Vilniaus universiteto biblioteka, Forumo rūmai, Kino teatro „Skalvija“, viešbučio „Lietuva“ rekonstrukcijos, pagaliau Tauragėje esantis Raudonojo kryžiaus organizacijos pastatas – visa tai Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, dėstytojo, profesoriaus, iš Tauragės kilusio garsaus architekto Rolando Paleko darbai. „Tauragės žinios“ kviečia iš arčiau susipažinti su šiuo talentingu žmogumi.
Rolandas Palekas gimė 1963 m. Kvėdarnoje. Vėliau kartu su šeima apsigyveno Tauragėje. Baigus Tauragės 1-ąją vidurinę mokyklą (Martyno Mažvydo progimnazija), R. Paleką suviliojo architektūra. Po studijų Vilniaus Gedimino technikos universitete kelioliką metų dirbo samdomu architektu, vėliau įkūrė savo architektūros studiją – „Paleko ARCH studija“. Stažavosi Danijoje, JAV. Šiuo metu dirba Vilniaus Gedimino technikos universitete, Architektūros katedroje. Yra Lietuvos architektų rūmų tarybos narys, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys. 2014 m. R. Palekui už miesto ir gamtos darną architektūroje įteikta Nacionalinė kultūros ir meno premija. Svarbiausia architekto veikla – projektavimas, architektūrinė kūryba, pedagogika.
– Jūsų tėvelis ilgus metus vadovavo Tauragės ligoninei, mama pedagogė. Kodėl pasirinkote architekto profesiją?
– Už tai esu dėkingas močiutei. Tiesiog vaikystėje ir vėliau daug laiko leidau su šiuo šviesiu žmogumi. Ji visada mane palaikydavo ir stengdavosi suprasti. Pastebėjusi, kad man gerai sekasi matematika ir mėgstu piešti, sujungė šiuos du dalykus ir pasakė – gal tau reikia būti architektu. Ji pirmoji paminėjo tą žodį.
– Ar niekada nesigailėjote dėl savo pasirinkimo?
– Pakankamai tvirtai žinojau, ko noriu dar mokydamasis mokykloje. Tačiau natūralu, kad buvo etapų, kada dėl savo pasirinkimo abejojau. Abejonių kyla visiems.
– Daug unikalių pastatų sukūrėte Vilniuje, tačiau vieną – Raudonojo kryžiaus organizacijos pastatą – 1997 metais suprojektavote ir Tauragėje. Ar imtumėtės dar vieno projekto gimtajame mieste?
– Kodėl gi ne? Jei tik sulaukčiau tokio pasiūlymo – žinoma.
– Kaip architektas, kokią matote Tauragės viziją?
– Manau, kad Tauragei labai svarbu suprasti ir atrasti savastį. Tauragėje ryškus gamtiškasis bruožas. Turite nuostabią upę Jūrą su atsiveriančiu išraiškingu gamtovaizdžiu. Tai reikėtų puoselėti. Taip pat labai svarbu kurti gamtos žalumos ir miesto architektūros darną. Senokai buvau Tauragėje, tačiau, kiek pamenu, miesto centre mažokai medžių, daug asfalto, betono. Mano galva, centre trūksta žalumos. Medžius mieste reiktų kirsti labai atsakingai.
– Gal prisimenate, kuris iš Tauragės miesto statinių Jums darė, o gal ir dabar daro didžiausią įspūdį?
– Atmintin įstrigo Dariaus ir Girėno gatvėje esantis DNB banko pastatas, projektuotas Mykolo Songailos. Taip pat retrospektyvi Tauragės pilis. Tačiau turbūt labiausiai iš visų pastatų, esančių Tauragėje, atmintyje įsirėžė Tauragės evangelikų liuteronų bažnyčia. Gal dar todėl, kad besimokydamas tuometinėje pirmojoje vidurinėje, šią bažnyčią matydavau kasdien. Beje, Tauragė tradiciškai yra liuteronų tikėjimo Lietuvoje centras – tai taip pat jos išskirtinis, puoselėtinas bruožas.
– Įgyvendinote daugybę projektų. Kurį statinį kurti buvo įdomiausia?
– Labai įdomu buvo kurti Vilniaus universiteto bibliotekos pastatą. Tai buvo gana ilgas, varginantis ir įdomus procesas. Tačiau nenorėčiau šio projekto išskirti iš kitų. Bibliotekos pastato projektas buvo turbūt labiausiai pastebėtas ir palankiausiai įvertintas mūsų šalyje. Buvo tokių projektų, kurie Lietuvoje nebuvo giriami, liaupsinami, tačiau sulaukė gerų vertinimų užsienyje.
– Kurį pastatą laikote savo vizitine kortele?
– Žinote, nenorėčiau išskirti. Čia tas pats, kaip klausti, o kurį iš savo vaikų mylite labiausiai.
– Papasakokite apie jausmus, užplūstančius einant pro savo projektuotą statinį?
– Man įdomiausias kūrybos procesas. Kai perkerpama juostelė – pastatas jau nebe tavo. Tada geriausia išeitis – užmiršti ir imtis kito darbo. Paprastai vienu metu studijoje įgyvendinami keli skirtingi projektai.
– Kaip savo kūriniams sugebate įpūsti tokio patrauklumo?
– O jums jie atrodo patrauklūs?
– Na, taip.
– Vizualine prasme statinį patraukliu daro jo proporcijos. Gražios proporcijos kūrinį daro gražiu. Tačiau architektūra yra labiau taikomasis menas, todėl jai nepakanka būti tik gražia. Ji turi būti funkcionali, patogi ir su galimybe keistis bėgant laikmečiui.
– Šiuo metu architektūroje stiklo, kaip statybinės ir konstrukcinės medžiagos, naudojama labai daug. Kaip Jūs tai vertinate?
– Stiklas, kaip statybinė medžiaga, nėra bloga. Jeigu stiklą naudoji racionaliai ir kūrybiškai, tai jis yra puiki ilgaamžė medžiaga, praleidžianti šviesą, leidžianti matyti, net jausti supančios gamtos grožį. Stiklas yra vis dar besivystanti statybinė medžiaga. Šiandien jau galima sutikti saulės energiją akumuliuojančius stiklo paketus.
– Prie kokio projekto šiuo metu dirba Jūsų komanda?
– Mūsų „Paleko ARCH studija“, kurioje – septyni architektai, tiesa, kartais į pagalbą ateina ir mano studentai, šiuo metu dirba prie policijos komisariato, vieno iš skyriaus pastatų Vilniuje.
– Užsiminėte apie studentus. Gal galite keliais sakiniais papasakoti apie dėstytojo darbą? Juk iš pažiūros architektūriniai projektai ir dėstymas universitete nėra labai panašūs, kaip yra iš tiesų?
– Šios veiklos viena kitą labai gerai papildo. Tiesiog ateina laikas, kuomet turi pasidalinti savo žiniomis ir patirtimi su jaunąja karta. Visais laikais vyko tokie mainai ir šie du darbai – architektūriniai projektai ir dėstymas universitete – nėra jau tokie skirtingi, kaip gali pasirodyti iš šalies. Tai labai prasminga veikla.
– Kokio projekto nesiimtumėte?
– Niekada nesiimčiau neskaidrių, užkulisinių tikslų, minčių turinčio projekto. Kai prašoma manipuliuoti pastato paskirtimi, kai pažeidžiami viešieji trečiojo asmens interesai.
– Tačiau tokių užsakovų pasitaiko?
– Deja, bet taip. Toliaregiškas požiūris visada susietas su ilgalaike grąža „tvirta valiuta“. Tačiau užsakovas dažnai nori maksimalaus ir greito rezultato atsipirkimo, atsisakydamas kompleksiško požiūrio. Mano, kaip architekto, pareiga sąžiningai ginti miesto žmonių interesą, stengtis, kad vienu ar kitu statiniu nebūtų sugadintos miesto vertingosios savybės, vaizdas. Idealiu atveju – paryškintos. Tai sudėtinga, tačiau, jei esi sąžiningas architektas, tai įmanoma.
Dėkojame už pokalbį.
Reikšmingiausi projektai, su kuriais dirbo Rolandas Palekas:
Pramogų ir laisvalaikio centras „Forum palace“ (2003, su architektu G. Čaikausku), biurų pastatas „Viktorija“ (2004, J. Jasinskio g. 16), „Litexpo“ parodų centro konferencijų salė (2003), „Litexpo“ trečiasis parodų paviljonas (2005, Laisvės pr. 5), LNK TV studijų kompleksas Šeškinėje (2004, su archit. G. Čaikausku), naujosios Vilniaus universiteto bibliotekos projektas (2012, Saulėtekio al. 9), daugiabučiai gyvenamieji namai M. K. Čiurlionio g. (2006), Nočios g. (2007) Vilniuje, gyvenamasis kvartalas „Rasų namai“ (kartu su „Plazma“, 2015), Stokholmo viešosios bibliotekos dalies – G. Asplundo komplekso – plėtros projektas „Cut“ (tarptautinis architektūrinis konkursas, III vieta).