Izabelės Norkutės asmeninio albumo nuotraukos
Tauragiškė Izabelė Norkutė pastaruosius aštuonerius metus gyveno Vilniuje. Rugsėjį mergina susikrovė lagaminus ir išvyko į Keniją, dirbti darbą, kuriam ryžtųsi ne visi. Afrikoje lietuvaitė savanoriauja – gyvena ir dirba žemyne, kuriame didžiausias ŽIV infekuotų ir AIDS sergančių žmonių skaičius pasaulyje. Izabelę supa ligoti, skaityti nei rašyti nemokantys Afrikos vaikai, agresyvūs raganosiai, hienos ir liūtai. Mergina „Tauragės žinioms“ teigė žinanti, kad rizikuoja, tačiau, nepaisant pavojų, tokį pasaulį ji pamatyti norėjo. Jokiame universitete ar įmonėje šios patirties neįsigysi.
– Izabele, kam tau tai? Kodėl nusprendei savanoriauti?
– Manau, kiekvienas žmogus kažkuriame savo gyvenimo etape susiduria su klausimu, ką gero yra nuveikęs. Šį klausimą sau uždaviau ir aš. Ir supratau, kad iki šiol viską dariau tik savo labui: mokslai, darbai, vakarėliai, drabužiai, geras maistas. Tada ir panorau ne imti, o duoti. Manau, savo svajonę pildau visu pajėgumu. Esu čia vienintelė baltaodė, jau pripratau, kad žmonės gatvėje žiūri atsisukę, vaikai liečia mano rankas, plaukus ir aikčioja, o einant gatve šūksniai „mzungu mzungu“ (baltas žmogus) jau irgi nebestebina. Čia tikrai pasaulio vidurys, kuriame tas baltas žmogus –egzotika. Visi čia labai draugiški ir, patys neturėdami kąsnio maisto, stengias suorganizuoti jį tau. Pamenu, pirmą dieną, po labai ilgo skrydžio, užmigau dienos metu, o pabudus prie lovos radau kuklią vakarienę, žinojau, kad maisto ištekliai labai riboti, bet vietiniai gyventojai, tarp jų ir vaikai, nėrėsi iš kailio ir patys atsisakė sotesnės vakarienės, kad ją gaučiau aš. Tokie poelgiai ir trikdo, ir graudina bei įsirėžia giliai į širdį.
– Sugrįžkime trumpam į Lietuvą. Kas sieja tave su Taurage?
– Tauragėje aš gimiau ir užaugau, ten pat lankiau darželį ir mokyklą, šiame mieste gyvena mano visa šeima, kurią stengiuosi aplankyti kaip galėdama dažniau. Vilniuje gyvenu nuo 2008 metų, išvažiavau studijuoti baigusi 12 klasių. Kadangi mokslai baigti, padirbėti spėta (keletą metų pati dirbau žurnaliste), panorau kažko, kas atvertų akis į pasaulį ir įkrėstų patirties, kurios jokie universitetai ar kompanijos neduoda.
– Kodėl Afrika?
– Afrika yra trečioji pasaulio šalis, kurią inovacijos pasiekia vėliausiai arba išvis nepasiekia. Afrikoje pasauliniu mastu gyvena didžiausias skaičius žmonių, užsikrėtusių ŽIV/AIDS, pusė iš jų – vaikai. Čia yra pačios prasčiausios sąlygos geriamam vandeniui ir maistui gauti, taip pat šioje šalyje labai prasta edukacinė situacija. Kur gi daugiau tos pagalbos reikia, jei ne Afrikoje?
– Papasakok apie savo darbą. Kokioje šalyje gyveni?
– Šiuo metu esu Kenijoje, kurios populiacija yra daugiau kaip 40 milijonų gyventojų. Sostinėje Nairobyje gyvena beveik 5 milijonai. Iš jų vienas milijonas apsistojęs Kibera lūšnyne, kuriame skurdo lygis aukščiausias, o sąlygos įvairioms ligoms plisti pačios palankiausios. Jaunos merginos nuo 13-os metų čia gimdo vaikus, pačios būdamos ligotos, perduoda užkratus naujagimiams, į mokyklą jos neina, rašyti ir skaityti nemoka. Kiberoje dirbu su tomis jaunomis merginomis ir jų mažamečiais vaikais. Taip pat kelis kartus per savaitę važinėju į miestelį, esantį už 200 kilometrų, kur yra įsikūrusi stovykla, kuri priima visus užsikrėtusius vaikus iš Kenijos ir kaimyninių Tanzanijos bei Ugandos šalių. Mirtys čia įprastos, matai jas kiekvieną dieną. Kaip ir Kiberoje, plaukiantis srutų duobe trylikametės pagimdytas ir numestas kūdikio lavonėlis – kasdienybė.
– Baisu? Manau, tai pavojinga.
– Turi suimti save į rankas ir prisiminti, kad ne žliumbti atvažiavai, o padėti. Žinoma, tai yra pavojinga, važiuodama čia aš turėjau pasirašyti raštą, kad aiškiai suvokiu, jog galiu grįžti be akies ar be rankos, arba užsikrėtusi kokia liga. Aš žinojau, kad rizikuoju, bet tokį pasaulį norėjau pamatyti ir viską išgyventi pilnai buvo mano tikslas. Aš čia jau antras mėnuo ir kol kas visos kūno dalys savo vietose. O energijos ir ūpo turiu daugiau nei bet kada.
– Kaip gyvena afrikiečiai? Kuo maitiniesi, ar tyko laukiniai gyvūnai?
– Afrika – kontrastų šalis, tad vos keli žingsniai į miesto centrą ir gali rasti nemažai interneto kavinių, su galbūt ir ne pačiu sparčiausiu internetu, bet susisiekimui tinkančiu. Čia atrašau laiškus, užsakau vaikams medikamentų atsargas, maisto, geriamo vandens. Valgau tą patį, ką valgo vietiniai, kitko čia tiesiog nėra, bet kadangi klimatas labai dėkingas, tai pusryčiai dažniausiai būna tiesiai nuo medžio nusiskintas bananas ar avokadas. Savanoriams jokių išimčių nėra, valgai tą patį, miegi ten pat, prausiesi taip pat. Gyvenu šalyje, kurią kerta pusiaujo ekvatorinė juosta, todėl čia labai anksti temsta. Dienomis, kai būnu ne sostinėje, sutemus geriau nekišti nosies lauk, ne, ne dėl žmonių, o dėl hienų ir liūtų, slampinėjančių aplink. Raganosiai – taip pat labai agresyvūs gyvūnai, kurių čia apstu, tai 6 valandą vakaro imi žibalinę lempą, knygą į rankas ir taip leidi vakarą, kol už lango ūbauja visa gama laukinių garsų. Vietinių diena stipriai skiriasi nuo mūsų europiečių dienos, čia žmonės džiaugiasi, kad tą dieną gers ne balos ar ežero, o gėlą šaltinio vandenį, tokią dieną čia būna šventė. Lygiai taip pat, kaip ir gavus gabalėlį šokolado. Dažnas vaikas, būdamas 10–12 metų, jo dar nėra ragavęs. Žiūri žmogus ir suvoki, kad gyvenimas yra toks skaudžiai trapus, kad turi būti dėkingas už tą karštą dušą namie, lėkštę, į kurią yra ką įdėti rytais, nes čia žmonės ne tik, kad nepatiria tokių dalykų, dažnas iš jų niekada ir nepatirs.
– Kada suplanuotas tavo skrydis į Lietuvą? Kokie ateities planai?
– Pirkau bilietą viena kryptimi, kol kas bilieto atgal dar neturiu, skrisiu atgal, kai jausiu, kad padėjau pakankamai. Čia pradėjau rašyti savo pirmą knygą, kadangi turiu žurnalistinio darbo patirties, rašyti sekasi puikiai. Turbūt tai ir įvardinčiau kaip savo artimiausią didelį planą.
Izabelės Norkutės asmeninio albumo nuotraukos
