2019 Birželio 20 d.
Ketvirtadienis
Budintis reporteris
(8 446) 51 470
8 687 80 318

Asmenybės

Režisieriaus Antano Naraškevičiaus atminimas gyvas žmonėse

  • Įkelta: 2019-04-05
Eglė ČERVINSKAITĖ
egle@taurageszinios.lt

Praėjusią savaitę skvere prie Tauragės Kultūros rūmų atidengta meninė kompozicija režisieriui Antanui Naraškevičiui atminti. Tauragiškiai A. Naraškevičių mena ne tik kaip talentingą kūrėją, bet ir nuoširdų žmogų, puikų draugą. Tą liudijo ir gražios ceremonijos metu išsakyti žodžiai, prisiminimai. Savo kūryba Tauragę garsinęs režisierius, rašytojas, žurnalistas, menininkas ir kūrėjas Antanas Naraškevičius (1944–2007) Tauragės liaudies teatrui kaip režisierius vadovavo 17 metų, statė spektaklius, dirbo televizijoje, rajono savivaldybėje, vertė knygas.

Dalinosi savimi

Kaip savo gyvenimą susiejo su teatru, prisimena Liaudies teatro režisierė Genovaitė Urmonaitė, neseniai atšventusi pažinties su scena 40-metį. Į liaudies teatrą pastatymo dalies vedėjos pareigoms 1979-aisiais ją pasikvietė režisierius Antanas Naraškevičius. Teatrui buvo reikalingas vadybininkas, kuris telktų aktorių kolektyvą repeticijoms, rūpintųsi  rekvizitu, rūbais, dekoracijomis ir, svarbiausia, teatro sklaida. Vairas atiduotas į Genovaitės, jaunos panelės rankas. „Tai buvo tik pradžia, tik savęs pasitikrinimas, ar aš to noriu, ar galiu, ar savo rogėse sėdžiu. Praėjus 40-čiai metų galiu pasakyti, kad visada žinojau, į kokį uostą plaukia mano laivas. O ir vėjas buvo palankus, nes turėjau tikslą ir norą,“ – teigia ji. Akivaizdu, kad ją, Genovaitę, tokią, kokią dabar turi Tauragė teatras, užaugino A. Naraškevičius. „Vienuolika metų viename kabinete su režisieriumi Antanu Naraškevičiumi prilygo magistro studijų diplomui, nes teko dirbti prie 11 spektaklių pastatymų, studijuoti Vilniaus Valstybiniame universitete, suorganizuoti virš 300 spektaklių išvykų,“ –   skaičiuoja Genovaitė.

Nemirtinga trijulė –  pats maestro A. Naraškevičius, dailininkas Edmundas Mažrimas ir pastatymo dalies vedėja, daugelio Antano režisuotų spektaklių aktorė, straipsnių apie teatrą autorė G. Urmonaitė – dalinosi savimi. Su žiūrovais, aktoriais... Dažnai alindami save, savotiškai žalodami, bet vardan jo. Teatro.

„Sezono atidarymas. Jo scenarijus kiekvieną rudenį tas pats. Režisierius iš kultūros namų pakalnėje esančio tetos Levickienės ( „Vėjavos“ šokių kolektyvo vadovės Birutės Sagatauskienės mamos) namų sodo parnešdavo obuolių, o iš ORSO parduotuvės, buvusios Vytauto gatvėje, nupirkdavome vieną natūralaus Anykščių vyno butelį. Pasėdėdavome, pašnekėdavome dažniausiai  ramiai, nes žinodavome, kad jau sekančią dieną prasidės naujo spektaklio repeticijos, gastrolės... O jau tai nebus nei liūdna, nei ramu. Emocijos, netikėtumai, problemos veršis per pakaušį, bet niekada nevyks gamybiniai pasitarimai, penkiaminutės ar kažkas tokio, dėl ko skubiai turėtume rinktis ir  nustatytu laiku aptarti, kas buvo ir kas laukia. Tai vykdavo nuolat, vos atrakinus Teatro kabineto duris ir prisidegus cigaretę... Kartais ranka pakeverzojant laiškelį su prašymu atlikti vieną ar kitą darbą ir paliekant jį ant stalo... Dažnai užbėgant vieniems pas kitus į namus ir benarpliojant pjesės siužetinius vingius, aptariant kostiumus, dekoracijas, kalbant apie perskaitytas knygas sulaukiant ryto... kad Tauragės Liaudies teatro režisierius Antanas Naraškevičius buvo, sakyčiau, knygų fanatikas. O ir geros literatūros žinovas, ieškojęs ir kaupęs tuo metu taip vadinamą „geltonąją“ literatūrą. Taip scenos šviesą išvydo garsieji Maestro senosios lietuviškos dramaturgijos spektakliai“ – prisiminimus apie teatro užkulisius dėsto Genovaitė.

Su teatru nuo ketvirtos klasės

Režisierius, žurnalistas A. Naraškevičius gimė 1944 sausio 2 d. Vindeikių kaime (Širvintų r.).  1960 m. baigė Musninkų vidurinę mokyklą, 1965 m. – Vilniaus kultūros-švietimo technikumo dramos studiją. 1972−1977 m. studijavo žurnalistiką Vilniaus universitete. Išleido apsakymų rinkinėlį „Žvaigždės negęsta“. Dirbo Širvintų kultūros namuose, Valstybiniame jaunimo teatre, Lietuvos radijo ir televizijos komiteto „Telefilmo“ kūrybinėje grupėje. Nuo 1974 septyniolika metų buvo Tauragės liaudies teatro režisieriumi.

2008-aisiais Juozo Vercinkevičiaus interviu su A. Naraškevičiumi publikavo „Voruta“. Tuomet šviesaus atminimo režisierius pasakojo ne tik apie tai, kaip statė spektaklį Trakų teatre, kaip atsirado Tauragėje, bet ir apie pažintį su teatru. Paklaustas, nuo ko ji prasidėjo, A. Naraškevičius prisiminė: „Pradėjau Vindeikių septynmetėje mokykloje (Širvintų r. Musninkų sen. – red. past.), kai buvau ketvirtoje klasėje. Tai buvo „Adas viską žada“, pati pirmoji pjeselė, kurioje aš vaidinau. Musninkuose spektaklių vadovė buvo lietuvių kalbos mokytoja Palmira Sirvidytė. Tuomet statėm nemažai spektaklių: „Paulinka“, „Trys mylimos“, „Mūsų gerasis“, „Vincas Kudirka“. K. Inčiūros pjesę „Vincas Kudirka“ aš atnešiau mokytojai. Visos statyti negalėjome, nes joje buvo nemažai antirusiškų momentų. Mokytoja pati parinko tris scenas iš didelio šešių veiksmų veikalo. Tai buvo reikšmingas įvykis Musninkų gyvenime. Taip pat statėme Fonvizino „Nesubrendėlį“.

Po mokslų Vilniaus kultūros-švietimo technikume 1965 m. A. Naraškevičius pradėjo dirbti Širvintų kultūros namuose, statė pjeses. Kai buvo paskelbtas konkursas į Jaunimo teatrą, jame dalyvavo.

„Konkursas buvo paskelbtas kai tik kūrėsi Jaunimo teatras. Jis tada dar neturėjo pavadinimo, jį vadino „Jaunojo žiūrovo teatru“. Jo režisiere buvo paskirta Aurelija Ragauskaitė. Jai patiko mano skaityti kūriniai. Tada skaičiau Justino Marcinkevičiaus „Motiną“. Šis kūrinys buvo ypač populiarus skaitovų tarpe. Tačiau aš nustebinau režisierę J. Marcinkevičiaus kūrinį perskaitęs visai netikėtai, visai kitaip, nei jis buvo skaitomas ankščiau. Dar skaičiau ištrauką iš Itschoko Mero romano „Lygiosios trunka akimirką“, Kasrielio monologą. Jis man buvo labai mielas širdžiai. Tam, kad išgauti betarpiškumą, jį repetuodavau, gyvenau tada Širvintose su bendradarbiu Juozu Vasiliausku, kuriam tą monologą imdavau kalbėti taip, lyg su juo kalbėčiausi. Tai dariau tam, kad išgaučiau betarpiškumą ir natūralų, o ne scenišką bendravimą. Tuo papirkau žiuri komisiją. Mane priėmė dirbti. Pradėjom repetuoti „Romeo ir Džiuljetą“, prasidėjo intensyvus aktorinis trenažas, fechtavimosi, solinio dainavimo pamokos,“ – laikraščiui „Voruta“ pasakojo A. Naraškevičius.

Gyvenimas „Ant ratų“

Tačiau jaunimo teatre režisieriui ilgai dirbti neteko. Tais pačiais metais jį paėmė tarnauti į sovietų armiją, nepadėjo nei tuometinio Jaunimo teatro direktoriaus Didžiariekio prašymas tuometiniam respublikos karo komisarui Petroniui, kad atleistų režisierių nuo tarnybos. Tačiau netgi tarnaudamas Sibire jis intensyviai skaitė, net laimėjo skaitovų konkursą. 1968 m. grįžęs vėl pradėjo dirbti Jaunimo teatre, tačiau netrukus perėjo į televiziją, kur gastroliuodamas susipažino su tauragiškiu Eugenijumi Šalčiu.

„Prasidėjo gyvenimas „ant ratų“: įvairios komandiruotės po Lietuvą. Aš dirbau režisieriaus asistentu. Savo filmų nesukūriau. Dirbau su Kazimiero Musnicko filmais „Muzikantai“, „Naktis prieš Kalėdas“. Dirbau su Rimantu Juodvalkiu, Eugenijum Šalčiu. E. Šaltis užsimojo garsų tuo metu sceninį spektaklį „Kupiškėnų vestuvės“ perkelti į sceną. Tai, mano manymu, buvo nelabai vykęs sumanymas, bet pasirinkimo aš neturėjau, kur siuntė, ten ir važiavau dirbti. Kupiškyje susitikau savo būsimą žmoną, kuri ten dirbo. Su Juodvalkiu kūrėm filmą apie Tauragės miškų ūkį. Tada filmas laimėjo visas sąjungines, pereinamąsias vėliavas. Tauragėje praleidome mėnesį. Tuo metu Tauragės teatro režisierius Juozas Grigas jau buvo išvykęs. Teatras buvo likęs be režisieriaus. Besimokydamas atlikau Tauragės rajone praktiką pas J. Grigą, pažinojau kai kuriuos artistus. Tuometiniam Kultūros skyriaus vedėjui pasisiūliau per tą mėnesį, kol būsiu Tauragėje, pastatyti spektaklį. E. Pėteraičio sesuo buvo stipri, dramatinio talento aktorė. Ten aš pastačiau tą spektaklį. Po premjeros juokais buvau pakviestas dirbti. Tuo metu Vilniuje nuomojau mažą butuką, buvo gimusi dukra, sunkios materialinės sąlygos. Tada pasakiau: „Duokit kur gyventi ir atvažiuosiu“. Praėjus keliems mėnesiams sulaukiau skambučio iš Tauragės. Man pranešė, kad yra gyvenamas plotas ir kvietė atvažiuoti dirbti. Taip atsiradau Tauragėje“, – interviu pasakojo režisierius.

Įprasmintas atminimas

Per 17 darbo metų Tauragėje A. Naraškevičius pastatė per 20 spektaklių. Pasirinkęs originaliąją dramaturgiją, pastatė daug lietuvių autorių pjesių. Liaudies teatras su dideliu pasisekimu gastroliavo po Lietuvą, vėliau tokius spektaklius statė ir kiti mėgėjų teatrai. A. Naraškevičiui suteikti respublikos Kultūros žymūno ir Nusipelniusio kultūros-švietimo darbuotojo vardai.

Apie A. Naraškevičių rašė ir jo kolega Eugenijus Šaltis. Anot jo, maža dienų, kai buvę jo kolegos, bendražygiai, mokiniai, aktoriai ir bendraautoriai neprisimintų Antano. „Tarsi iš kalbos išeina: Antanas taip sakė, Antanas taip darė, Antanas taip darytų… nors jau penkeri metai jo nėra šalia. Tačiau sklando jo mintis ir idėjos, atlekia jo kažkada ištartas žodis, jo šypsena sušmėžuoja akyse, jo žvilgsnis veria iš fotografijų kiaurai ir lyg jauti sakant – ką čia jūs niekais užsiimate,“ – 2012-aisiais, praėjus penkiems metams po to, kai režisierius atgulė amžino poilsio, rašė E. Šaltis.

Romualdo Vaitkaus nuotrauka 

A. Naraškevičiaus atminimas ir šiandien gyvas jo kolegų tarpe – į meninės kompozicijos režisieriui atminti atidengimą Kultūros rūmų skvere susirinko gausus būrys teatralų, kultūros darbuotojų, teatrui neabejingų tauragiškių, režisieriaus draugų ir pažįstamų. Skambėjo šilumos kupini prisiminimai, idėjos įprasminimu džiaugėsi ir režisieriaus žmona Veronika Naraškevičienė.

Kompozicijos autorius – kalvis Kęstutis Plyskaitis, taip pat nuliejęs pernai Pilies prieigą papuošusį Taurą. Kultūros rūmų skvere režisierių A. Naraškevičių primins iš plieno nukaltas stalas, 4 kėdės, žibintas ir keletas asmeninių daiktų – rašomoji mašinėlė, lagaminas ir kepurė.

– Simbolinio suolelio, skirto režisieriui Antanui Naraškevičiui atminti, atidengimas, manau, dovana yra ir visam Tauragės liaudies teatro kolektyvui, kuris labai garbingai, kartais labai sunkiai, bet užsispyrusiai ir nenutrūkstamai tęsia tradicijas, – teigė dabartinė Liaudies teatro režisierė G. Urmonaitė.

Minėdamas Lietuvos valstybės atkūrimo 100-ąsias metines Tauragės krašto muziejus „Santaka“ prasmingai įamžino Tauragės krašto istoriją – surengė parodą „Tarpukario dvasia“, muziejaus iniciatyva pagaliau šalia pilies stovi miesto simbolis – tauras. Atsirado ir išliekamąją vertę turintis leidinys „Šimtmečio Tauragė 1918–2018. 100 įdomiausių faktų“. Kaip kilo mintis išleisti tokią knygą ir kaip sekėsi tai daryti, „Tauragės žinioms“ papasakojo jos sudarytojas Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ Istorijos-etnografijos skyriaus vedėjas Darius Kiniulis. Knyga bus pristatyta visuomenei vasario 13 d., 17 val. Pilies menėse.

Grikšų namuose, kuriuose auga keturios mergaitės, ko gero, niekada nebūna idealios tvarkos ir tylos. Nebent tada, kai visos mergaitės miega. Užtat jie kupini vaikiško klegesio, kūrybiškų idėjų ir harmonijos. Rita Grikšienė įsitikinusi – kad vaikai augtų laimingi ir sėkmingi, svarbu ne daiktai ar  prabanga, o kad jie savo namuose gerai jaustųsi, žinotų esą mylimi ir rastų savo kelią. Ievai, Eglei, Rūtai ir Laurai tai padaryti labai padeda šachmatai.

Tauragės muzikos mokykloje neseniai atidaryta piešinių paroda. Stulbinančių realistiškumu, preciziškai atliktų darbų autorė – Kornelija Mikalauskaitė, kuriai netrukus sukaks 16 metų. Muzikos mokykloje ji jau penkerius metus mokosi groti smuiku ir pati kuria muziką. Ir tai dar ne visi Žalgirių gimnazijos pirmokės talentai – mergina parašė knygą. O paklausta, kaip viską suspėja, tik šypsosi: o juk dar yra ir mokslai, ir jie – pirmoje vietoje...

Žurnalas „Reitingai“ pirmą kartą paskelbė 200 iškiliausių Lietuvos mokytojų. Bevartant jį žurnalistei akis užkliuvo už vaikystę primenančio ir taip gerai pažįstamo vardo... Remigija Kalendienė, Tauragės „Versmės“ gimnazijos gimtosios kalbos mokytoja! Tiesa, nuo rugsėjo ši pedagogė ugdo jau Vilniaus vaikus. Tačiau šimtai tauragiškių su pasididžiavimu gali prisiminti – tai mano Mokytoja, taip taip, iš didžiosios raidės. Ir nori nenori, širdyje kirba gražiausias lietuviškas žodis – Ačiū! – už pažintį su gimtąja kalba, už visada jautrų, nuoširdų santykį su mokiniu, kurį prisiminus net šiek tiek graudu.