2018 Spalio 21 d.
Sekmadienis
Budintis reporteris
(8 446) 51 470
8 687 80 318

Asmenybės

Skrydžių palydovės dienoraštis

  • Įkelta: 2018-01-04
Sandra GERDAUSKAITĖ

Rytinė kava Milane, pietūs Paryžiuje, poilsis Barselonoje, geri pinigai, nesudėtingas darbas, graži uniforma, nuolaidos kelionėms, – tokia daugelio įsivaizdavimu yra skrydžių palydovės kasdienybė. Bet ar tikrai? Daugelis, ypatingai jaunų merginų, žavisi šia specialybe ir vadina svajonių darbu. Šiame straipsnyje pabandysiu sulaužyti keletą egzistuojančių mitų apie skrydžio palydovo darbą bei padėti iš arčiau pažvelgti į šią intriguojančią specialybę.

Darbas lėktuve niekada nebuvo mano svajonė ir siekiamybė. Skraidyti man patikdavo, tačiau tikriausiai todėl, kad tai reikšdavo kelionės pradžią. Prieš kelis metus netikėtai atsidūriau Graikijoje, žinojau, kad pasiliksiu, todėl ėmiau ieškoti darbo. Tuomet negalėjau nė sakinio suregzti graikiškai, todėl supratau, kad geriausia savo žvilgsnį nukreipti į tarptautinius vandenis, oro ir jūsų uostai buvo pirmieji taikiniai. Įsidarbinau Graikijos tarptautinėse oro linijose „Ellinair“, iki tol ne daug žinojusi apie šio darbo specifiką, per 15 darbo mėnesių sugrioviau savo pačios turėtus stereotipus.

Intensyvūs kursai ir kasdienybė

Pirmasis mitas – skrydžių palydovo darbas nereikalauja didelio žinių bagažo. Prisipažinsiu, ateidama dirbti į oro linijas apie aviaciją žinojau tiek, kiek žino paprastas šiuolaikinis žmogus. Pasirodo, praktiškai nežinojau nieko. Tuomet prasidėjo intensyvūs, beveik 2 mėnesius trukę kursai. Juokaudavome, kad juos užbaigę galėsime sukonstruoti lėktuvą ar bent jau jį pilotuoti. Informacijos srautas buvo didžiulis, o žinios kiekvieną dieną buvo tikrinamas įvairiais testais bei atvirais klausimais.

Kasdien vis nauja tema: aviacijos istorija, struktūra, pirmoji pagalba, išlikimas, terorizmas, avarinė lėktuvo įranga, saugumas, avarinio nusileidimo atvejai ir procedūros, pavojingų daiktų gabenimas, lėktuvo struktūra, apribojimai, tarpusavio ir keleivių komunikacija, be jokios abejonės, sąrašą būtų galima tęsti. Jeigu kiekvienas pagalvotume, kam iš tikrųjų reikalinga stiuardesė lėktuve, atsakymai būtų labai panašūs – dėl bendro keleivių komforto. Atsakymas nėra klaidingas, tačiau pagrindinė skrydžių palydovų atsakomybė – keleivių saugumas arba, kaip daugelis supranta, įkyrėjimas, kad visi užsisegtų saugos diržus.

Darbo diena prasideda maždaug 1,5 valandos iki skrydžio. Iš pradžių specialiame oro uosto kambarėlyje susirenka visa skrydžio komanda, kur vyriausiasis palydovas patikrina, ar visi turi reikiamus, skraidyti leidžiančius, dokumentus bei ar atitinka išvaizdos reikalavimus (švari ir tvarkinga uniforma, batai, plaukai, nagai bei natūralus makiažas).

Laisvės čia mažai, dažniausiai tau pasakoma, kokios spalvos lūpų dažus gali naudoti, kokios spalvos turi būti nagai, kokie galimi aksesuarai ir kaip surišti plaukai. Vėliau prasideda angliškai vadinamas briefing, kurio metu užduodami 3 atviri klausimai apie lėktuvo avarinių situacijų procedūras bei pirmąją pagalbą. Neatsakęs į užduotus klausimus ir neįrodęs savo kompetencijos skraidyti, gali būti nušalintas nuo skrydžio. Vėliau kartu su pilotais aptariamas skrydžio maršrutas, keleivių skaičius, oro sąlygos, specialūs kodai ir pan. Tuomet keliaujama į lėktuvą, kur laukia daugybę darbų ir dokumentų, kuriuos reikia užpildyti ir pasirašyti. Per trumpą laiką reikia apieškoti lėktuvą pagal visas saugumo taisykles, kartu patikrinama visa lėktuve esanti įranga, iškvietimo signalai, defektai, priimamas maisto užsakymas.

Kas iš tikrųjų yra skrydžių palydovas? Atsakyčiau, kad tai policininkas, ugniagesys, gydytojas, padavėjas ir psichologas vienu metu. Ar Jums iš tikrųjų atrodo, kad lėktuve esanti liekna, graži dvidešimtmetė, reikalui esant, išgelbės Jums gyvybę, čia jau kitas klausimas. Tačiau noriu pradžiuginti, kad per savo karjerą sutikau daugybę savo darbą puikiai išmanančių ir atsidavusių kolegų.

Kelionės – rutina ar retenybė?

Dažniausiai užduodamas klausimas skrydžių palydovei – „jūs tikriausiai labai daug keliaujate?“ Tačiau realybė tokia, kad dauguma regioninių oro linijų, kurios skraido po Europą ir skrydis trunka kelias valandas, tą pačią dieną grįžta namo. O tai reiškia, kad išskrendi, nusileidi, keleiviai išeina ir neužilgo ateina kiti, geriausiu atveju, spėji pasivaikščioti po oro uostą ar padaryti nuotrauką pro lėktuvo langą. Žinoma, visai kita situacija pasaulinio lygio oro linijose, šiuo metu pirmaujančiose Jungtinių Arabų Emyratų, Kataro, „Etihad“ oro linijų bendrovėse, kuriose vykdomi skrydžiai į kitus žemynus ir nusileidę palydovai privalo pasilikti bent 24 valandų poilsiui. Dirbant Graikijos oro linijose, man pasisekė, nes turėjome skrydžių iš kitų Graikijos miestų ar salų, kas leido aplankyti tokias vietas kaip Atėnai, Salonikai, Kavala, Kretos, Rodos, Korfu salos, o tai bent šiek tiek priminė įsivaizduojamą skrydžių palydovo darbą.

Daugiau moterų nei vyrų

Dar vienas mitas – jog tai moteriška specialybė. Kai kompanijoje dirba daugiau nei šimtas skrydžio palydovų ir iš jų tik maždaug 10 procentų vaikinų, tokia nuomonė susidaro. Visa tai todėl, kad šiuolaikinė komercija ir grožio kultas priverčia galvoti, kad skrydžio palydovė yra modelio darbas, o įmonės, besirūpinančios savo nepriekaištingu įvaizdžiu, kartais daugiau dėmesio kreipia į batų kulniuką, lūpų dažus ir suknelės ilgį negu į žmogaus sugebėjimus. O tokia darbo aplinka dažną vaikiną gali išvaryti iš proto. Tačiau susidūrusi su šio darbo specifika galiu drąsiai teigti, kad tai daugiau vyriška nei moteriška specialybė.

Teko atkreipti dėmesį, kad ypatingai vyriškos lyties atstovai vyrų nurodymų klauso daug labiau nei moterų. Skrydžio palydovo darbas yra nuolatinis sunkių metalinių dėžių ir vežimėlių kilnojimas. Jau nekalbu apie tai, kad avarinės situacijos metu vyriška jėga bus daug naudingesnė, nors, žinoma, ne visada. O jeigu dar straipsnio pradžioje minėjau, kad tai gaisrininkas ir policininkas viename, pagalvokime, kokios lyties atstovų daugiau šiose profesijose?

Skraidymas lėktuvu šiandien yra toks pat įprastas kaip kelionė autobusu ar traukiniu. Skirtingai negu prieš 50 metų, kai tai simbolizavo aukščiausios klasės prabangą. O skrydžio palydovo darbas buvo retas ir išskirtinis. Šiandien, į skraidymą lėktuvu žiūrima kaip į įprastą darbo vietą, o ir atlyginimas nieko per daug nestebina. O tai verčia susimąstyti, ar verta kaskart dirbti sąlygomis, kurios kenkia sveikatai. Ir nors aviacija yra viena labiausiai ištobulintų sričių ir atitinka aukščiausius saugumo standartus, tačiau vis tik kiekvieną kartą, nors ir minimaliai, rizikuoji savo gyvybe.

Kalbų mokėjimas – didžiausias privalumas

Ko reikia norint dirbti šį darbą? Būti reprezentatyvios išvaizdos, turėti tam tikrų asmeninių savybių – pasižymėti organizuotumu, mandagumu, greita reakcija, darbštumu, gebėjimu bendrauti ir spręsti konfliktus. Tačiau esminis patarimas visiems, kurie svajoja apie šį darbą – mokytis užsienio kalbų. Ne veltui pirmieji klausimai, kuriuos išgirdau darbo pokalbio metu – ar kalbu graikiškai? Ar kalbu rusiškai? Kokiomis kalbomis dar galiu susišnekėti? Bei, žinoma, reikia įrodyti, kad sugebi sklandžiai reikšti mintis anglų kalba.

Labai džiaugiuosi priėmusi šią gyvenimo siųstą avantiūrą, kuri atnešė daug žinių ir supratimo, kas apskritai yra aviacija. Kaip joje viskas veikia ir, kad niekas nevyksta veltui. Visada norėjau sužinoti daugiau apie pirmąją pagalbą. Ši profesija padėjo suprasti, kaip padėti žmogui, kurį ištiko širdies smūgis, insultas, žmogus užspringo ar net pradėjo gimdyti. Kartu suteikė galimybę, nors ir minimalią, pakeliauti ir susipažinti su žmonėmis iš viso pasaulio. 

Po Naujųjų metų pralėkus keletui dienų, pats laikas apžvelgti kokie gi buvo 2017-ieji Ugninio Gaidžio metai. Leisdami paskutinį šių metų laikraščio numerį, nusprendėme prisiminti svarbiausias Tauragės rajono aktualijas. Šiemet jų netrūko, penkiasdešimt trijuose „Tauragės žinių“ numeriuose į žurnalistų akiratį pateko išskirtiniai asmenys, džiuginantys pasiekimai ir neišvengiami gyvenimo sunkumai. Redakcija sudarė simbolinį nominantų sąrašą, kurie ne kartą mirgėjo spaudos puslapiuose. 

 „Tauragėje gimusi, besimokanti ir, svarbiausia, rašanti aštuoniolikmetė Austėja Eglynaitė jau dvejus metus kasdien atiduoda savo išlankstomiems laivams ar drugiams, tikėdamasi, kad jie nuneš ten, kur prasmė. Ji akimis bando užčiuopti dar vieną jūros veidrodį, įsitverti ir viltis, kad niekada nesibaigs mažmožiai-malonumai: pirkti knygas, amžinybę praleisti savojoje provincijoje, netoli bažnyčios, mušant varpui, rašant save, atsigręžus tik į save, jaučiant įgaunamą pagreitį gaubto sukimo, pilstomo smėlio kišenėn, jaučiant save kaip atsidavimą…“ – taip rašo apie Žalgirių gimnazijos abiturientę Austėją Eglynaitę meno ir kultūros žurnalas „Nemunas“, spausdinantis jos kūrybą. Spalvingąją moksleivę apie mūzas bei kūrybinius ieškojimus kalbiname ir mes.

Prieš porą savaičių Rygos lietuvių vidurinėje mokykloje su  B. Baltrušaitytės  viešosios bibliotekos vaikų skyriaus vyr. bibliotekininke  Birute Jogėliene pradinių klasių mokiniams parodėme spektaklį „Pasaka Nr. 117“, o vyresniesiems pristatėme Tautinį kostiumą ir Lietuvos regionus kelionėje po šalį su Batuotu katinu ir Lietuvaite. 

Septynerius metus žurnaliste„Tauragės kurjerio“ redakcijoje dirbusi Margarita Rimkutė atrado save naujame amplua – nuo rugsėjo pradėjo dirbti Mažonuose naujai įrengto vaikų lopšelio-darželio auklėtoja bei anglų kalbos mokytoja Pagramančio pagrindinėje mokykloje. Darželyje veiksmo netrūksta – aplink zujant būriui dvimečių pasikalbėti apie naująjį Margaritos pašaukimą, gyvenimo posūkius ir kasdienybę su vaikais buvo nemenkas iššūkis.