaulinė animacijos industrija. Susipažinau ir pabendravau su kūrėjais iš viso pasaulio. Pasisėmėme minčių ir jų parvežėm animacijos komandai. Neatmetame galimybės ateityje ten pristatyti savo kurtus filmus.

Tuo pačiu labai pasijautė, jog Lietuvoje vyrauja, su užsienio rinkomis lyginant, atsilikęs požiūris, kad animacija yra skirta tik vaikučiams. Pasaulyje yra kitaip, animaciją vartoja nuo mažiausio iki didžiausio. Teko Prancūzijoje matyti rimtų valstybinių įstaigų ar bankų plakatus su pieštais personažais. Toks didelis piešto turinio vartojimas pakėlė ūpą ir dar labiau įkvėpė tęsti savo pradėtą veiklą. Grįžę iš šio festivalio su dideliu alkiu pasinėrėme į kūrybą.

– O graffiti projektai, tai dėl pramogos? Kokią žinią jais nori perduoti visuomenei?  Kur dar, be Tauragės,  esi išgražinęs sienas?

– Laisvu laiku, kai nedarau animacijos, man labai gera yra atsitraukti nuo kompiuterio ir tiesiog eiti piešti ant popieriaus, paveikslus, išpiešti vieną kitą sieną. Čiupinėti tikrus dažus ir liesti priemones, pakeisti kūrinio mastelį nuo mažo iki gigantiško. Tada jaučiuosi, lyg būčiau pats sau klientas ir keliu aukštus reikalavimus, išbandau naujas technikas, realizuoju mintis. Tai – kartu terapija ir universitetas viename. Piešdamas ant sienos, labiau galvoju apie aplinką. Toks darbas nekabės pas mane kambaryje, tai bus skirta visiems. Nuo aplinkos priklauso ir pasakojamas turinys. Norisi pasidalinti su žmonėmis tam tikromis mintimis, norisi juos pristabdyti šiek tiek nuo greito gyvenimo ritmo ar rutinos. Smagu, kai atkreipia dėmesį, sustoja pažiūrėti ir įsigilinti. Vis vien kažką kiekvienas žiūrovas pasiima sau iš kūrinio. Bent maža dalimi praturtėja iš vidaus. Tai man – didžiulis laimėjimas. Graffiti dar teko piešti Klaipėdoje, Gargžduose, Kaune, Panevėžyje, Vilniuje, taip pat užsienyje – Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje.

Nuotrauka

 

Nuotrauka
margis
Valdo Latožos nuotraukos
Įkelta:
2024-03-04
Tokios žinios, ko gero, laukė ne viena tauragiškių šeima, auginanti mažamečius. Po kelerių metų pertraukos, sunkios ligos ir ilgo gydymo į darbą sugrįžta gydytojas Eugenijus Margis.
Nuotrauka
genute
Autoriaus ir Tauragės kultūros centro nuotraukos
Įkelta:
2024-02-06
Apie Gonovaitę Urmonaitę rašyti – ir kančia, ir malonumas: malonumas tas, kad tą žmogų pažįstu jau 45 metus (tiek, kiek ji gyvena Tauragėje), o kančia ta, kad vis tiek šios spalvingos asmenybės man nepavyks visapusiškai atskleisti. Žinodamas jos nestandartinius sprendimus scenoje ir gyvenime, pats jaučiuosi labai standartinis žurnalistas, kuriam lengviausia būtų tiesiog apžvelgti Genovaitės (arba kaip Andrius Naraškevičiukas sakydavo Genūūūtės) nueitą kelią Tauragėje: atvažiavo, įsidarbino, režisavo, skaitė poeziją, pati vaidino, rašė knygas, rengė festivalius, kraštiečių susitikimus, dirbo mokytoja... Ir tai būtų aišku, suprantama, išbandyta, patikrinta. Bet juk čia Genūūūūtė!
Nuotrauka
inga
Inesos Vaigauskienės nuotrauka
Įkelta:
2023-12-19
Nuo spalio pirmosios Tauragės kultūros centre darbus pradėjo kultūrinių renginių organizatorė-jaunimo koordinatorė Inga Tubutytė. Tauragiškė kviečia jaunimą drąsiai kreiptis į ją ir siūlyti savo idėjas bei išsakyti norus, pastebėjimus, kokių renginių trūksta Tauragėje.
Nuotrauka
irina
Irinos Sadauskienės asmeninio albumo nuotrauka
Įkelta:
2023-12-18
Kalbėti su Irina nuostabiai paprasta ir įdomu. Ji turi tiek daug ką pasakoti! Irina iš tų žmonių, kurie ne tik daug kuo domisi, turi sukaupusi daug žinių, bet ir turi noro visu tuo savo turtu dalintis. Sako, kad tokie žmonės būtų geri mokytojai... Nors dirba mokykloje, Irina – ne mokytoja. Vis dėlto savo žiniomis dosniai dalijasi su visais, kurie nori klausytis. Kaip jai pavyko suderinti tris didžiausius savo norus: norą keliauti, norą mokytis ir norą pasakoti istorijas?
Nuotrauka
nuotrauka
Įkelta:
2023-11-08
Tauragės rajono savivaldybės Birutės Baltrušaitytės viešosios bibliotekos bendruomenę pasiekė skaudi žinia – eidama 61-uosius metus mirė bibliotekos direktorė Meilutė Parnarauskienė. Šią skaudžią netekties valandą bibliotekos kolektyvas nuoširdžiai užjaučia Meilutės Parnarauskienės artimuosius.
Nuotrauka
jankauskas
J. Jankausko asmeninio albumo nuotrauka
Įkelta:
2023-11-02
Skaudvilės seniūnijos Trepų kaimo gyventojas Jonas Jankauskas bene visą gyvenimą užsiima amatais. 67-erių amatininko darbai, pristatyti ir konkursinėje parodoje „Aukso vainikas“, puošia ne tik Skaudvilės kraštą, bet iškeliauja ir į svečias šalis. Liaudies meno puoselėtojas teigia, kad menas ir amatai jį lydėjo nuo mažų dienų, o naujų idėjų kūriniams nestokoja – tik spėk suktis.  
Nuotrauka
Mokytoja
Paulinos Reketytės nuotrauka
Įkelta:
2023-10-05
Spalio 5-oji – Tarptautinė mokytojų diena. Proga ne tik skirti sveikinimo žodį, bet ir pasikalbėti apie iššūkius, su kuriais susiduria mokytojas. Švietimo sistema išgyvena sudėtingą laikotarpį, nesibaigiančios reformos atneša ne tik teigiamų pokyčių, bet ir sumaišties. Prieš porą savaičių įspėjamajame streike dalyvavę pedagogai šiandien pradeda protesto akciją, kurios trukmė dar neaiški. Bet aiškūs mokytojų reikalavimai – jie nori kokybiškesnių darbo sąlygų, mažesnių klasių, oresnio atlyginimo. Kas bevyktų švietimo sistemoje, mokytojas visada galvoja apie vaiką. Su džiaugsmu apie darbą kalba Skaudvilės gimnazijos priešmokyklinio ugdymo mokytoja Violeta Verpečinskienė, jau skaičiuojanti 34-us darbo metus mokykloje ir dalijasi įžvalgomis apie mokytojo kasdienybę, pokyčius ir iššūkius
Nuotrauka
pukeliene
Raimondos Alysienės nuotrauka 
Įkelta:
2023-09-01
Jovarų pagrindinės mokyklos direktorei Janinai Pukelienei šis rugsėjis mokykloje – jau 22-asis. Nuo praėjusių metų gruodžio direktorės pareigas einanti pedagogė sutiko pasidalinti mintimis apie mokyklos džiaugsmus ir rūpesčius. Bet pirmiausia pasidžiaugė savo mokyklos bendruomene, ypač administracijos darbuotojais: jie nuostabūs – kantrūs ir besišypsantys. 
Nuotrauka
nuotrauka
Valdo Kilpio nuotrauka
Įkelta:
2023-06-24
„Fizinis panašumas yra viena, bet mes – skirtingi žmonės“, – sako Vlado Putvinskio-Pūtvio provaikaitis Stasys Pūtvis, bet žvelgdamas į jį išties gali pamanyti, kad sutikai ano meto bajorą, dvarininką, visuomenės ir kultūros veikėją, rašytoją, knygnešį, žuvininkystės pradininką Lietuvoje, vieną iš Lietuvos šaulių sąjungos įkūrėją bei ideologą.
Nuotrauka
lidija
Autorės nuotrauka
Įkelta:
2023-06-03
Lidiją Šeputis Žygaičių seniūnijos gyventojai puikiai pažįsta – ji nuo 1983 m. dirbo Žygaičių ambulatorijoje sesele. 67-erių moteriai visą gyvenimą buvo svarbiausia buvo padėti žmonėms. Tokio darbštaus, atsakingo ir pareigingo žmogaus sunku nepastebėti – žygaitiškiai net teikė jos kandidatūrą Tauragės garbės piliečio vardui gauti. Į Lietuvą Lidiją atvedė meilė lietuviui Algimantui. Iš pradžių gyvenimas nebuvo rožėmis klotas – trukdė kalbos barjeras, nepažįstama aplinka, bet po truputį moteris įsikūrė, pelnė žmonių pasitikėjimą ir meilę
Nuotrauka
nuotrauka
Povilo Naujoko nuotrauka
Įkelta:
2023-04-30
Tauragiškis Povilas Naujokas socialiniuose tinkluose aktyviai dalijasi kvapą gniaužiančiomis gamtos nuotraukomis, netrūksta ir mylimos Tauragės vaizdų, akimirkų iš kelionių. Paauglystėje pradėjęs fotografuoti, nors ir buvo padaręs nemažą pertrauką, jis vėl sugrįžo prie savo pomėgio. Fotografas labiausiai mėgsta fiksuoti gamtą ir gyvūnus.
Nuotrauka
nuotrauka
Mindaugo Černecko nuotrauka
Įkelta:
2023-04-29
Kada, jei ne dabar, džiaugtis ir didžiuotis savo kraštu, kūrybingais jo žmonėmis, nešančiais meno šviesą mums visiems? Juk šiemet esame Lietuvos kultūros sostinė. Viena tokių šviesulių – menininkė, dailės ir technologijų mokytoja Vida Karbauskienė, kurios darbų paroda „Kodėl? ESU“ užvakar atidaryta Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ Edukacijų centre. Vida užduoda klausimą žodžiu, o atsakymą pateikia dailės kalba. Skaitytojų dėmesiui – interviu su autore.
Nuotrauka
juozas
Juozo Petkevičiaus asmeninio albumo nuotrauka
Įkelta:
2023-04-10
Tauragės krašto muziejuje „Santaka“ ketverius metus dirbantis fotografas Juozas Petkevičius kilęs iš legendomis apipinto Šilavoto kaimo Prienų rajone. Ar meno magija jį užbūrė nuo vaikystės, o galbūt užkrėtė mamos, mėgusios fotografuoti, pavyzdys? Pokalbis su Juozu – apie pažintį su fotografija, siekį gilintis į jos istoriją ir apie kasdienybę muziejuje.   
Nuotrauka
Zavinta
Įkelta:
2023-04-09
Tikinčiųjų ir ne tik jų laukiamos šv. Velykos – jau poryt. Šeimos džiaugsis buvimu kartu – eis į bažnyčią, sės prie vaišių stalų, ridens margučius. Prisimins tradicijas, tačiau neapsieis ir be naujovių. Štai Žavintos Kvederienės šeimos stalą papuoš ne tik pagal senovinį močiutės receptą iškepti grybukai, bet ir meniškai pačios Žavintos rankomis dekoruoti sausainiai – kiškučiai, žąsys ar avelės. Tokie sausainiai, kaip ir kiti jos kepiniai, papuoš ir ne vienos tauragiškių šeimos stalą.  
Nuotrauka
sokiai
Asmeninio albumo nuotrauka
Įkelta:
2023-03-28
Šiaulių arenoje surengtame Lietuvos standartinių ir Lotynų Amerikos sportinių šokių čempionate tauragiškių Agotos Marozaitės ir Mato Paupario pora, atstovaujanti šokių klubui „Dance life“ jaunių klasėje Lotynų Amerikos šokių programoje tapo vicečempionais ir į Tauragę parvežė sidabro medalius. „Dance life“ klubui tai pirmasis tokio aukšto lygio įvertinimas. Kaip tie medaliai „nukalami“, papasakojo klubo treneris Justas Bareišis. 
Nuotrauka
rindokas
Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ nuotrauka
Įkelta:
2023-03-23
Netekome dar vieno narsaus, atkaklaus, Lietuvą mylėjusio mūsų tautos tragedijos liudininko. 
Nuotrauka
vigantas
Tauragės kultūros centro nuotrauka
Įkelta:
2023-03-13
Kovo 13-ąją į Amžinybę išėjo Tauragės liaudies teatro aktorius, buvęs Tauragės kultūros centro darbuotojas Vigantas Užmiškis.
Nuotrauka
nuotrauka
Raimondos Alysienės nuotrauka
Įkelta:
2023-03-12
Paveikslai, iš kurių sklinda dvasios ramybė, šiluma, ypatingas gamtos pojūtis. Tokia paroda, pavadinta „Gamtos spalvos“, ką tik galėjo grožėtis Skaudvilės kultūros namų lankytojai. Autorė Justina Šemeklienė atvira: tapyba jai – poilsis, nusiraminimas, meditacija.
Nuotrauka
nuotrauka
Daivos Genienės asmeninio albumo nuotrauka
Įkelta:
2023-03-05
Tauragės visuomenės sveikatos biuro vadovė Daiva Genienė tauragiškiams pažįstama kaip sveikos gyvensenos propaguotoja, žygių su šiaurietiškomis lazdomis vadovė, renginių vedėja. Išleisdama savo eilėraščių knygą ji atskleidė dar vieną savo asmenybės pusę. „Kai eilių priguldyti pilni stalčiai, natūraliai kyla mintis guldyti juos tvarkingiau, pavyzdžiui, feisbuke, su žyma „tik draugams“. Kai eilėraščiai suranda savo skaitytoją, sukelia diskusijas, dovanoja grįžtamąjį ryšį, kažką padrąsina, kažką įkvepia – aplanko drąsa išleisti knygą“, – sako ji.  
Nuotrauka
inga
Įkelta:
2023-02-25
Tauragės sporto centro direktoriaus pavaduotoja, rankinio trenerė Inga Jurienė gimė ir augo Tauragėje, baigė tuometinę Tauragės 2-ą vidurinę mokyklą. Rankiniu susidomėjo antroje klasėje, o nuo septintos mokėsi sportininkų klasėje – visa rankinio komanda. Pasirinkusi trenerės kelią ji didžiuojasi savo auklėtinėmis, o labiausiai tuo, kad išsiugdė sau įpėdinę. Ir sūnus Lukas, užaugęs sporto salėje, pasirinko sportininko kelią. Nors moteris jau pasvarsto, kad galbūt laikas sportinius batelius, kaip sakoma, pakabinti ant vinies, vis dar žaidžia veteranų lygoje. Taip nuo 1983-ųjų – jau 40 metų – rankinis yra neatsiejama Ingos gyvenimo dalis.