2018 Spalio 19 d.
Penktadienis
Budintis reporteris
(8 446) 51 470
8 687 80 318

Asmenybės

Pažintis su naujuoju Pagramančio klebonu Vytautu Petrausku

  • Įkelta: 2018-10-01
Saliamona ČERNIAUSKAITĖ

Telšių vyskupo Kęstučio Kėvalo dekretu Pagramančio Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo parapijos klebonu rugpjūčio mėnesį paskirtas Garbės kanauninkas Vytautas Petrauskas. Jis atkeltas iš Ylakių Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelės Marijos parapijos klebono ir Skuodo dekanato vice dekano pareigų. O į Ylakių parapiją vyskupas paskyrė buvusį Pagramančio kleboną Vaidotą Vitę. „Tauragės žinios“ Garbės kanauninko Vytauto Petrausko paprašė pasidalinti pirmaisiais įspūdžiais Pagramantyje.

– Kokie Jūsų, gerbiamas klebone, pirmieji įspūdžiai atvykus į mūsų parapiją?

– Pirmiausia noriu pasveikinti Pagramančio parapijos žmones. Pirmieji įspūdžiai tikrai nuostabūs. Pagramančio miestelis – tiesiog rojaus kampelis, tiek daug nuostabių lankytinų vietų, gražių sodybų, kurias man aprodė Mažonų seniūnas Jonas Samoška. Bendraudamas su žmonėmis, jaučiau jų šilumą ir gerumą. Be galo rūpestingai prižiūrimos kapinės.

– O kur buvo pirmoji Jūsų parapija?

– Į Kauno kunigų seminariją įstojau 1980-aisiais metais, baigiau ir šventinimus gavau 1985-aisiais. Vikaru buvau paskirtas į Klaipėdą. Tuo metu Kristaus karaliaus bažnyčia buvo vienintelė, tik vėliau atiduota tikintiesiems Marijos Taikos karalienės. Pradžioje buvo labai daug darbo, kadangi buvome tik trys kunigai. Ten išbuvau beveik penkerius metus. Paskui neilgą laikotarpį dirbau Mosėdyje, Telšių kunigų seminarijoje, vėliau metus laiko dirbau Skaudvilėje vikaru. Šiame rajone jau esu dirbęs, bet nuo to laiko Tauragė neatpažįstamai pasikeitusi... Prisimenu, jog pučo dieną, kai autostradoje važinėjosi tankai, aš iš Skaudvilės važiavau dirbti į Palangą, kurioje pradirbau keturiolika metų. Po to septynerius metus Naujojoje Akmenėje ir aštuonerius Ylakiuose, Skuodo rajone. Dabar aštunta vieta –Pagramantis. Šiaip yra sakoma, jog kunigas turi pereiti keturiolika parapijų, – tiek, kiek yra Kryžiaus kelių stacijų, visą kryžių savo darbo kelyje pernešti. Visuomet yra labai sunku atsisveikinti su parapijiečiais, kaip ir šį kartą su Ylakių žmonėmis. Šis miestelis yra paskelbtas Taikos miesteliu, kadangi ten labai geri, taikūs žmonės gyvena.                                           

– Žmonių gerumui, dvasingumui didelę įtaka turi ir parapijos klebonas, tai gal ir Pagramantis užsitarnaus Taikos miestelio vardą?..

– Taip, yra svarbu. Nėra blogų žmonių, nei tobulų kunigų, bet jeigu stengiesi, kažką darai, tai šiek tiek pavyksta.

– Kodėl Jūs pasirinkote būtent kunigo kelią, kas Jus tam įkvėpė?

– Aš esu gimęs ir augęs Kretingos rajone, Kūlupėnų kaime. Ten baigiau aštuonmetę mokyklą. Jau septintoje klasėje ėjau į bažnyčią patarnauti Šventų Mišių metu. Nors Kartenoje buvo parapija, aš eidavau į Kalnalio bažnyčią, nes ten buvo liaudiškas, labai paprastas, mokantis bendrauti su žmonėmis, pritraukiantis net iš kitų kaimų, kunigas. Tai matydamas pagalvojau, ar ir man tuo keliu nepasukus. Taip ši mintis ir tapo realybe. Be abejo, tam įtakos turėjo ir tikintys tėvai. Mama Birutė, jau aštuoneri metai amžiną atilsį, ir tėvelis Stasys. Jam dabar devyniasdešimt. Jis labai gyvybingas, vairuoja mašiną. Nuvažiuoja į Klaipėdą, atvažiuodavo pas mane į Ylakius. Jau ir čia aplankė, tik mano brolis atvežė, nes jam nežinomi keliai. Aš dar turiu tris seseris. Šeimoje augome penki vaikai. Tėvai buvo kolūkiečiai, paprasti darbo žmonės.

– Tai sunku jiems buvo Jus išleisti į kunigo mokslus?

– Nieko niekada nesakė. Jie labai santūrūs. Tėvukas apžiūrėjo Pagramantį. Jam čia labai viskas patiko. Džiaugėsi viskuo.

– Jau trisdešimt trejus metus tarnaujate Dievui, koks įsimintiniausias įvykis Jūsų darbe?

– Neišskirčiau nei vienos dienos, visos dienos yra paliekančios įspūdžius. Kiekvienas žmogaus atėjimas, bendravimas man yra šventė... Liūdniausia yra laidoti jaunesnį už save, jeigu vyresnį – ką padarysi. Dievas davė gyvenimą, duoda ir jo pabaigą.

– Kokie žmonės dabar auga, gimę laisvoje Lietuvoje? Kaip manote, ko šiandieniniam žmogui labiausiai trūksta? Visi išgirstame nemažai faktų apie įvairias priklausomybes svaigalams, savižudybes. Tiek daug laisvės visur. Kaip Jūs tai vertinate?

– Yra per daug atsipalaidavimo. Galėtų žmonės rimčiau pažiūrėti ir į gyvenimą, tikėjimą, meilę Dievui, Tėvynei. Turime matyti, jausti vienas kitą. Patys turime susivokti, kad reikia matyti, kai žmogui sunku, kai jam skauda. Surasti gerą žodį, paspausti ranką, pagaliau apkabinti.

– Kartais būna taip, kad neturim laiko, noro, esame praradę bendruomeniškumą.

– Tai čia jau mūsų asmeninės problemos, jeigu kam taip yra. Turim suprasti, turim turėti, turim pastebėti, matyti, girdėti...

– Kas Jus labiausiai džiugina, bendraujant su parapijiečiais? Kokius dažniau juos matote –džiugius ar liūdnus?

– Matysi taip, kaip žiūrėsi. Aš bendrai matau daugiau džiugius. Gal neišsako visko. Esu nelinkęs į gyvenimą ir žmones žiūrėti per patamsintus akinius. Būna, kad žmogui kartais ko stinga, bet vis tiek yra puikių gražių dalykų. Stengiuosi kiekviename žmoguje matyti gėrį.

– Šventų Mišių pabaigoje yra prasmingas palinkėjimas – ramybės. Ką daryti žmogui, kad jis tikrai pajustų tą tikrąją ramybę savo viduje?

– Ne visi pajunta ramybę ir perteikti ją ne visi gali. Jeigu neturi ramybės ir neperteiksi, o žmonės tai jaučia. Susikaupimui tam yra Šventų Mišių įžanga, tylos žodis, liturgija. Visi tie dalykai ir veda į tai, kad būtum ramus ir perteiktum tai, jog žmonės tą jausmą išsineštų...

– O iš kur pats semiatės tam jėgų, ką mėgstate veikti laisvalaikiu?

– Nuoširdus, pastovus santykis su Dievu ir įkvepia, ir suteikia jėgų viskam. Mėgstu skaityti knygas. Esu gamtos vaikas. Keliuosi anksti, kad išgirsčiau pirmuosius paukštelių balsus. Miela stebėti besiskleidžiančius gėlių žiedus. Gera rankomis prisiliesti prie žemės, ją išpurenti...Tai padeda atsipalaiduoti ir laisvalaikį maloniai praleisti. Prie klebonijos planuoju pasodinti medelių, gėlių.

– O kokios gėlės Jums labiausiai patinka?

– Gražios... Nepatinka negyvos, o šiaip visos gėlės teikia džiaugsmą.

– Kokią reikšmę teikia popiežiaus Pranciškaus apsilankymas mūsų šalies žmonėms?

– Žinoma, tai pasaulinis įvykis. Lietuva atsidūrė dėmesio centre. Kiek pavyko mums išgirsti Šventojo Tėvo atneštą žinią, tiek mes toje žinioje gyvensime. Svarbiausia Popiežių ne pamatyti, o išgirsti...

– O kaip Jūs šiandien prisimenate Jono Pauliaus II-ojo apsilankymą Lietuvoje?

– Tai buvo didžiulis gyvenimo įvykis. Aš pats buvau Kryžių kalne, aukojau šventas mišias. Žmonių sujudimas, suvažiavimas, noras pamatyti, netgi paliesti popiežių buvo didžiulis. Mes tuo susitikimu tebegyvename ir šiandien.

– Ko norėtumėte palinkėti parapijiečiams, Tauragės dekanato žmonėms?

– Gerumo, atvirumo, nuoširdumo, meilės vieni kitiems.

Dėkojame už pokalbį.

Rugsėjo 26 d. Tauragės B. Baltrušaitytės viešojoje bibliotekoje visuomenei pristatyta Onos Butkevičienės poezijos knyga „Per ilgą, ilgą kelią“. Tai jau ketvirtoji literatės knyga.

Žygaitiškę Rugilę Sudeikytę galima vadinti socialinio tinklo „Instagram“ žvaigžde. Sparčiai populiarėjančios nuotraukų ir video peržiūrų platformos nare ji tapo tik praėjusiais metais. Po šėlionių su garsiuoju savo pusbroliu Naglimantu (Naglis Bierancas), 29 metų merginą pradėjo sekti tūkstančiai žmonių. Šiandien ji bene daugiausiai followerių (sekėjų) turinti tauragiškė, kuri savo asmeninio gyvenimo detalėmis sutiko pasidalinti ir su „Tauragės žinių“ skaitytojais.

Devyniolikmetė tauragiškė Dovilė Butvydaitė penkerius metus vyksta dirbti, kartu ir keliauti į Aziją. Šiemet baigusi „Versmės“ gimnaziją mergina susikrovė lagaminą ir išvyko į Kiniją, kur tęsia savo modelio karjerą. Dovilė „Tauragės žinioms“ prisipažino, kad į mados industriją pateko visiškai netikėtai. Aukštą, išskirtinių veido bruožų merginą „Maximoje“ pastebėjo modelių agentūros vadovė. Dovilė dirba „Zaros“ ir garsių Japonijos dizainerių kurtų rūbų modeliu. Azija tapo tauragiškės sėkmės tramplinu, mat raudonplaukės, švelnių veido bruožų merginos Kinijoje ir Pietų Korėjoje tikrų tikriausia egzotika.

Sėkmės istorija – verta knygos ar kino filmo. Mažas gimtasis miestas, eilinė mokykla ir rodos, paprasta mergaitės svajonė, kuri galiausiai virto realybe. Žydrūnė Auksoriūtė – šiuo metu pasaulyje žinoma kaip ZYDRUNE. Straipsnio herojė, aplankiusi dalį pasaulio, pasirinko neeilines studijas užsienyje bei kuria juvelyriką. Apie visą tai ir dar daugiau Žydrūnė, atvirai.