Beveik tris dešimtmečius Tauragės rajono Civilinės metrikacijos skyriaus vedėja dirbanti Virginija Martutaitienė prisiliečia prie svarbiausių žmogaus gyvenimo etapų įteisinimo – gimimo, santuokos, mirties. Anot pašnekovės, tai nėra vien dokumento išrašymas, reikia išgyventi žmogaus emocijas, įsigilinti į situaciją, išklausyti: „čia visos paslaptys ateina ir pasilieka“. Nuo šių metų liepos mėnesio pareigas paliksianti moteris „Tauragės žinioms“ sutiko papasakoti apie įsimintiniausius savo vykdytos misijos momentus. Bet apie viską nuo pradžių. V. Martutaitienė gimė ir užaugo Tauragės rajone, mažame vos keturias sodybas turėjusiame Balandiškių kaime. Mokėsi Dauglaukio aštuonmetėje, mokslus tęsė tuometinėje antroje vidurinėje (dabar „Versmės“ gimnazija, – red. past.). Atėjus metui pasirinkti studijas, V. Martutaitienė svajojo tapti sinoptike, gėlininke arba režisiere.
– Norėjau tapti ir aktore, tačiau man atrodė, kad aktorės privalo būti labai gražios. Tad pamėginau stoti į lietuvių kalbą ir režisūrą, tačiau koją pakišo stojamasis režisūros egzaminas. Po metų, būdama devyniolikmetė, įstojau į Šiaulių pedagoginį institutą. Baigiau filologijos studijas – konkrečiau – lietuvių kalbą ir literatūrą. Po studijų pradėjau dirbti Dauglaukio aštuonmetėje mokykloje direktoriaus pavaduotoja. Tuo metu Tauragėje buvo reikalingi tik pavaduotojai. Labai abejojau, ar verta imtis tokio darbo. Važiavau į Šiaulius konsultuotis su kuratore. Ši patarė, kad geriau būti viršininke keliems mokytojams, nei eiline mokytoja. Taip atsidūriau Dauglaukyje – tapau kaip ir „viršininke“ visiems savo buvusiems mokytojams. Pamenu, pradžioje jaučiausi labai nepatogiai. Tačiau vėliau įsivažiavau ir buvau puikiai priimta ne tik mokytojų, bet ir vaikų. Dauglaukyje išdirbau septynerius metus. Vėliau gavau pasiūlymą dirbti direktoriaus pavaduotoja bei lietuvių kalbos mokytoja pirmoje vidurinėje mokykloje. Buvau atsakinga už užklasinę veiklą – būrelius, pionierius, komjaunimą, talkas kolūkiuose, kitaip sakant, visas komunistinis auklėjimas, ko nepaneigsi. Tai buvo mūsų istorijos dalis.
– Koks tolimesnis Jūsų kelias? Kaip atsidūrėte Tauragės Civilinės metrikacijos skyriuje?
– Pirmoje vidurinėje dirbau šešerius metus. Vėliau prasidėjo sąjūdžio laikai. Tiesa, Tauragėje sąjūdis nebuvo toks stiprus. Tačiau visa šiluma skleidėsi iš bibliotekos, kurią visada labai mylėjau. Taip atsitiko, kad 1990 metais sužinojau apie laisvą Civilinės metrikacijos vedėjos vietą. Tačiau man atrodė, kad eiliniam žmogui užimti tokias pareigas – neįmanoma misija... Visgi ryžausi sudalyvauti atrankoje ir liepos 5 dieną startavau naujose pareigose. Tiesa, kaip reikės dirbti, neturėjau nei žalio supratimo, ko paklausti taip pat nebuvo, nes mano pirmtakė pareigas jau buvo palikusi. Kreipiausi į Jurbarko Civilinės metrikacijos skyriaus vedėją Laimą Keraitę. Jai esu labai dėkinga ir laikau savo mokytoja.
– Ar pareigos atitiko Jūsų lūkesčius? Kas per visus Jūsų darbo metus pasikeitė?
– Įsivaizdavau, kad darbas Civilinės metrikacijos skyriuje – ištisa šeštadieninė šventė, kai tuokiami išsipuošę jaunavedžiai. Kai pradėjau dirbti, pamačiau, kad be šeštadienio yra ir kitos dienos, kupinos darbo. Tuo metu pradėjo grąžinti žemę, žmonėms reikėjo liudijimų – gimimo, santuokos, mirties; giminystę įrodančių dokumentų. Žmonių būdavo būriai. Tada susirašinėjimas vykdavo paprastais laiškais. Civilinės būklės aktai buvo renkami spausdinimo mašinėle, jau vien tai skamba romantiškai. Žmonės savo dokumento laukdavo mėnesį. Taip pat daug žmonių ateidavo dėl Civilinės būklės aktų pakeitimo, taisymo, papildymo. Šis darbas man visada labai patikdavo. Toks pusiau kriminalinis, daug kruopštumo reikalaujantis darbas. Dabar tokių prašymų mažiau, tačiau visko pasitaiko. Štai prieš keletą metų atėjo 19 m. vaikinas, kuriam reikėjo atkurti gimimo įrašą, nes jis jo gimimas buvo neregistruotas. O pasikeitė daug kas. Pagražėjo ir Civilinio metrikacijos skyriaus aplinka. Malonu, kai pagiria ir iš didmiesčių atvažiavusieji. Keitėsi sutuoktinių amžius, gausa. Tarkim, 90-aisiais, šeštadieniais įregistruodavome po 20 santuokų, o dabar savaitgalį – tik 4 -5 santuokas. Palyginimui galiu pasakyti, kad 1990 metais buvo užregistruota 570 santuokų ir 150 ištuokų, 2017 m. – susituokė 271 pora, o skirtingais keliais nusprendė pasukti 121. Gimdavo daug daugiau kūdikių, nei dabar. Tauragės rajone 1990 gimė 989 vaikai, o pernai – 467 kūdikiai.
– Gal kada esate suskaičiavusi, kiek santuokų užregistravote per beveik tris dešimtmečius?
– Paskaičiavau, kad per visus 28-uonerius darbo metus įregistravau apie 8 tūkstančius santuokų.
– Turbūt keitėsi vardų mados? Gal galite prisiminti, kokie vardai buvo populiarūs anuomet ir kokie dabar yra madingi?
– Vardų statistiką pradėjau vesti tik nuo 2001 m. Šiais metais populiariausi berniukų vardai buvo Lukas, Dovydas, Mantas, o mergaičių – Gabrielė, Deimantė, Greta. Kai kuriems vaikams suteikti dvigubi vardai: Gabriel-Francisco, Kevin-Dayton, Elias-Jamil, Dylan-James, Leo-Adevale, Leonora-Auksė, Adrija-Aurelija, Ella-Zoe, Adriana-Lukrecija. Šie vaikai gimė užsienio valstybėse.
– Ar tiesa, kad esate įgijusi ir teisininkės išsilavinimą?
– Taip. Tuometinis premjeras Gediminas Vagnorius teigė, kad Civilinės metrikacijos skyriams galės vadovauti tik teisinį išsilavinimą turintys žmonės. Todėl Vilniaus universiteto teisės fakultete teko imtis mokslų.
– Ar yra per ilgus darbo metus pasitaikę juokingų, kurioziškų situacijų? Pabėgusių nuotakų, jaunikių, pamirštų žiedų ar kažko panašaus.
–Yra buvę visko. Pamenu, kartą jauniesiems pamirštų asmens dokumentų teko važiuoti pasiimti į Kauną. Tačiau man pačiai turbūt labiausiai įsiminė dvejos vestuvės. Vienose vestuvėse prieš santuokos įregistravimo ceremoniją suėmė juoko priepuolis. Įžanginį tekstą teko kartoti kelis kartus, nes vis pratrūkdavau juokais. Pamenu, pradėjau galvoti apie pačius baisiausius dalykus – karą, kad tik nustočiau. Kitos vestuvės įsiminė, nes prieš jas labai jaudinausi. Matote teko sutuokti kolegę, kuri mane su Kęstučiu sutuokė, todėl jaučiau didelę asmeninę atsakomybę.
– Girdėjome įdomių pasakojimų apie vestuves Ventės rage prieš 20 metų, gal galit papasakoti apie jas?
– Tuo metu Lietuvoje tuoktuvių ceremonijai buvo galima rinktis tik bažnyčią arba civilinės metrikacijos biurą. O mes tokią ceremoniją prieš du dešimtmečius suorganizavome Ventės rage, romantiškoje aplinkoje. Tiesa, pirmiausia santuoka visgi buvo užregistruota Civilinės metrikacijos skyriuje, o vėliau ceremonija pakartota Ventės rage. Nuo 2009 metų Lietuvoje galima tuoktis neįprastoje aplinkoje – išvažiuojamajai ceremonijai jaunieji gali rinktis sau patinkančią vietą. Tiesa, Tauragėje išvažiuojamosios santuokos nėra populiarios.
– Ne kartą esame rašę ir apie Civilinės metrikacijos skyriuje įspūdingai Jūsų organizuotus santuokos jubiliejus–sidabrines, auksines, net deimantines vestuves. Kuo jos ypatingos?
– Stengiuosi, kad tai būtų staigmena ir nuostabi šventė sutuoktiniams, jų artimiesiems. Turiu galimybę bent trumpam tapti renginio režisiere ir įgyvendinti neišsipildžiusią svajonę.
Dėkojame už pokalbį.
