Asmenybės

Juokais meilės emigrante save vadinanti Neringa Kėdienė sako į užsienį važiavusi trumpam, tačiau grįžo tik po 10 metų. Dabar ji penktus metus gyvena savo gimtinėje – Bijotuose, Šilalės rajone, dirba Skaudvilėje įsikūrusioje kavinėje „Vila Skaudvila“ ir teigia nė minutės nesigailėjusi, kad apsisprendė grįžti.

Apie Neringą išgirdome kiek neįprastai: apie ją papasakojo į „Tauragės žinių“ redakciją paskambinęs gidas iš Kauno, atvežęs į Skaudvilę savo šaknų ieškojusius kanadiečius.

– Jie buvo sužavėti, kad tokiame mažame miestelyje kaip Skaudvilė yra tokia puiki kavinė. Jiems patiko viskas: ir meniu – sakė, tokį net Vilniuje mažai kur rasi, ir patiekalų skonis, ir aptarnavimas. O labiausiai jiems patiko padavėja. Jauna moteris puikiai juos aptarnavo, buvo labai maloni, be priekaištų kalbėjo angliškai, o dar moka ir lenkų kalbą. Pasak jų, tai unikalu, tokios padavėjos – retenybė, – emocingai pasakojo vyriškis.

Jo išgirtą padavėją radome nesunkiai. Pasirodo, tai ilgus metus Anglijoje gyvenusi Neringa, kavinėje ji dirba vos pusmetį.

Paprašyta prisiminti gyvenimą užsienyje, Neringa pasakoja, kad pirmiausia į užsienį išvyko jos draugas Žydrūnas, paskui jį išvyko ir ji. Tuomet manė, kad trumpam. Gyveno jie netoli Londono, Peterbore, – mieste, kuriame daug lietuvių. Dirbo, kaip pati savo, labai nemėgstamą darbą – mėsos fabrike. Nors darbas buvo sunkus, o ir dirbti reikėdavo daug valandų, Neringa ten išdirbo visus dešimt metų.

– Aš esu žmogus, nemėgstantis ką nors keisti, – tokį pasirinkimą aiškina ji. – Man sunku pasiryžti pokyčiams. Yra kaip yra, susitaikau ir nemėgstu mėtytis tiek darbuose, tiek apskritai gyvenime.

Pasak jos, planus grįžti į Lietuvą jie su Žydrūnu vis atidėliojo: iš pradžių vestuvės, paskui – namo statyba, paskui – vaikai. Viskam reikėjo užsidirbti. Susituokė pora gyvendama Anglijoje, tiesa, vestuves atšventė Lietuvoje. Paskui statėsi namą Bijotuose, gimė sūnus. Kai atėjo laikas sūnų leisti į mokyklą, reikėjo apsispręsti – grįžti ar likti ten. Nusvėrė gimtinės ilgesys ir noras vaikus mokyti lietuviškoje mokykloje.

– Nusprendėm, kad ten ne mūsų vieta. Nors buvo gerai, ir pinigai neblogi, bet širdis visada buvo čia. Seneliai, draugai, gamta, žmonės – viskas sava. Žmonės gal ir labiau susiraukę, bet jei pats šypsaisi, ir žmones tau šypsosi. Nors ir Peterbore daug lietuvių, tikrai nenorėčiau ten grįžti, – pasakoja Neringa.

Pasak jos, dauguma ten gyvenančių lietuvių, kol nesukuria šeimų ir neturi vaikų, apie grįžimą paprastai nė negalvoja. Tačiau viskas pasikeičia gimus vaikams. Tada ir ateina supratimas, kaip svarbu gimtinė, seneliai, savas kraštas...

Todėl Neringa su sūnumi Emiliu grįžo, o vyras dar liko ten. Jis ten ėmėsi verslo: turi automobilių pardavimo aikštelę, dirbtuves, tačiau turi galimybę dažnai grįžti: paprastai penkias savaites praleidžia ten, tris čia. Tačiau, pasak Neringos, irgi labai nori grįžti visam laikui.

Neringa sutinka, kad Lietuvoje gyvenant užsidirbti tiek, kiek užsienyje, nepavyks. Tačiau kai jau turi savo namus, kai nebereikia niekam dideliam kaupti, gyventi, pasak jos, galima.

Antrojo sūnaus Neringa susilaukė jau gyvendama Lietuvoje. Iki trejų metukų paauginusi sūnų, ėmė ieškoti darbo. Dabar mažajam sausį sueis ketveri, jis lanko darželį Skaudvilėje.

– Labai patogu: važiuodama į darbą nuvežu sūnų į darželį, grįždama pasiimu, – pasakoja Neringa, – čia netoli, nuo Bijotų iki Skaudvilės – devyni kilometrai. Dabar išpylė kelią, tai išvis gerai. Labai džiaugiuosi, kad sugrįžau. Ir darbas labai patinka. Ir anksčiau svajodavau, kad būtų gerai dirbti su žmonėmis. Pirmą mėnesį, aišku, buvo streso, ar sugebėsiu. Bet reikia tik didelio noro, meilės žmonėms, ir viskas bus gerai, – šypsosi Neringa.

Ji prisipažįsta tiesiog „kaifuojanti“ nuo savo darbo.   

– Tikiuosi, dirbsiu ilgai. Tikrai patinka, – sako ji.

Neringa pasakoja, kad lankytojų kavinėje netrūksta. Jų būna apie 100 per dieną, daugiausia per pietus. Užsuka pavalgyti daug pravažiuojančių, taip pat ir užsieniečių. Tad ir užsienio kalbos praverčia. Kad Neringa puikiai kalba angliškai – suprantama, o kur išmoko lenkiškai? Pasirodo, fabrike, kuriame ji dirbo, dauguma darbininkų buvo lenkai. O jie nelabai linkę kalbėti kitomis kalbomis, tad iš jų ir išmoko.

Paklausta, ką pasakytų svarstantiems apie grįžimą į Lietuvą, Neringa sako:

– Pasakyčiau – klausykit, ką sako širdis. Jei širdis linksta grįžti, tai ir grįžkit. Aš nė minutės nesigailėjau, kad grįžau. Kad pinigų ir mažiau, viską atperka artimieji, gamta, žmonės... Laisvai su visais bendrauji, į tave nežiūri kaip į svetimą. Aišku, išvažiuoti, ypač jaunimui, verta – pažiūrėti kitokio pasaulio, pamatyti, kaip kitur gyvena žmonės, užsidirbti pinigų. Bet aš – už tėvynę.

Nuotrauka