Tęsdami rubriką „Kviečiam kavos" pokalbiui porisėdome su Maltos ordino savanoriu Sauliumi Oželiu. Susitikome jo gimimo dieną – spalio 21-ąjį aktyvus Tauragės visuomenės veikėjas šventė savo 50-ties metų jubiliejų. Prieš porą metų S. Oželiui yra tekę stovėti šalia Prezidentės Dalios Grybauskaitės – jam įteiktas apdovanojimas „Herojai tarp mūsų“ už pagalbą vienišiems senoliams, dar prieš tai nuotaikingą filmuką serijoje „Kas, jei ne mes?“ apie motociklu sriubą vežiojantį maltietį susuko kūrybos studija „Wide Wings“. Pasak pašnekovo, gimtadienio proga tokius momentus smagu prisiminti, tačiau, kalbėdamas apie tai, jis ne juokais kuklinasi – dėmesio vertas nesijaučia.
Eglė Červinskaitė: Kokios mintys jus šiandien lanko, juk už nugaros – daugybė gerų darbų?
Saulius Oželis: Šiandien galvoju – kas čia fainiausia būtų, ką galėčiau prisiminti. Pasidalinau tuo filmuku feisbuke. Prisimenu, kokių tada emocijų buvo. Žinokit, buvo tokių momentų, kad išjungdavau telefoną, kad nereiktų atsiliepinėti. Toks dėmesys, na, paprasčiausiai, tiesiog būdavo gėda. Aš nežinau, ar esu to vertas. Juk realiai save įsivertini ir supranti, juk tai yra paprastas gyvenimas. O tie žmonės, kurie yra aplink mane, savanoriai, tai jie daro kažką daugiau – vagia laiką iš savo šeimų, važiuoja, dalina sriubą, maistą. Kas yra gražiausia per mano gyvenimą, per tuos 50 metų, kad aplink mane yra didžiulė grupė žmonių, kurie nori būti mūsų komandoj, padėti. Aš nemėgstu to žodžio komanda. Tai yra, galima sakyti, šeima. Tai yra smagu, kažkas nepaprasto.
Nesureikšminu gimtadienio. Taip jau yra, kad turi stabtelėti, kai visi sveikina, toks priverstinis dėmesys. Ir nori nenori peržvelgi tą gyvenimą, jis tikrai yra įdomus. Bet aš vis tiek nesuprantu, kas tas gyvenimas. Gali paklausti trisdešimtmečio, tai jie dažnai supranta ir moko kitus.
E. Č. O kas paskui, paskui pamiršta?
S. O. Aš manau, paprasčiausiai jie nesuvokia, o kai tampa penkiasdešimtmečiais, šešiasdešimtmečiais, jie supranta, kad buvo juokingi. Aš klausiu kartais aštuoniasdešimtmečio, šimtamečio, bandau išprovokuot. Jie sako – aš nežinau, kas yra gyvenimas. Jeigu man kas nors užduotų tą klausimą, tai visų pirma yra šeima, draugai – tie senjorai, kuriais aš galiu rūpintis. O visa kita yra tiesiog prabėgantis kinas. Ir, patikėkit, ne visąlaik viskas yra taip svarbu, kaip mums atrodo.
E. Č. Na, bet žiūrėkit, juk tuos žmones, savanorius, tai jūs subūrėt savo lyderyste.
S. O. Tai ir yra tas gyvenimas, kurio aš nesuprantu. Tiesiog taip nutiko, kad sutikau žmogų, kuriam reikėjo pagalbos, maltietį, ir pats įsitraukiau į tą veiklą. Nėra pas mus jokių lyderysčių. Tai yra toks etapas, kai mane daugiau pastebi, ir tiek. Ir dažniausiai už vieno žmogaus, kurį pastebi, yra visa galybė gerų ir darbščių žmonių. Tokia tarsi gerumo piramidė. Ir kas yra keisčiausia, kas yra baisiausia, kad mes jų nepastebim. Ir kai manęs paklausia, kodėl tu keli į tą socialinį tinklą („Facebook“, – red.) tuos žmones, paprastus savanorius, aš sakau, kad noriu, jog jie būtų pastebėti. Tegul neužpyksta visi garbės piliečiai ir negarbės piliečiai, bet ir jie yra tų visų nepastebėtų gerų žmonių, sakykim, fasadas. Po tais žmonėm dažniausiai yra pasislėpę, tyčia ar netyčia, begalė žmonių, kurie dirba juodą darbą. Bet toks yra gyvenimas, kažkas turi pasiimt laurus, o kažkas – dirbti (juokiasi, – red.)
E. Č. Neseniai Tauragės maltiečiai pelnė geriausių šalyje titulą. Kokie buvo kriterijai?
S. O. Na, įvairūs buvo kriterijai. Bet aš to nesureikšminu. Na, pavyzdžiui, vertino, kas daugiausiai pritraukia lėšų. Bet juk čia savivaldybės nuopelnas, už tai juk ir gavo dabar savivaldybė „Auksinę krivūlę“. Aš kai pasakoju kitiems, kiek mums skiria lėšų savivaldybė, jie manim netiki. Toliau – savanorių pritraukimas. Mes daugiausiai esam pritraukę. Manau, su šeimomis koks šimtas žmonių susidarytų, sunku pasakyti net, kiek jų iš viso yra. O jeigu tokių epizodinių, tai turėčiau visą „Šaltinio“ progimnaziją įtraukti. Veiklos turi būti ne viena veikla, o pas mus tikrai nemažai veiklų. Globojamų senelių skaičius. Keli tie kriterijai, ir taip gavosi, kad susumavus palikome gerokai kitas grupes už nugaros.
E. Č. Vyrauja tokia nuomonė, jog šiais laikais, kai labai pabrėžiamas individualumas, labai daugėja vienišų, ypač senų žmonių. Ką jūs apie tai manote?
S. O. Labai sunku vertinti. Mūsų atveju, aš pasakyčiau kitaip – tiesiog daugiau sužino apie mus, galbūt dėl to jų daugėja. Paprasčiausiai mes nežinom kartais, nešam seneliui ar močiutei sriubą ir nežinom, kad gretimoj laiptinėj reikalinga pagalba, bet kaimynai dabar jau drąsiau praneša. Aš nemanau, kad gyvenimas eina blogyn. Tačiau yra vienas dalykas, dėl ko pasaulis, na bent jau Lietuva, pasikeitė. Aš manau, kad dėl to iš dalies esam kalti mes, vyresniosios kartos atstovai. Mes per anksti leidžiam išlipti savo vaikams iš smėlio dėžės, tai vienas dalykas, antras dalykas, kad mes per anksti nusirašom. Keturiasdešimt, o jau penkiasdešimt, o jei penkiasdešimt penki – viskas, mes nebenorim atsakomybės, nebenorim dirbt. Ir kas tada gaunasi? Didžiausia gyvenimiška patirtis stebi, sakykim, už kadro, o tie vaikai, išlipę iš smėlio dėžės, bando kažką išmokti, o mes tyliai pasikavoję krizenam, kad – va, jiems kažkas nepasisekė. Ir aš galvoju, kad tokie veikėjai kaip aš, penkiasdešimtmečiai, turėtų pilnu tempu dar dirbti. Ir priimant į darbą žmones pravartu būtų apie tai pagalvoti – jaunas žmogus yra labai gerai, bet gyvenimiškos patirties neįmanoma niekur išmokti. Ir žymiai yra lengviau, kai tas jaunas žmogus yra vedamas patyrusios rankos.
E. Č. Na, o vis dėlto, nuo kokio amžiaus žmogus jau gali vadintis seneliu ir pretenduoti į Jūsų verdamą sriubą?
S. O. Na, jeigu kalbant oficialiai apie mūsų „Maistas ant ratų“ programą, tai 65 metų žmogus, jeigu yra vienišas, mes jam jau galim padėti. O taip, tai ką aš žinau. Kai buvau trisdešimties metų, jau galvodavau, kad senelis yra penkiasdešimties (juokiasi, – red.). O dabar galvoju, kad 70-ies. O kai bus 70, galvosiu gal, kad šimtametis.
E. Č. Gal čia ir eina kalba apie tai, kad ne fizinis žmogaus amžius yra svarbu?
S. O. Taip, aš galvoju, kad taip.