Atsigręžimas į senąsias tautines tradicijas tampa ypač aktualus artėjant Adventui, kalėdiniam laikotarpiui. Nuo seno lietuviai šildė savo namus ir širdis rankų darbo kalėdinėmis dekoracijomis ir dovanomis, Advento vainikais. Tauragės gyventojai gali didžiuoti veržlaus etnografines tradicijas puoselėjančios įstaigos – Norkaičių tradicinių amatų ir etnokultūros centro kolektyvo veikla. Norkaičiuose kiekvienas norintis gali prisiliesti prie tradicinių amatų, liaudies meno grožio ir paprastumo, sutikti bendraminčių, kartu kurti ir pasijusti tikru lietuviu. Apie šios įstaigos veiklą papasakoti sutiko centro vadovė Lina Lasauskaitė.
– Kada Norkaičių tradicinių amatų ir etnokultūros centras pradėjo savo veiklą? Nuo kada pati ten dirbate, kaip Jums sekasi? Kokie žmonės Jūsų komandoje?
– Amatų centras savo veiklą pradėjo 2014 m. rugsėjo mėnesį. Aš asmeniškai dirbu dar tik metus. Kalbant apie šį laikotarpį, manau, kad pati pradžia visiems, be išimčių, būna sunki. Man taip pat pirmi mėnesiai buvo pilni streso. Bet tiesiog pradėjau daug domėtis, keisti edukacines veiklas, po kiekvienos edukacijos daug kalbėdavom su kolegėmis, aptardavom silpnybės ir kitas galimybes. Šiuo metu dirbame 4 Tauragės kultūros centro darbuotojai: vadovė – aš, meno vadovė Birutė Jasaitienė, liaudies meistrė Roma Lekutienė, liaudies meistras Viktoras Jasaitis, su kulinariniu paveldu dirba „Galmenos“ bendruomenės narė Jolanta Geštautienė.
– Kokia yra šio centro paskirtis, misija?
– Tradiciniai ir senieji amatai yra neatsiejama lietuviškosios kultūros dalis. Mūsų misija tokia ir yra – išsaugoti, išlaikyti ir tęsti krašto tradicijas, puoselėti tradicinius amatus bei didinti susidomėjimą jais.
– Ką tauragiškiai gali čia atrasti, patirti? Kiek kraštiečiai domisi etnokultūra, tradiciniais amatais?
– Ir ne tik tauragiškiai... pas mus atvyksta žmonės ir iš kitų rajonų. Pamatyti, sužinoti, pasimokyti, tiesiog smagiai praleisti laiką. Stengiamės, kad kiekviena asmenybė atskleistų savo kūrybinius gebėjimus, pamiltų liaudišką šokį, dainą.. Keista, bet pradėjus dirbti, daug kartų išgirdau „mes nežinojome, kad toks centras yra“. Stengėmės edukacines veiklas padaryti įdomesnes ir patrauklesnes ne tik vaikams, bet ir suaugusiems, skatinti tai, kas duota, kas paveldėta ir perimta, interpretuoti kūrybiškai.
– Koks yra tradicijomis besidominčio tauragiškio veidas? Kokie žmonės pas jus atvyksta?
– Kad tauragiškiai labai skirtųsi, pasakyti negalėčiau. Visose grupėse atrandam labai susidomėjusių amatais, bendraujančių žmonių, kiti mažiau rodo noro, na bet tai – normalu. Žmonių atvyksta įvairių, kaip ir visur. Tikrai nuoširdžiai stengiamės kiekvienam lankytojui skirti pakankamai dėmesio, kad jis jaustųsi gerai ir maloniai. Manau, labai svarbu suteikti teigiamų emocijų. Kartais labai gaila, kad atsiranda nekantrių, bet norinčių daug, per trumpą laiką. Kiekvienas turbūt supranta, kad norint pasidaryti didelį darbelį reikia laiko ir, žinoma, didelio noro. Retai, bet būna, kad žmogus nori tik rezultato, o pats procesas, veiksmas jam visai neįdomus.
– Ar tautinio identiteto puoselėjimas yra svarbus vaikams? Kokią misiją jūsų centras atlieka šiuo požiūriu?
– Žinoma vaikams reikia formuoti suvokimą, kad etnokultūra – tai nuolatinė kūryba. Džiugu, kad etninių vertybių ugdymu rūpinamasi mokyklose, darželiuose, vaikai skatinami pažinti savo tautos palikimą. Manau etninė kultūra išryškina žmogaus-kūrėjo, tausojančio gamtą ir gyvenamąją aplinką, savybes. Kaip daiktus mokėjo saugoti ir išlaikyti mūsų protėviai, juk kuriami daiktai jau turėjo konkrečią paskirtį, per daiktą netgi būdavo puoselėjimas ryšys tarp žmonių. Gaila, bet dabar situacija kitokia, kad ji pasikeistų, turime pradėti nuo savęs. Manau, ypatingai svarbu, kad vaikas tai sužinotų iš tėvų, senelių, mokytojų.
– Ar, Jūsų nuomone, šiuolaikinėje visuomenėje tautinės tradicijos gali išlikti nepakitusios? Kaip jos turėtų būti pateikiamos moderniam žmogui, kad taptų jo gyvenimo dalimi?
– Nebūkime naivūs – dabar technologijų pasaulyje žmogus tiek visko turi ir gali, kad sudominti jį kartais tikrai sunku. Todėl ir turime ieškoti būdų, kaip tai pateikti patraukliau. Lietuva pasipuošusi amatų centrais, daug tradicinių švenčių, šaunių kolektyvų. Kiti metai – tautinio kostiumo metai, bus daug gražių švenčių. Dalis jaunimo supranta kultūros svarbą, ir jiems tai patinka, tačiau yra ir abejingų.
– Ką reiškia etnokultūra Jums asmeniškai? Ar ši veikla padeda Jums atsiskleisti, skatina asmeninį tobulėjimą, padeda save įprasminti?
– Jau nuo seno mane domino rankdarbiai, pynimas vytelėmis, pinikų technika ir kiti liaudies menai. Tačiau nebuvau iš tų, kurie tuo gyvena, tik pradėjusi veiklą Norkaičių amatų centre, pajutau dar didesnę meilę šiam darbui. Manau, labai svarbu daryti tai, kas tau patinka, tuomet nuoširdų darbą pastebi ir kiti. Kiekvieną dieną išmokstu kažko naujo, susipažįstu su nuostabiais žmonėmis, stengiuosi daug, kad mažiesiems atvykus į amatų centrą, pasiliktų kitoks įspūdis. Mano nuomone, ne visi amatų centrai turi turėti tik vieną ar dvi veiklas, kaip kitur yra. Tų veiklų gali būti daug, juk mūsų kultūra tokia turtinga. Tad parodykime kuo daugiau, gal ir nebus tai tobula, bet tai bus mūsų išmėginta.
– Bendradarbiaujate su etnokultūros puoselėtojais ir amatininkais, ar daug jų yra Tauragėje? Ar jie yra atviri visuomenei? Kaip jūs prisidedate prie jų veiklos populiarinimo?
– Aš pati – ne tauragiškė, todėl pradėjus dirbti, man iš karto gimė noras susipažinti su tais žmonėmis, kurių amatas – jų gyvenimas. Ir man pavyko. Po keleto susirinkimų visi nusprendėme, kad reikia ir toliau taip gražiai draugauti. Tad įkūrėme „Dailiųjų amatų gildijos asociaciją“, kuriai priklauso tautodailininkai, amatininkai, rankdarbių mėgėjai. Jie visi be galo talentingi žmonės, – Tauragė turi kuo didžiuotis. Tikiuosi, kad kuo toliau, tuo labiau aktyviai bendradarbiausime ir prie mūsų prisijungs daugiau narių. Norėtųsi skatinti žmones pirkti ne iš prekybos centrų, bet palaikyti vietinius tautodailininkus, amatininkus, įsigyjant su meile pagamintus jų darbus.
– Kokie amatai populiarinami jūsų centre? Kurie sulaukia didžiausio susidomėjimo?
– Audimas, medžio drožyba, vėlimas, pynimas vytelėmis ir karklais, duonos kepimas, žvakių liejimas (nauja). Pas mus daug edukacijų vyksta pagal lietuviškąjį kalendorių (Kalėdos – vainikėliai, Velykos – margučiai, Užgavėnės – kaukių darymas ir t.t.). Populiariausios šiuo metu yra vėlimo ir duonelės kepimo edukacijos. Prieš Šv. Kalėdas dauguma nori pasidaryti vainikėlius. Nei viena pamoka nepraeina be liaudiškų šokių, ratelių. Ypač mažiesiems tai labai patinka. Amatų centre juos sutinka raudonkepuraitė, su kuria visą laiką mokosi, susipažįsta su tradiciniais amatais, o po to žaidžia. Po užsiėmimų visuomet dalyvius pavaišiname natūralių žolelių arbata.
