Tauragiškis Vidas Stašaitis – Tauragės ekstremalų asociacijos prezidentas, „Arbatos klubo“ vadovas, karys. Aktyviai dalyvauja visuomeninėje, įvairiausių organizacijų veikloje, propaguoja aktyvų laisvalaikį. Jo sąskaitoje – šimtai žygių, kelionių, ekstremalaus sporto varžybų ir įvairiausių nuotykių. Tauragiškius aktyviai gyventi jis ragina šūkiu „Keliauk, pažink, nenurimk!“.
Vidas save laiko tikru patriotu. Jo veikla glaudžiai susijusi su kariuomene, vyras priklauso Krašto apsaugos savanorių pajėgoms, moko jaunus karius. Daug metų nevartojantis alkoholio Vidas niekada nesižavėjo laisvalaikio malonumais svaiginantis, mieliau renkasi adrenaliną, suteikiamą ekstremalių pramogų ir žinių troškulio.
Ekstremalus sportas jam – kaip duona kasdieninė. Vaikinas yra išbandęs ir aktyviai propaguoja daugumą ekstremalių vandens ir sausumos sporto rūšių. Plaukimas baidarėmis ir kajakais Vidui, galima sakyti, įaugęs į kraują, juo jis užsiima nuo mažumės – pirmą kartą baidarę išbandė būdamas maždaug penkerių. Taip pat yra patyręs parašiutininkas – išbandė daugybę šuolių su parašiutais, – laisvo kritimo, su kupoliniu, sparno tipo parašiutais.
Darbo reikalais kariui dažnai tenka keliauti po užsienį. Keliaudamas niekada nepraleidžia progos palaipioti uolomis, pavažinėti dviračiu kalnuose, lando po urvus, ieško dar nepaliestų, uždraustų vietų. Dažnai lankosi Norvegijoje, kur, pasak vaikino, gamta yra ypatingai dėkinga ekstremaliai veiklai.
Aktyvus laisvalaikis populiarėja
Pasak Vido, ekstremalus ir aktyvus gyvenimo būdas populiarėja. Jis teigia, kad Tauragėje yra daug veiklos, pastaraisiais metais prisikūrė daugybė organizacijų, tik spėk visur dalyvauti. Tauragės miestas jau ėmė garsėti renginių gausa, kurie pritraukia aktyvaus laisvalaikio ir ekstremalaus sporto mėgėjus iš visos Lietuvos. Ekstremalios veiklos galimybių galybė – šuoliai su parašiutu, guma, plaukimai baidarėmis, lipimas uolomis, mototurizmas.
Šiuo metu V. Stašaitis vadovauja dviem organizacijoms – Tauragės ekstremalų asociacijai ir „Arbatos klubui“ („TEA club“). „Arbatos klubo“ veikla skirta visiems, tai – kelionės po Lietuvą, pažintiniai žygiai dviračiais, pėsčiomis. Pasak Vido, stengiamasi aplankyti nežinomas vietas, šviesti žmones.
– Dažniausiai ekspromtu sugalvojame nuvykti į kokią įdomesnę vietą, kad ir „Snow“ areną ar aplankyti kokią apleistą sodybą, paskelbiame apie tai Facebook‘e ir važiuojam, – aktyvaus laisvalaikio ypatumais dalijosi vaikinas.
Asociacija plečiasi
Tauragės ekstremalų asociacija įsikūrė 2014-aisias. Apie 15 narių organizacija tuomet vienijo bėgikus, alpinistus, kalnų dviratininkus, parašiutininkus ir sportininkus, plaukiančius baidarėmis ir kajakais. Ekstremalių sporto šakų atstovai organizavo šuolius virve nuo tilto, šoko su parašiutais, dalyvavo kajakų varžybose, leidosi į plaukimus kalnų upėmis, organizavo ekstremalius pėsčiųjų žygius, pritraukusius šimtus dalyvių iš visos Lietuvos, oficialių narių skaičius tuomet išaugo iki keturiasdešimties. Tačiau 2015-aisiais ekstremalų gretos išretėjo, organizacijos lyderiai išsiskirstė.
Nusprendęs imti iniciatyvą į savo rankas, Vidas šiuo metu aktyviai užsiima asociacijos veiklos organizavimu. Kartu su ištikimiausiais bendražygiais – alpinistu Tadu Alijošiumi, Tauragės rajono sporto klubo „Šilas“ vadovu Aidu Gaudiešiumi, žinomu fotografu Vaidu Bičkumi vėl subūrė į asociaciją apie 30 narių.
– Nors buvome susilpnėję, išsibarstę, vėl stengiamės grįžti prie mums patinkančios veiklos, nepaisydami apkalbų ir negatyvo. Visada atsiras nepatenkintų žmonių. Tai dažniausiai tie, kurie nieko nedaro, – atviravo Vidas.
Po Ekstremalų asociacijos vėliava jau trečius metus iš eilės organizuojami 2 neeilinės ištvermės reikalaujantys renginiai: „Ištvermės yris“ ir „Rudeninės klajonės“, taigi veiklos jaunas aktyvistas turi per akis.
„Ištvermės yris“ – vienas daugiausiai jėgų reikalaujančių naktinių irklavimo maratonų Lietuvoje. Renginio iššūkis – 146 km Jūros upe per 24 valandas. Pasak organizatoriaus, Lietuvoje yra tik 2 tokio tipo renginiai, todėl į jį plūsta žmonės iš visos Lietuvos. Pirmaisiais metais susirinko 13 dalyvių, o pernai – jau per 50. Tiesa, ne visi iš jų įveikė visą trasą – finišą pasiekė tik patys ištvermingiausi, tačiau visi gavo dalyvio diplomus. Ne visi dalyviai varžosi ir siekia rekordų. Pasak Vido, smagiausia, kai renginyje dalyvauji iš širdies, savo malonumui. Tačiau tapti tokio ekstremalaus maratono čempionu – kiekvieno tikro nuotykių ieškotojo svajonė.
Rudeninės klajonės – 100 km ekstremalus pėsčiųjų žygis „Rudeninės klajonės“ taip pat rengiamas jau trečius metus. Jį organizuojantis Vidas pasakojo, kad pats „išmaišo“ trasą nuo pradžios iki galo ne vieną kartą, ieško įdomesnių objektų, kuriuos būtų galima parodyti žygeiviams, kad žmonės ne tik išbandytų savo jėgas, tačiau ir kuo daugiau pamatytų.
Ekstremalų asociaciją aktyviai vykdo ir visuomeninę veiklą – pirmadienį prasidėjusioje vasaros vaikų stovykla mokė nepasiturinčių šeimų vaikus plaukti kajakais Taurų nuotykių parke, savaitgalį planuoja šuolius su parašiutu, kuriuose dalyvaus ir 2 neįgalieji. Trečiadienį surengė pažintinį žygį iki buvusio Požerūnų malūno, kurio metu supažindino vaikus su Tauragės konvencijos istorija.
– Svarbiausias mano tikslas, dirbant su jaunimu – supažindinti su krašto istorija, ugdyti patriotinę dvasią, meilę tėvynei ir gamtai, – kalbėjo Vidas.
Neišdildomi įspūdžiai
„Šiandien su manimi keletas pramuštgalvių pasiryžo neeiliniam nuotykiui. Mes nusprendėme pėščiomis įveikti užšalusias Kuršių marias nuo Ventės rago iki Nidos ir atgal. Užtrukę penkias su puse valandos ir nukulniavę 28 kilometrus, stabdomi properšų, ledų sangrūdų ir pūgos, kurios dėka jau nutolus 500 metrų nuo kranto jo nebesimatė ir pojūtis buvo toks, jog esi viduryje niekur, mes galiausiai sėkmingai įgyvendinome savo tikslą. Nerekomenduojame to kartoti bet kam, bet jei pasiryšite tokiam nuotykiui, rimtai pasiruoškite, nenuvertinkite motulės gamtos ir nepervertinkite savo jėgų.“
Bebaimis adrenalino fanatikas
„Tam buvo ruoštasi... Adrenalinas trenkia į galvą vien pagalvojus. Vienas iš beprotiškiausių dalykų, kokius esu daręs. Senas geras lipimas uolomis. Jokių virvių, jokios pagalbos. Tai jau dariau ir jausmas neprilygsta niekam kitam! Pojūtis, kai pakimbi ir kelio atgal, kaip ir atramos po kojomis, nebėra. Kai atstumas iki žemės skaičiuojamas ne dešimtimis, o šimtais metrų. Kai kiekvieną atramą, jei tik įmanoma, apčiupinėji ir patikrini. Tai svaigina... Neseniai perskaičiau vieną mintį, kuri retam žmogeliukui skirta, bet ji man puikiai tinka. „Nebijok mirties, bijok tuščio gyvenimo“..