Geriausio Tauragės 2017 metų trenerio vardas ir apdovanojimas įteiktas daug stiprių sportininkų išugdžiusiam 53 metų kyokushin karate klubo „Taurus“ vadovui ir treneriui Gintarui Cemnalianskiui. Tačiau treneris gautų apdovanojimų nesureikšmina. Jį jau seniai motyvuoja kiti dalykai, tokie kaip aplinkinių supratimas, palaikymas, auklėtinių pasiekimai, tačiau nebūtinai ant tatamio. Svarbiausia treneriui, kad jauni žmonės taptų savo gyvenimo čempionais.
Svarbiausia – filosofija
Žiūrint kovinius filmus, daugelį žavi kovų meistrų atliekami triukai: į padebesius vikriai kylančios kojos, greiti ir miklūs rankų judesiai atrodo neįmanomi eiliniam žmogui. Tačiau, karate, anot G. Cemnalianskio, nėra vien kojų kilnojimas, esą aukštai pakelti koją gali išmokti kiekvienas, ypač šiais laikais, kai yra visagalis internetas.
Kyokushin, arba kiokušinkai – vienas iš
Geriausio Tauragės 2017 metų trenerio vardas ir apdovanojimas įteiktas daug stiprių sportininkų išugdžiusiam 53 metų kyokushin karate klubo „Taurus“ vadovui ir treneriui Gintarui Cemnalianskiui. Tačiau treneris gautų apdovanojimų nesureikšmina. Jį jau seniai motyvuoja kiti dalykai, tokie kaip aplinkinių supratimas, palaikymas, auklėtinių pasiekimai, tačiau nebūtinai ant tatamio. Svarbiausia treneriui, kad jauni žmonės taptų savo gyvenimo čempionais.
Svarbiausia – filosofija
Žiūrint kovinius filmus, daugelį žavi kovų meistrų atliekami triukai: į padebesius vikriai kylančios kojos, greiti ir miklūs rankų judesiai atrodo neįmanomi eiliniam žmogui. Tačiau, karate, anot G. Cemnalianskio, nėra vien kojų kilnojimas, esą aukštai pakelti koją gali išmokti kiekvienas, ypač šiais laikais, kai yra visagalis internetas.
Kyokushin, arba kiokušinkai – vienas iš japonų kovos meno karate stilių, kurį 1964 m. sukūrė Masutatsu Oyama. Tai kontaktinės kovos menas, kuris neatsiejamas nuo dvasinių mokymų. Svarbiausias karate tikslas – ne laimėta kova, o charakterio išvystymas. Plačiąja prasme tai – kovos menas ir filosofija, kurio esmė yra geriausių žmogaus charakterio bruožų ugdymas, nuolatinis tobulėjimas. Tačiau gilesnis šios sporto šakos suvokimas sportuojančiam neateina iš karto. Gintaras Cemnalianskis kovos menais susidomėjo paauglystėje, kai baigęs aštuonias klases išvyko mokytis į Kauną.
– Turbūt buvau vienišas ir silpnas vaikas, norėjau išmokti apsiginti. Žavėjausi stipriais žmonėmis, vienas toks buvo mano kaimynas – gražiai nuaugęs, pasportavęs. Žinoma, imponavo ir tuometiniai filmai – apie kovotoją Bruce Lee, Kung Fu kovų meną, – prisimena pašnekovas.
Tiesa, buvo etapas, kai sovietmečiu užsiimti kovos menais buvo uždrausta – neliko dvasinio, filosofinio pagrindo – tik fiziniai pratimai. O be atsakomybės už pasekmes karate yra tik koviniai judesiai.
Draudimams pasibaigus – 1990 metais pradėjus leisti praktikuoti kovos menus, šalies sporto salės buvo sausakimšos. Karate sportui prijaučiantys žmonės ėmė burtis į grupeles, nuspręsta Tauragėje įkurti federaciją, o 1991 metais R. Cemnalianskio iniciatyva įsteigtas sporto klubas „Taurus“. Čia dabar yra ne tik treniruotėms skirta salė su įvairia įranga, bet ir treniruoklių salė.
Sunkiausia – praeityje
– Pradžia žinoma buvo labai sunki – stigo visko – neturėjome sportinės bazės, patalpų. Reikėjo kovoti už erdvę. Juk Lietuvoje žalia šviesa – krepšiniui, futbolui, o apie mus nieks negalvojo. Jeigu tokios pat sąlygos būtų ir karate, nežinia kuri sporto šaka imtų viršų. Tačiau sunkiausius momentus jau išgyvenome, – atviravo kyokushin karate klubo „Taurus“ įkūrėjas.
Apie sugrįžusią karate sporto šlovės valandą liudija tai, kad pagaliau karate įtraukta ir į olimpiados varžybas. Artimiausias startas – 2020 m. Tokijo olimpiadoje. Apie augantį populiarumą byloja ir sporto portalo „Sportas.lt“ rinkimų rezultatai. Portalo lankytojai nusprendė, kad geriausios 2017-ųjų Lietuvos metų sporto šakos vardo verta kyokushin karate. Šios sporto šakos atstovai Lietuvai padovanojo nemažai įsimintinų pergalių, o už ją balsavo net 50,07 proc. portalo lankytojų.
Kova su savo baime
Sporto klube „Taurus“, anot trenerio, šiuo metu renkasi jau trys kartos sportininkų. Veikia karate darželis, su pačiais mažiausiais smagias treniruotes veda G. Cemnalianskio auklėtinis Aurimas. Karate užsiėmimai organizuojami ir Šilalėje.
– Kuo vaikas ankščiau pradės sportuoti, tuo geriau. Treniruotės vaikui padeda tapti koordinuotu žmogumi. Treniruočių metu mokome atsistoti prieš priešininką ir nešnekėti, o kovoti. Nors iš tiesų, didžiausias priešininkas esi tu pats. Kova vyksta su tavo tingėjimu, baime. Dalis tėvų atveda vaikus į karate, nes jie patys nepadaro to darbo, kurį turėtų padaryti. Ir aš kalbu ne apie fizinį aktyvumą, o gyvenimo nuostatas, – savo nuomonę išsakė treneris.
Anot pašnekovo, dirbant su vaikais, svarbu su kiekvienu jų rasti kalbą ir tinkamai motyvuoti.
– Skaudu, kai matai, kad iš auklėtinio galima išugdyti čempioną, o sekančią treniruotę jo jau nėra. Tokių pavyzdžių aibė, – teigia jis.
Pasiteiravus apie auklėtinius dabar ir ankščiau, skirtumai, anot trenerio, akivaizdūs. Dabartinė karta negeba koncentruoti dėmesio, esą didžiausias to įrodymas – egzaminai, kurie rengiami norint įvertinti pasiektą karate sportininkų meistriškumo lygį.
– Ankstesniais metais vaikai egzaminus gebėdavo laikyti po trijų mėnesių, o dabar – tik po metų. Vaikai nesugeba koncentruoti dėmesio, jau nekalbant apie fizines galimybes, – lygina sportininkas.
„Metų trenerio“ nominacijos nugalėtojas džiaugiasi, kad klube sportuoja ne tik vaikai, bet ir suaugusieji.
– Ankščiau su pavydu žiūrėdavau į didžiųjų miestų klubus, kurie turėdavo suaugusių. Dabar tuo galiu ir aš pasidžiaugti, – sakė G. Cemnalianskis.
Ne apdovanojimai motyvuoja
Pasak karate meistro, atsitiko, taip, kad kai kurie buvę trenerio auklėtinai „apsuko ratą“ ir sugrįžę į Tauragę atėjo į klubą. Yra ir naujų žmonių, susidomėjusių karate, kai kurie jų į treniruotes atveda ir savo vaikus. Toks populiarumas – didžiulė paspirtis treneriui dirbti toliau dėl tų, kuriems šis sportas įdomus ir svarbus. O geri darbai anksčiau ar vėliau sulaukia teigiamų įvertinimų. 2017 m. „Tauragės metų trenerio“ titulas atiteko būtent jam, tačiau, anot nominanto, ne apdovanojimai jį motyvuoja.
– Žinoma, malonu būti įvertintam, tai tarsi patvirtinimas, kad esi teisingame kelyje, tačiau ne tai mane motyvuoja. Turiu pilną lentyną taurių, diplomų, padėkos raštų. Pats esu tapęs „World karate organization“ pasaulio lietuvių varžybų čempionu, turiu juodą diržą. Bet ne tai svarbiausia. Apdovanojimai manęs jau seniai nemotyvuoja. Mane motyvuoja tai, kad aplinka, kurioje tu esi, tave supranta. Kad tarkim, nuėjus į savivaldybę su problema, tave supranta, padeda spręsti problemas ar, kaip aš mėgstu sakyti, jei negali padėti, bent netrukdo. Kad ir ta pati sporto strategija, kad kuriama sistema, bandoma atkurti pusiausvyrą, kurios ankščiau nebuvo. Mane motyvuoja auklėtinių pasiekimai – tai įrodymas, kad tavo pastangos, tavo įsivaizdavimas įgavo svorį. Trys mano buvę auklėtiniai – Diana Balsytė, Daiva Žukauskaitė, Aneta Rudytė-Meškauskienė kaunasi ant pasaulio čempionato tatamio ir laimi prizines vietas. Tas pats Aivaras Dadura, kuris dabar dirba karate treneriu ir visi kiti mano augantys auklėtinai, kas žino kas iš jų išaugs? Kita vertus, kas gali įvertinti žmones, kurie tolimesnio gyvenimo nesieja su karate, nėra karate čempionai, tačiau yra geri savo srities specialistai, geri firmų vadovai? Kiek juos, kaip žmones, formavo karate? Ir kas gali dabar pasakyti, tas treneris geras, o tas blogas – kaip tuos dalykus pasvert? Todėl aš tariu didelį ačiū, tiems žmonėms, kas bandė tai išryškinti, kaip seną fotografiją. Tai turbūt nebuvo lengva, – savo pamąstymus išsakė G. Cemnalianskis.
