Saulius Oželis: „Vyresnioji karta per anksti nusirašo“
Įkelta:
2019-11-11
Nuotrauka
Aprašymas

Vaišės seneliams. Sauliaus Oželio FB albumo nuotrauka

,
Nuotrauka
Aprašymas

Interviu akimirka. Eglės Červinskaitės nuotrauka

,
Nuotrauka
Aprašymas

Sauliaus Oželio FB albumo nuotrauka

Tęsdami rubriką „Kviečiam kavos" pokalbiui porisėdome su Maltos ordino savanoriu Sauliumi Oželiu. Susitikome jo gimimo dieną – spalio 21-ąjį aktyvus Tauragės visuomenės veikėjas šventė savo 50-ties metų jubiliejų. Prieš porą metų S. Oželiui yra tekę stovėti šalia Prezidentės Dalios Grybauskaitės – jam įteiktas apdovanojimas „Herojai tarp mūsų“ už pagalbą vienišiems senoliams, dar prieš tai nuotaikingą filmuką serijoje „Kas, jei ne mes?“ apie motociklu sriubą vežiojantį maltietį susuko kūrybos studija „Wide Wings“. Pasak pašnekovo, gimtadienio proga tokius momentus smagu prisiminti, tačiau, kalbėdamas apie tai, jis ne juokais kuklinasi – dėmesio vertas nesijaučia.

Eglė Červinskaitė: Kokios mintys jus šiandien lanko, juk už nugaros – daugybė gerų darbų?

Saulius Oželis: Šiandien galvoju – kas čia fainiausia būtų, ką galėčiau prisiminti. Pasidalinau tuo filmuku feisbuke. Prisimenu, kokių tada emocijų buvo. Žinokit, buvo tokių momentų, kad išjungdavau telefoną, kad nereiktų atsiliepinėti. Toks dėmesys, na, paprasčiausiai, tiesiog būdavo gėda. Aš nežinau, ar esu to vertas. Juk realiai save įsivertini ir supranti, juk tai yra paprastas gyvenimas. O tie žmonės, kurie yra aplink mane, savanoriai, tai jie daro kažką daugiau – vagia laiką iš savo šeimų, važiuoja, dalina sriubą, maistą. Kas yra gražiausia per mano gyvenimą, per tuos 50 metų, kad aplink mane yra didžiulė grupė žmonių, kurie nori būti mūsų komandoj, padėti. Aš nemėgstu to žodžio komanda. Tai yra, galima sakyti, šeima. Tai yra smagu, kažkas nepaprasto.

Nesureikšminu gimtadienio. Taip jau yra, kad turi stabtelėti, kai visi sveikina, toks priverstinis dėmesys. Ir nori nenori peržvelgi tą gyvenimą, jis tikrai yra įdomus. Bet aš vis tiek nesuprantu, kas tas gyvenimas. Gali paklausti trisdešimtmečio, tai jie dažnai supranta ir moko kitus.

E. Č. O kas paskui, paskui pamiršta?

S. O. Aš manau, paprasčiausiai jie nesuvokia, o kai tampa penkiasdešimtmečiais, šešiasdešimtmečiais, jie supranta, kad buvo juokingi. Aš klausiu kartais aštuoniasdešimtmečio, šimtamečio, bandau išprovokuot. Jie sako – aš nežinau, kas yra gyvenimas. Jeigu man kas nors užduotų tą klausimą, tai visų pirma yra šeima, draugai – tie senjorai, kuriais aš galiu rūpintis. O visa kita yra tiesiog prabėgantis kinas. Ir, patikėkit, ne visąlaik viskas yra taip svarbu, kaip mums atrodo.

E. Č. Na, bet žiūrėkit, juk tuos žmones, savanorius, tai jūs subūrėt savo lyderyste.

S. O. Tai ir yra tas gyvenimas, kurio aš nesuprantu. Tiesiog taip nutiko, kad sutikau žmogų, kuriam reikėjo pagalbos, maltietį, ir pats įsitraukiau į tą veiklą. Nėra pas mus jokių lyderysčių. Tai yra toks etapas, kai mane daugiau pastebi, ir tiek. Ir dažniausiai už vieno žmogaus, kurį pastebi, yra visa galybė gerų ir darbščių žmonių. Tokia tarsi gerumo piramidė. Ir kas yra keisčiausia, kas yra baisiausia, kad mes jų nepastebim. Ir kai manęs paklausia, kodėl tu keli į tą socialinį tinklą („Facebook“, – red.) tuos žmones, paprastus savanorius, aš sakau, kad noriu, jog jie būtų pastebėti. Tegul neužpyksta visi garbės piliečiai ir negarbės piliečiai, bet ir jie yra tų visų nepastebėtų gerų žmonių, sakykim, fasadas. Po tais žmonėm dažniausiai yra pasislėpę, tyčia ar netyčia, begalė žmonių, kurie dirba juodą darbą. Bet toks yra gyvenimas, kažkas turi pasiimt laurus, o kažkas – dirbti (juokiasi, – red.)

E. Č. Neseniai Tauragės maltiečiai pelnė geriausių šalyje titulą. Kokie buvo kriterijai?

S. O. Na, įvairūs buvo kriterijai. Bet aš to nesureikšminu. Na, pavyzdžiui, vertino, kas daugiausiai pritraukia lėšų. Bet juk čia savivaldybės nuopelnas, už tai juk ir gavo dabar savivaldybė „Auksinę krivūlę“. Aš kai pasakoju kitiems, kiek mums skiria lėšų savivaldybė, jie manim netiki. Toliau – savanorių pritraukimas. Mes daugiausiai esam pritraukę. Manau, su šeimomis koks šimtas žmonių susidarytų, sunku pasakyti net, kiek jų iš viso yra. O jeigu tokių epizodinių, tai turėčiau visą „Šaltinio“ progimnaziją įtraukti. Veiklos turi būti ne viena veikla, o pas mus tikrai nemažai veiklų. Globojamų senelių skaičius. Keli tie kriterijai, ir taip gavosi, kad susumavus palikome gerokai kitas grupes už nugaros.

E. Č. Vyrauja tokia nuomonė, jog šiais laikais, kai labai pabrėžiamas individualumas, labai daugėja vienišų, ypač senų žmonių. Ką jūs apie tai manote?

S. O. Labai sunku vertinti. Mūsų atveju, aš pasakyčiau kitaip – tiesiog daugiau sužino apie mus, galbūt dėl to jų daugėja. Paprasčiausiai mes nežinom kartais, nešam seneliui ar močiutei sriubą ir nežinom, kad gretimoj laiptinėj reikalinga pagalba, bet kaimynai dabar jau drąsiau praneša. Aš nemanau, kad gyvenimas eina blogyn. Tačiau yra vienas dalykas, dėl ko pasaulis, na bent jau Lietuva, pasikeitė. Aš manau, kad dėl to iš dalies esam kalti mes, vyresniosios kartos atstovai. Mes per anksti leidžiam išlipti savo vaikams iš smėlio dėžės, tai vienas dalykas, antras dalykas, kad mes per anksti nusirašom. Keturiasdešimt, o jau penkiasdešimt, o jei penkiasdešimt penki – viskas, mes nebenorim atsakomybės, nebenorim dirbt. Ir kas tada gaunasi? Didžiausia gyvenimiška patirtis stebi, sakykim, už kadro, o tie vaikai, išlipę iš smėlio dėžės, bando kažką išmokti, o mes tyliai pasikavoję krizenam, kad – va, jiems kažkas nepasisekė. Ir aš galvoju, kad tokie veikėjai kaip aš, penkiasdešimtmečiai, turėtų pilnu tempu dar dirbti. Ir priimant į darbą žmones pravartu būtų apie tai pagalvoti  – jaunas žmogus yra labai gerai, bet gyvenimiškos patirties neįmanoma niekur išmokti. Ir žymiai yra lengviau, kai tas jaunas žmogus yra vedamas patyrusios rankos.

E. Č. Na, o vis dėlto, nuo kokio amžiaus žmogus jau gali vadintis seneliu ir pretenduoti į Jūsų verdamą sriubą?

S. O. Na, jeigu kalbant oficialiai apie mūsų „Maistas ant ratų“ programą, tai 65 metų žmogus, jeigu yra vienišas, mes jam jau galim padėti. O taip, tai ką aš žinau. Kai buvau trisdešimties metų, jau galvodavau, kad senelis yra penkiasdešimties (juokiasi, – red.). O dabar galvoju, kad 70-ies. O kai bus 70, galvosiu gal, kad šimtametis.

E. Č. Gal čia ir eina kalba apie tai, kad ne fizinis žmogaus amžius yra svarbu?

S. O. Taip, aš galvoju, kad taip.

Nuotrauka

Nuotrauka
margis
Valdo Latožos nuotraukos
Įkelta:
2024-03-04
Tokios žinios, ko gero, laukė ne viena tauragiškių šeima, auginanti mažamečius. Po kelerių metų pertraukos, sunkios ligos ir ilgo gydymo į darbą sugrįžta gydytojas Eugenijus Margis.
Nuotrauka
genute
Autoriaus ir Tauragės kultūros centro nuotraukos
Įkelta:
2024-02-06
Apie Gonovaitę Urmonaitę rašyti – ir kančia, ir malonumas: malonumas tas, kad tą žmogų pažįstu jau 45 metus (tiek, kiek ji gyvena Tauragėje), o kančia ta, kad vis tiek šios spalvingos asmenybės man nepavyks visapusiškai atskleisti. Žinodamas jos nestandartinius sprendimus scenoje ir gyvenime, pats jaučiuosi labai standartinis žurnalistas, kuriam lengviausia būtų tiesiog apžvelgti Genovaitės (arba kaip Andrius Naraškevičiukas sakydavo Genūūūtės) nueitą kelią Tauragėje: atvažiavo, įsidarbino, režisavo, skaitė poeziją, pati vaidino, rašė knygas, rengė festivalius, kraštiečių susitikimus, dirbo mokytoja... Ir tai būtų aišku, suprantama, išbandyta, patikrinta. Bet juk čia Genūūūūtė!
Nuotrauka
inga
Inesos Vaigauskienės nuotrauka
Įkelta:
2023-12-19
Nuo spalio pirmosios Tauragės kultūros centre darbus pradėjo kultūrinių renginių organizatorė-jaunimo koordinatorė Inga Tubutytė. Tauragiškė kviečia jaunimą drąsiai kreiptis į ją ir siūlyti savo idėjas bei išsakyti norus, pastebėjimus, kokių renginių trūksta Tauragėje.
Nuotrauka
irina
Irinos Sadauskienės asmeninio albumo nuotrauka
Įkelta:
2023-12-18
Kalbėti su Irina nuostabiai paprasta ir įdomu. Ji turi tiek daug ką pasakoti! Irina iš tų žmonių, kurie ne tik daug kuo domisi, turi sukaupusi daug žinių, bet ir turi noro visu tuo savo turtu dalintis. Sako, kad tokie žmonės būtų geri mokytojai... Nors dirba mokykloje, Irina – ne mokytoja. Vis dėlto savo žiniomis dosniai dalijasi su visais, kurie nori klausytis. Kaip jai pavyko suderinti tris didžiausius savo norus: norą keliauti, norą mokytis ir norą pasakoti istorijas?
Nuotrauka
nuotrauka
Įkelta:
2023-11-08
Tauragės rajono savivaldybės Birutės Baltrušaitytės viešosios bibliotekos bendruomenę pasiekė skaudi žinia – eidama 61-uosius metus mirė bibliotekos direktorė Meilutė Parnarauskienė. Šią skaudžią netekties valandą bibliotekos kolektyvas nuoširdžiai užjaučia Meilutės Parnarauskienės artimuosius.
Nuotrauka
jankauskas
J. Jankausko asmeninio albumo nuotrauka
Įkelta:
2023-11-02
Skaudvilės seniūnijos Trepų kaimo gyventojas Jonas Jankauskas bene visą gyvenimą užsiima amatais. 67-erių amatininko darbai, pristatyti ir konkursinėje parodoje „Aukso vainikas“, puošia ne tik Skaudvilės kraštą, bet iškeliauja ir į svečias šalis. Liaudies meno puoselėtojas teigia, kad menas ir amatai jį lydėjo nuo mažų dienų, o naujų idėjų kūriniams nestokoja – tik spėk suktis.  
Nuotrauka
Mokytoja
Paulinos Reketytės nuotrauka
Įkelta:
2023-10-05
Spalio 5-oji – Tarptautinė mokytojų diena. Proga ne tik skirti sveikinimo žodį, bet ir pasikalbėti apie iššūkius, su kuriais susiduria mokytojas. Švietimo sistema išgyvena sudėtingą laikotarpį, nesibaigiančios reformos atneša ne tik teigiamų pokyčių, bet ir sumaišties. Prieš porą savaičių įspėjamajame streike dalyvavę pedagogai šiandien pradeda protesto akciją, kurios trukmė dar neaiški. Bet aiškūs mokytojų reikalavimai – jie nori kokybiškesnių darbo sąlygų, mažesnių klasių, oresnio atlyginimo. Kas bevyktų švietimo sistemoje, mokytojas visada galvoja apie vaiką. Su džiaugsmu apie darbą kalba Skaudvilės gimnazijos priešmokyklinio ugdymo mokytoja Violeta Verpečinskienė, jau skaičiuojanti 34-us darbo metus mokykloje ir dalijasi įžvalgomis apie mokytojo kasdienybę, pokyčius ir iššūkius
Nuotrauka
pukeliene
Raimondos Alysienės nuotrauka 
Įkelta:
2023-09-01
Jovarų pagrindinės mokyklos direktorei Janinai Pukelienei šis rugsėjis mokykloje – jau 22-asis. Nuo praėjusių metų gruodžio direktorės pareigas einanti pedagogė sutiko pasidalinti mintimis apie mokyklos džiaugsmus ir rūpesčius. Bet pirmiausia pasidžiaugė savo mokyklos bendruomene, ypač administracijos darbuotojais: jie nuostabūs – kantrūs ir besišypsantys. 
Nuotrauka
nuotrauka
Valdo Kilpio nuotrauka
Įkelta:
2023-06-24
„Fizinis panašumas yra viena, bet mes – skirtingi žmonės“, – sako Vlado Putvinskio-Pūtvio provaikaitis Stasys Pūtvis, bet žvelgdamas į jį išties gali pamanyti, kad sutikai ano meto bajorą, dvarininką, visuomenės ir kultūros veikėją, rašytoją, knygnešį, žuvininkystės pradininką Lietuvoje, vieną iš Lietuvos šaulių sąjungos įkūrėją bei ideologą.
Nuotrauka
lidija
Autorės nuotrauka
Įkelta:
2023-06-03
Lidiją Šeputis Žygaičių seniūnijos gyventojai puikiai pažįsta – ji nuo 1983 m. dirbo Žygaičių ambulatorijoje sesele. 67-erių moteriai visą gyvenimą buvo svarbiausia buvo padėti žmonėms. Tokio darbštaus, atsakingo ir pareigingo žmogaus sunku nepastebėti – žygaitiškiai net teikė jos kandidatūrą Tauragės garbės piliečio vardui gauti. Į Lietuvą Lidiją atvedė meilė lietuviui Algimantui. Iš pradžių gyvenimas nebuvo rožėmis klotas – trukdė kalbos barjeras, nepažįstama aplinka, bet po truputį moteris įsikūrė, pelnė žmonių pasitikėjimą ir meilę
Nuotrauka
nuotrauka
Povilo Naujoko nuotrauka
Įkelta:
2023-04-30
Tauragiškis Povilas Naujokas socialiniuose tinkluose aktyviai dalijasi kvapą gniaužiančiomis gamtos nuotraukomis, netrūksta ir mylimos Tauragės vaizdų, akimirkų iš kelionių. Paauglystėje pradėjęs fotografuoti, nors ir buvo padaręs nemažą pertrauką, jis vėl sugrįžo prie savo pomėgio. Fotografas labiausiai mėgsta fiksuoti gamtą ir gyvūnus.
Nuotrauka
nuotrauka
Mindaugo Černecko nuotrauka
Įkelta:
2023-04-29
Kada, jei ne dabar, džiaugtis ir didžiuotis savo kraštu, kūrybingais jo žmonėmis, nešančiais meno šviesą mums visiems? Juk šiemet esame Lietuvos kultūros sostinė. Viena tokių šviesulių – menininkė, dailės ir technologijų mokytoja Vida Karbauskienė, kurios darbų paroda „Kodėl? ESU“ užvakar atidaryta Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ Edukacijų centre. Vida užduoda klausimą žodžiu, o atsakymą pateikia dailės kalba. Skaitytojų dėmesiui – interviu su autore.
Nuotrauka
juozas
Juozo Petkevičiaus asmeninio albumo nuotrauka
Įkelta:
2023-04-10
Tauragės krašto muziejuje „Santaka“ ketverius metus dirbantis fotografas Juozas Petkevičius kilęs iš legendomis apipinto Šilavoto kaimo Prienų rajone. Ar meno magija jį užbūrė nuo vaikystės, o galbūt užkrėtė mamos, mėgusios fotografuoti, pavyzdys? Pokalbis su Juozu – apie pažintį su fotografija, siekį gilintis į jos istoriją ir apie kasdienybę muziejuje.   
Nuotrauka
Zavinta
Įkelta:
2023-04-09
Tikinčiųjų ir ne tik jų laukiamos šv. Velykos – jau poryt. Šeimos džiaugsis buvimu kartu – eis į bažnyčią, sės prie vaišių stalų, ridens margučius. Prisimins tradicijas, tačiau neapsieis ir be naujovių. Štai Žavintos Kvederienės šeimos stalą papuoš ne tik pagal senovinį močiutės receptą iškepti grybukai, bet ir meniškai pačios Žavintos rankomis dekoruoti sausainiai – kiškučiai, žąsys ar avelės. Tokie sausainiai, kaip ir kiti jos kepiniai, papuoš ir ne vienos tauragiškių šeimos stalą.  
Nuotrauka
sokiai
Asmeninio albumo nuotrauka
Įkelta:
2023-03-28
Šiaulių arenoje surengtame Lietuvos standartinių ir Lotynų Amerikos sportinių šokių čempionate tauragiškių Agotos Marozaitės ir Mato Paupario pora, atstovaujanti šokių klubui „Dance life“ jaunių klasėje Lotynų Amerikos šokių programoje tapo vicečempionais ir į Tauragę parvežė sidabro medalius. „Dance life“ klubui tai pirmasis tokio aukšto lygio įvertinimas. Kaip tie medaliai „nukalami“, papasakojo klubo treneris Justas Bareišis. 
Nuotrauka
rindokas
Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ nuotrauka
Įkelta:
2023-03-23
Netekome dar vieno narsaus, atkaklaus, Lietuvą mylėjusio mūsų tautos tragedijos liudininko. 
Nuotrauka
vigantas
Tauragės kultūros centro nuotrauka
Įkelta:
2023-03-13
Kovo 13-ąją į Amžinybę išėjo Tauragės liaudies teatro aktorius, buvęs Tauragės kultūros centro darbuotojas Vigantas Užmiškis.
Nuotrauka
nuotrauka
Raimondos Alysienės nuotrauka
Įkelta:
2023-03-12
Paveikslai, iš kurių sklinda dvasios ramybė, šiluma, ypatingas gamtos pojūtis. Tokia paroda, pavadinta „Gamtos spalvos“, ką tik galėjo grožėtis Skaudvilės kultūros namų lankytojai. Autorė Justina Šemeklienė atvira: tapyba jai – poilsis, nusiraminimas, meditacija.
Nuotrauka
nuotrauka
Daivos Genienės asmeninio albumo nuotrauka
Įkelta:
2023-03-05
Tauragės visuomenės sveikatos biuro vadovė Daiva Genienė tauragiškiams pažįstama kaip sveikos gyvensenos propaguotoja, žygių su šiaurietiškomis lazdomis vadovė, renginių vedėja. Išleisdama savo eilėraščių knygą ji atskleidė dar vieną savo asmenybės pusę. „Kai eilių priguldyti pilni stalčiai, natūraliai kyla mintis guldyti juos tvarkingiau, pavyzdžiui, feisbuke, su žyma „tik draugams“. Kai eilėraščiai suranda savo skaitytoją, sukelia diskusijas, dovanoja grįžtamąjį ryšį, kažką padrąsina, kažką įkvepia – aplanko drąsa išleisti knygą“, – sako ji.  
Nuotrauka
inga
Įkelta:
2023-02-25
Tauragės sporto centro direktoriaus pavaduotoja, rankinio trenerė Inga Jurienė gimė ir augo Tauragėje, baigė tuometinę Tauragės 2-ą vidurinę mokyklą. Rankiniu susidomėjo antroje klasėje, o nuo septintos mokėsi sportininkų klasėje – visa rankinio komanda. Pasirinkusi trenerės kelią ji didžiuojasi savo auklėtinėmis, o labiausiai tuo, kad išsiugdė sau įpėdinę. Ir sūnus Lukas, užaugęs sporto salėje, pasirinko sportininko kelią. Nors moteris jau pasvarsto, kad galbūt laikas sportinius batelius, kaip sakoma, pakabinti ant vinies, vis dar žaidžia veteranų lygoje. Taip nuo 1983-ųjų – jau 40 metų – rankinis yra neatsiejama Ingos gyvenimo dalis.