2020 Rugsėjo 28 d.
Pirmadienis
Budintis reporteris
(8 446) 51 470
8 687 80 318

Asmenybės

Auridijus Butkus: „Net 70 procentų klientų atkalbu nuo jų tatuiruočių idėjų“.

  • Įkelta: 2020-01-29
Margarita RIMKUTĖ
margarita@taurageszinios.lt

Tatuiruočių meistro Auridijaus Butkaus studija – tarsi mažytė dailės galerija, kurioje ant sienų kabo kaukės, lentynos nukrautos dekoratyvinėmis kaukolėmis. Gerokai anksčiau kaukolių piešinių pilnos būdavo ir Auridijaus mokyklinių sąsiuvinių paraštės, dabar jomis vyras margina savo klientų nugaras. Ir taip užsidirba pragyvenimui. Žurnalistės ir Auridijaus interviu liudininku tapo klientas, kuriam ant peties liūtą meistras tatuiravo liūto atvaizdą. Vyras tyliai sukrizendavo pokalbiui pakrypus netikėta linkme ar dėl humoru paskanintų Auridijaus atsakymų į žurnalistės klausimus.

Margarita Rimkutė: O tos kaukės ant sienų tau turi kokią nors reikšmę?

Auridijus Butkus: Kai kurios – klientų dovanotos. Tiesą pasakius, visai neseniai prie durų radau padėtą kaukę ir niekaip neišsiaiškinu, kas ją atnešė. Niekas neprisipažįsta. Dabar, naudodamasis proga, galiu padėkoti. Ačiū.

M.R.: Tavo feisbuko profilyje „Six bones tatoo“ ant viršelio – žmogaus kaukolės nuotrauka. Tavo studijoje pilna dekoratyvinių kaukolių. Patinka tau?

A.B.: Man tiesiog gražu. Aš ir pats turiu daug kaukolių tatuiruočių. Esu senas metalistas, man patinka sunki muzika, kuri siejama su tais dalykais. Mano pirmosios tatuiruotės buvo kaukolės. Tiksliau, pati pirmoji tatuiruotė, kurią pasidariau su paprasta adata, tušu iš tušinuko, buvo ožio kaukolė. Man tada buvo septyniolika...

M.R.: O tau kaukolės kelia asociacijų su mirtimi?

A.B.: Gal... Bet juk ji taip pat gali būti ir ilgaamžiškumo simbolis. Juk po mirties visi kaulai supūva, tik kaukolė išlieka. Apskritai kaukolė man labiausiai patinka kaip piešimo objektas – joje daug įvairių smulkių detalių. Pieštum kokį nors šonkaulį, ant jo nebūtų tiek duobučių, iškilimų kaip ant kaukolės.

M.R.: Kada susidomėjai piešimu?

A.B.: Kiek save pamenu, visuomet piešiau. Piešiau darželyje. Mokykloje. Šiaip mano mama neblogai piešė, tik, gaila, plačiau savęs nerealizavo. Ji besilaukdama manęs daug piešdavo, dažniausiai moteris indes. Esu radęs jos skaitytas knygas, kurių puslapiuose – aibė indžių piešinių. Toks sutapimas – man ant kaktos apgamas. Prisipaišė...

M.R.: O ką tu piešdavai būdamas vaikas? Būna, vaikai menininkai net savo mokyklinių sąsiuvinių paraštes išmargina.

A.B.: Oi, visokias nesąmones... Kai ėmiau klausyti sunkios muzikos, metalo, tai visokius velnius, negyvėlius... Tačiau metalas turi įvairių pakraipų. Ne visada tai muzika apie mirtį ir įvairius, kaip dažnai siejama, blogus dalykus.

M.R.: O ką tu girdi klausydamas metalo?

A.B.: Muzikos dabar dažniausiai klausau piešdamas tatuiruočių eskizus. Kartais net muziką parenku pagal tai, kokios tatuiruotės eskizą ketinu piešti. Kad ir piešdamas tas pačias kaukoles – muziką klausausi sunkesnę. Jei kuriu ką nors kita, renkuosi lengvesnius kūrinius.

M.R.: Kai atėjau, skambėjo metalas. Gan sunkus...

A.B.: Taip. Toks psichodelinio (svaiginantis, pasižymintis ilgais garsų srautais – aut. past.) žanro metalas.

M.R.: Sakoma, jog tatuiruotę išsirinkti – itin sunku. Esi vienas tų tatuiruočių meistrų, kurie drąsiai reiškia savo nuomonę. Kokios klientų idėjos tave pribloškia ir ar mėgini juos atkalbėti nuo, tavo nuomone, netikusių tatuiruočių?

A.B.: Net 70 procentų klientų atkalbu nuo jų idėjų tatuiruotei. Kad ir va šio. Ketiname tatuiruoti visą ranką, vadinamąją tatuiruotę-rankovę. Jis atvyko su idėja, kad rankovei labai tiktų ruonis. Na, esu matęs įvairių gyvūnų, bet ruonį...

(klientas tyliai kikena)

M.R.: Kaip baigėsi su tuo ruoniu? Matau, jog tu jam dabar tatuiruoji liūtą...

A.B.: Ruonis dar gal bus ateityje, jis būtų piešinio tęstinumas. Tačiau, tikiuosi, klientą atkalbėsiu nuo šios idėjos. Mes juk lietuviai. O Lietuvoje ruonis nėra kažkuo ypatingas gyvūnas...

M.R.: Tai gal šernas būtų kiek lietuviškiau?

(Auridijus juokiasi)

A.B.: Bet juk ruonis ir šernas yra du skirtingi dalykai. Nuo pradinės idėjos kiek per toli...

M.R.: O jei ateitų žmogus, neskaičiuojantis pinigų? Kokią savo idėją norėtum realizuoti ant jo kūno?

A.B.: Yra toks klientas, kurį tatuiruoju devynerius metus. Iki pusės jis yra tatuiruotas visas. Net ant dalies veido. Ir rankos jo tatuiruotos iki pat pirštų galiukų. Tik delnai netatuiruoti. Tai vienas mano pačių nekantriausių klientų – netoleruoja skausmo.

M.R.: O jis taip trokšta tatuiruotis?!

A.B.: Taip. Ir net pats yra sakęs, jei tektų viską tatuiruoti iš naujo, jis nebesiryžtų... Tai pakankamai skausminga. Yra skausmingų vietų. Nors šis klientas klaipėdietis, buvo tokie metai, kai jis pas mane kiekvieną antradienį tarsi į darbą atvykdavo... Jis – profesionalus sportininkas, augina raumenis. Itin savo išvaizda besirūpinantis vyras, be to, aukštas – dviejų metrų raumenų kalnas. Toks žmogus, kuriam praėjus žmonės atsisuka dar kartą pasižiūrėti.

M.R.: Visai neseniai buvo madinga tatuiruotis maorių (N.Zelandijos tautos) tatuiruočių motyvais.

A.B.: Jau ta banga atslūgo. Egzistuoja ir tatuiruočių mados. Vieni dabar grįžta atgal, populiarios tampa „Old school“ (senosios mokyklos, – vert. iš anglų k.) tatuiruotės. Tokios būdavo daromos seniau. Dabar tokias darant daugiau dėmesio skiriama linijų kokybei, kaip sulietos spalvos. Net dažų gamintojai daro specialiai prigesintas spalvas. Provincijoje gal populiariau yra juoda-balta, nes lietuviai bijo spalvų. Yra ir „new school“ stilius (naujosios mokyklos, – vert. iš anglų k.). Tai ryškūs, grubiai nupiešti piešiniai.

M.R.: O vadinamosios „3D“ tatuiruotės madingos?

A.B.: Gal, sakyčiau, realizmas madingas. Gali piešti bet ką, padailinti tai šešėliu ir tai jau bus, kaip tu vadini, 3D. O realizmas yra patyrusių Lietuvoje meistrų pamėgtas stilius.  Kad ir šis dabar mano tatuiruojamas liūtas – tai realizmas.

M.R.: Dar kartą norėčiau grįžti prie maorių tatuiruočių. Žinau, jog jų ant kūno tatuiruojami raštai yra tam tikrų dalykų simboliai, jie turi reikšmes. O ar būna, kad klientai pasirenka negatyvią reikšmę turinčių ženklų?

A.B.: Buvo toks žmogus, kurio gyvenimo istorija buvo itin sudėtinga. Tiesa, tai nesusiję su maoriais. Jis sirgo vėžiu, kurį išsigydė, jo patėvis pasikorė ant batų raištelio... Jis manęs paprašė nupiešti jo gyvenimo istorijos eskizą, siūlė jame pavaizduoti ir tą batų raištelį. Man jo idėjos pasirodė itin negatyvios. Atsakiau, kad jo idėjas perteiksiu šiek tiek kitaip. Nenorėjau ant jo kūno atvaizduoti mirties. Kūriau, piešiau, tačiau jis taip ir nepasirodė. Neretai klausiu klientų, ar išties jie nori ant savo kūno piešti negatyvą. Lietuvoje net yra meistrų, kurie yra kategoriškai prieš kaukolių piešimą. Tačiau jie visai nieko prieš ant kliento kūno nupiešti moterį angelą su tokia (rodo, kokia) krūtine, kuri rankoje laiko kalaviją, o nuo jo laša kraujas. Ar čia pozityvas?

M.R.: O kas tau yra pozityvu?

A.B.: Besidomėdamas įvairiomis kultūromis suvoki, jog negatyvą ir pozityvą kiekviena tauta suvokia skirtingai. Pavyzdžiui, pelėdą. Mums tai – išminties, mokslo simbolis. O Pietų Amerikoje tai blogio ženklas. Nes tai naktinis paukštis, negražus jo balsas. Tai vos ne mirties simbolis.

M.R.: Panašu, jog dalykams mes patys suteikiame reikšmes...

A.B.: Taip, kaip ir tatuiruotėms. Kiekvienas nori tokios tatuiruotės, kuri asmeniško ką nors simbolizuotų. Visada malonu žmogui sukurti tokią tatuiruotę, kuri jam kažką reikštų. Vienas žmogus manęs prašė nupiešti angelą, sako: „Man gyvenime nesiseka, nupiešk, ką nors, kas pritrauktų sėkmę“. O jis – alkoholikas. Arba yra tekę daryti tatuiruotes žmonėms, kurie yra netekę savo artimųjų. Kai pagalvoji, žmogau, gal tau labiau psichologo pagalbos reikėtų, ne tatuiruotės.

M.R.: Tai dabar tas žmogus vis dėl to turi ant peties nupieštą angelą?

A.B.: Taip. Bet turi ir kaukolių.

 

Pokalbiui prie kavos pakvietėme ginekologę-akušerę Astą Morkūnaitę-Verumbickienę. Medikė pluša Tauragės ligoninės Akušerijos ir ginekologijos skyriuje, „Medicum centrum“ bei Šilalės ligoninės konsultacijų poliklinikoje. Susitikti „Saldumynų namuose“ dėl darbų gausos medikei nepavyko. Nieko baisaus: su kava nuvykome pas ją į skyrių. O ten atmosfera puiki: koridoriuje teko prasilenkti su besišypsančia nėščiąja, iš vienos palatos aidėjo naujagimio balselis, o sutiktos medikės – geros nuotaikos, viena žydros, kita rožinės spalvos apranga tarsi bitutės zuja po žalią koridorių.

Neseniai atidaryta odontologijos klinika „Implantera“ dar vasarą papuošė miesto veidą išskirtine sienų ir lubų tapybos meistro Lino Atgalainio freska. Piešinių matyti ne tik ant išorinės pastato sienos, bet ir viduje. „Tauragės žinioms“ šiaulietis dailininkas sutiko atskleisti ne tik šios freskos istoriją, bet ir kitas tapybos ant sienų paslaptis. Jis sako, kad dirbant Tauragėje didžiausias iššūkis buvo orai – dirbti teko karščiausią tų metų mėnesį.

Ilgametis Tauragės kultūros centro darbuotojas bei renginių vedėjas Eugenijus Šaltis po praėjusį penktadienį vykusios Kariuomenės orkestro šimtmečio šventės viešoje erdvėje išliejo nuoskaudas. Kultūrininkas teigė, jog renginį, kaip ir daugelį kitų, jam teko vesti už ačiū, tad jis dedantis tašką šioje veikloje. Kultūros centro administracija problemos neįžvelgia ir E. Šalčio pasisakymus vadina emocijomis. Esą, renginių vedimas įeina į Kultūros centro darbuotojų pareigas, todėl tai daryti jie privalo už savo algą. Tačiau kaip tuo atveju, jei renginį, išlaikant tradicijas, prašoma vesti žmogaus, kuris KC nedirba?

Išdalino dovanas
  • Įkelta: 2020-01-03

Gruodžio viduryje prasidėjusi Tauragės ekstremalų iniciatyva „Dovanokime Kalėdas visiems“ baigta. Entuziastas Vidas Stašaitis, dalindamas dovanas, nuvažiavo apie tūkstantį kilometrų, aplankė 73 šeimas.

Šiandien su savo artimaisiais 100 metų jubiliejų mini Jadvyga Mejerienė. Močiutė teigė besijaučianti gerai, apgailestavo neprigirdinti. Laisvalaikiu senjora mėgsta skaityti romanus, sprendžia kryžiažodžius.

Šeimos gerovės centro „Šaltinėlis“ (buvę vaikų globos namai) patalpose jau dvejus metus veikia Tauragės bendruomeniniai šeimos namai – Europos socialinio fondo lėšomis įgyvendinamas projektas. Vienas jo tikslų – stiprinti šeimų socialinį ir psichologinį atsparumą. Projekto vykdytojams įpratinti tauragiškius kreiptis pagalbos į psichologą pavyko ne iškart. Tam trukdė ir stereotipinis mąstymas, jog nemokamos paslaugos nieko gero nežada.

Mėgstančius lankytis jaukioje kavos studijoje „ResPublica“ permainos šiandien privers kilstelti antakius: čia dailioje lentynoje prie lango rikiuojasi moliniai puodeliai, lėkštės, dubenėliai, magnetukai. Jei dar ne visos kalėdinės dovanos supirktos, čia puiki proga jų įsigyti. Nes tai – MILDÙ keramika, tauragiškės keramikės Mildos Valantiejutės darbai. Kaip sako ji pati, į MILDÙ telpa daug meilės, laiko, kantrybės, džiaugsmo ir šilumos, kiekvienas daiktas – ypatingas.
 

Lapkričio 6-ąją Skaudvilės krašto muziejuje pagerbtas muziejaus įkūrėjo Dainoto Habdango atminimas. Nors šio žmogaus nebėra jau 30 metų, jo darbai reikšmingi ir šiandien. Tai buvo išskirtinis žmogus, visada kovojęs ir kentėjęs dėl Lietuvos. Jo žodžiai „Susirgau kraštotyros liga...“ puikiai iliustruoja jo didžiulį norą – išsiaiškinti Skaudvilės praeitį ir įkurti muziejų. Jį ir įgyvendino 1977 m. Tokie žmonės yra puikus pavyzdys, kaip reikia mylėti savo kraštą ir dėl jo dirbti.

Sakoma, kad viščiukai skaičiuojami rudenį – esą, kai paauga, sustiprėja, kai paaiškėja, kiek nunešė vanagas, o kiek išgyveno. Ir į tradicinę kultūros darbuotojų šventę – nominacijų „Metų akimirkos“ įteikimą, savotišką tauragietiškų „Oskarų“ ceremoniją susirinkę tauragiškiai „suskaičiavo viščiukus“: pagerbė kultūrai labiausiai nusipelniusius tauragiškius, tuos savo kolegas, kurių darbai šiais metais buvo ryškiausi. Kartu paminėta ir Pasaulinė muzikos diena, ir Tarptautinė pagyvenusių žmonių diena, o ir pradėtas naujasis kultūrinių renginių sezonas. „Dalindami save kitiems, augame ir patys“, – sakė Tauragės kultūros centro direktorius Virginijus Bartušis, sveikindamas visus susirinkusius Kultūros rūmų salėje.

Žemaitijos pirmojo paminėjimo istoriniuose šaltiniuose 800-ųjų metų proga atminimo ženklu „Už nuopelnus Žemaitijai“ apdovanotas Lietuvių katalikų misijos Airijoje kapelionas kunigas Egidijus Arnašius. Siūlymą apdovanoti kraštietį teikė Tauragės rajono savivaldybės Birutės Baltrušaitytės viešoji biblioteka. E. Arnašius pripažinimo sulaukia nebe pirmą kartą. Patriotinius jausmus gimtajam kraštui demonstruojantis išeivijos dvasininkas įvertintas už žemaičių kultūrinės tapatybės saugojimą ir kūrybinę saviraišką, žemaičių bendrystės žadinimą, kultūrinės ir šviečiamosios veiklos mecenavimą ir globą.

Visai atsitiktinai, man žingsniuojant Vasario 16-osios gatve, akį patraukė „Šimtmečio“ pastate besidarbuojantis kirpėjas. Plaukų stilistas Vytenis Partikas, save pristatantis prekiniu ženklu VAP (Vytenis Alex Partikas). Pasirodo, vyras – ne tik kirpykloje besilankančių damų favoritas, bet ir televizijos žvaigždė. Vytenis prieš keletą metų dalyvavo projekte „Chorų karai“, pernai pasirodė realybės šou „Kaip Liveta pasakys“. Spaudoje mėgstama aptarinėti jo ir TV3 laidoje „Namas“ išgarsėjusios lietuviškąja Kardašian vadinamos Justinos Globienės santykiai. Vyras labai drąsiai kalba apie savo siekius, šou verslo teikiamą naudą ir ragina nebijoti dėmesio.

Prieš susitikdama su Šikšnių kaimo seniūnaite ir bendruomenės pirmininke Irena Plauškiene pranešiau, kad turiu tik keturis klausimus, o ji mane įspėjo, kad ji gali išsiplėtoti, prikalbėti dalykų, dėl kurių pati paskui gailėsis. Bet juk tokie pokalbiai linksmiausi! Taip ir buvo. Rimtai pradėjusios apie ūkininkų problemas, pokalbį linksmai „nuridenome į lankas“. Ir baigėme netikėtai: užvedusios temą apie parubežyje mėgstamą svaiginimosi būdą anodija.

Į spaudą žmonės dažniausiai kreipiasi, kai nori išsakyti savo nepasitenkinimą ar pyktį. Tačiau ypač malonu sulaukti laiškų, kurie pilni gerų emocijų. Redakcija sulaukė laiško, kuriame moteris už gerą darbą ir sąžiningumą dėkoja autobuso vairuotojui.

Tauragės vyriausiojo policijos komisariato viršininko pareigas Marius Draudvila eina jau penkerius metus, o dirbti Tauragėje, tuomet viršininko pavaduotoju, pradėjo dar seniau – 2008-aisiais, kai iš Šilalės rajono policijos komisariato viršininko pavaduotojo pareigų buvo paskirtas į Tauragės rajono policijos komisariato viršininko pavaduotojo, kuruojančio viešąją policiją, pareigas. Prie kavos puodelio su aukščiausiu Tauragės apskrities pareigūnu kalbėjome apie policijos įvaizdį visuomenės akyse bei tai, kaip iš tiesų gyvena ir dirba angelai sargai, su kokiais iššūkiais susiduria. Drąsus ir atviras viršininko žvilgsnis į problemas bei pokyčius policijos sistemoje neleidžia abejoti, jog Tauragės pareigūnai, o tuo pačiu ir mes visi, kuriuos jie gina ir saugo, esame gerose rankose. M. Draudvila sutiko aptarti ir kovos su sistemos žaizdomis – kyšininkavimu priemones, ir džiugesnius tarnybos aspektus – kad ir didėjantį moterų skaičių jėgos struktūrose.

Gera žinia: Tauragės medikų bendruomenę papildo dar viena gydytoja. Šiemet rezidentūrą baigusi gastroenterologė Julija Ožemlauskienė dirbs ne tik endoskopijų kabinete, bet ir konsultuos vaikus poliklinikoje bei budės kaip pediatrė.  

Pokalbiui prie kavos puodelio su Maltos ordino savanoriu Sauliumi Oželiu susitikome jo gimimo dieną. Spalio 21-ąjį aktyvus Tauragės visuomenės veikėjas šventė savo 50-ties metų jubiliejų. Prieš porą metų S. Oželiui yra tekę stovėti šalia Prezidentės Dalios Grybauskaitės – jam įteiktas apdovanojimas „Herojai tarp mūsų“ už pagalbą vienišiems senoliams, dar prieš tai nuotaikingą filmuką serijoje „Kas, jei ne mes?“ apie motociklu sriubą vežiojantį maltietį susuko kūrybos studija „Wide Wings“. Pasak pašnekovo, gimtadienio proga tokius momentus smagu prisiminti, tačiau, kalbėdamas apie tai, jis ne juokais kuklinasi – dėmesio vertas nesijaučia.

Iš Tauragės kilusi ir jaunystėje į JAV emigravusi garsi dainininkė Gintarė Jautakaitė neseniai lankėsi Lietuvoje. Vizito metu atlikėja atvyko ir į savo gimtąjį miestą, čia susitiko su tauragiškiais, koncertavo. Tauragės rajono tarybos sprendimu jai suteiktas Tauragės rajono garbės ambasadorės vardas. Kompozitorė, pianistė ir poetė negaili šiltų žodžių savo kraštui, jo žmonėms. Koncertinis grafikas labai įtemptas, bet atlikėja rado laiko pasidalinti savo įspūdžiais apie vizitą su „Tauragės žinių“ skaitytojais.

Rūtą Karmazinaitę Tauragėje pažįsta daugelis – jei ne kaip ryškiaplaukę su plačia šypsena, nuolat atsirandančią įvykių sūkuryje, tai iš televizijos ekrano. Rūta sako labai mėgstanti savo darbą ir yra įsitikinusi, kad kiekvienas žmogus turi ką papasakoti, tereikia mokėti prakalbinti.

Lapkričio pirmąją pamatę ant medžių sukabintus drabužius nenustebkite – tai jaunos aktyvios ir neabejingos tauragiškės Elminos Klumbienės iniciatyva. Iškėlusi labdaringą „šilto nešiojimo“ idėją – aprengti šąlančius, ji ne tik išsijuosusi pluša pati, bet ir sulaukė daug palaikymo bei geranoriškos pagalbos.

Vidas Stašaitis daug kam žinomas kaip Ekstremalų asociacijos įkūrėjų, aštrių pojūčių entuziastas. Ko tik jis nėra išbandęs: keliolika kartų šokęs virve, parašiutu, nardęs po vandeniu, išnaršęs sunkiai pasiekiamus karinius objektus ar šachtas. Vyras mėgsta gamtą, fotografiją, yra surengęs ne vieną žygį gamtos ir nuotykių mėgėjams. Prisėdus pašnekesiui prie kavos, kavos nebuvo kada gerti: šių eilučių autorę ekstremalas apibėrė glėbiais pasakojimų.

Meilės emigrante save vadinanti Neringa Kėdienė sako į užsienį važiavusi trumpam, tačiau grįžo tik po 10 metų. Dabar ji penktus metus gyvena savo gimtinėje – Bijotuose, Šilalės rajone, dirba Skaudvilėje įsikūrusioje kavinėje „Skaudvila“ ir teigia nė minutės nesigailėjusi, kad apsisprendė grįžti.

Tauragėje įkurta kūrybos studija „Wide Wings“ sukūrė naujausią „Beissoul & Einius“ muzikinį klipą. Dainos „Drama boy“ kūrimas virto kūrybiniu eksperimentu tiek atlikėjams, tiek „Wide Wings“: kūrybos komanda dažniau kuria įvaizdinius video klipus verslo kompanijomis nei kuria muzikinius video klipus. Tačiau atlikėjai pasitikėjo kūrėjais, ir rezultatai nenuvylė.

Gyvenimas – tarsi amerikietiški kalneliai. Užtat atlygis už juos – patirtis, kuri moko ir veda pirmyn. Adakavo socialinės globos namų direktorės pavaduotoja Asta Šlepavičienė įsitikinusi, kad tai didžiausias turtas, ir gali pasigirti jo sukaupusi išties nemažai. Įgijusi net tris aukštojo mokslo diplomus, ragavusi emigrantės duonos, moteris sako gerai suprantanti, kad lengvo kelio į laimę nebūna. „Dėkoju gyvenimui, kad turėjau galimybę ieškoti, kad nebijojau rizikuoti“, – sako gyvenimo prasmę savo vaikuose, darbe su neįgaliais žmonėmis ir muzikoje įžvelgianti stipri moteris.

Lietuvoje Gintarė vieši jau visą vasarą. Per tą laiką atlikėja ne tik ilsėjosi, bet ir lankė artimuosius, aktyviai koncertavo daugelyje šalyje vykstančių festivalių, rengė solinius koncertus. Savo svarbiausiu koncertu ji laiko savo pasirodymą prezidento Gitano Nausėdos inauguracijos metu. Netrukus Gintarė išvyksta į JAV, tačiau paskutinių savo koncertų nori surengti savo gimtajame mieste.

Praėjusią savaitę skvere prie Tauragės Kultūros rūmų atidengta meninė kompozicija režisieriui Antanui Naraškevičiui atminti. Tauragiškiai A. Naraškevičių mena ne tik kaip talentingą kūrėją, bet ir nuoširdų žmogų, puikų draugą. Tą liudijo ir gražios ceremonijos metu išsakyti žodžiai, prisiminimai. Savo kūryba Tauragę garsinęs režisierius, rašytojas, žurnalistas, menininkas ir kūrėjas Antanas Naraškevičius (1944–2007) Tauragės liaudies teatrui kaip režisierius vadovavo 17 metų, statė spektaklius, dirbo televizijoje, rajono savivaldybėje, vertė knygas.