2020 Vasario 18 d.
Antradienis
Budintis reporteris
(8 446) 51 470
8 687 80 318

Asmenybės

Freskos ant klinikos autorius Linas Atgalainis: „Kartais jaučiuosi, tarsi reabilituočiau šį dekoravimo būdą“

  • Įkelta: 2020-01-13

Neseniai atidaryta odontologijos klinika „Implantera“ dar vasarą papuošė miesto veidą išskirtine sienų ir lubų tapybos meistro Lino Atgalainio freska. Piešinių matyti ne tik ant išorinės pastato sienos, bet ir viduje. „Tauragės žinioms“ šiaulietis dailininkas sutiko atskleisti ne tik šios freskos istoriją, bet ir kitas tapybos ant sienų paslaptis. Jis sako, kad dirbant Tauragėje didžiausias iššūkis buvo orai – dirbti teko karščiausią tų metų mėnesį.

IDĖJĄ PASIŪLĖ DIZAINERĖ

Šiaulietis menininkas Linas Atgalainis žinomas kaip sienų, lubų tapybos meistras, interjero dekoravimo srityje. Prieš dvidešimt penkerius metus jis baigė dailės studijas Šiaulių universitete (tuometiniame Šiaulių institute). Kaip pats autorius prisistato, prioritetą teikia detalėms, akademiškumui, šviesos ir šešėlių žaismui. Sienų tapybos srityje profesionaliai dirba nuo 2004  metų. Freska odontologijos klinikoje „Implantera“ atsirado neatsitiktinai.

Klinikos interjero dizainą kūrė Kristina Grybaitė, kuri jau ne kartą bendradarbiavo su Linu Atgalainiu. Pasak freskos autoriaus, dizainerė ir pasiūlė sukurti freską klinikai.

– Freska buvo numatyta dizainerės Kristinos Grybaitės kuriant fasado vaizdą. Ne kartą esu dalyvavęs jos kuriamuose projektuose. Piešinio turinys gimė vėliau, bendraujant su užsakovais. Jiems patiko tema, kuri vyrauja mano darbuose. Tai jaukios senamiesčio gatvelės, – „Tauragės žinioms“ pasakojo autorius.

Asmeninio albumo nuotraukos

ORAI TAPO IŠŠŪKIU

Daugelis autoriaus darbų susiję su sienų tapyba. Linas savo veiklą vertina kaip dailininko darbą, amatą, meistrystę. Bet kūrybos šiame darbe taip pat yra nemažai.

– Esu labiau dailininkas nei kūrėjas, – prisipažįsta autorius. – Daugelį piešinių detalių derinu su užsakovais, tačiau tame yra daug kūrybos. Nuo manęs priklauso kompozicija, spalvinės detalės. Būtent šio piešinio idėja ir eskizavimas prasidėjo gal prieš pusmetį iki pradedant tapyti ant sienos.

Jis sako, kad visada įsiklauso į užsakovo pageidavimus. Šios freskos suderinimas truko gana trumpai. Tuomet teko laukti, kol darbininkai baigs fasado apdailą. Linas savo darbą galėjo pradėti birželį. Orai tapo pagrindiniu iššūkiu.

– Tai buvo karščiausias metų mėnuo. Teko dirbti iš ryto ir po pietų, nuo 16 valandos, kai dienos karštis nuslūgdavo. Pats tapybos procesas truko apie tris savaites, – prisimena autorius.

DAŽNIAUSIAI PUOŠIA PRIVAČIUS NAMUS

Iki tol autoriui teko imtis panašaus, tik didesnio projekto – nutapyti centrines Širvintų miesto kultūros centro fasado sienas. Linui labiau įprasta dirbti privačiuose namuose, kuriant namų interjerą, tačiau vis dažniau meninių akcentų, įrengdamas savo komercinių patalpų interjerą ar eksterjerą, imasi ir verslas. Tapytojui toks verslininkų požiūris patinka.

– Tai rodo, kad verslui svarbu ne tik suteikti paslaugą, pasiimti pinigus, bet ir sukurti jaukią aplinką klientams. Šiuo atveju dar ir viešoji erdvė papuošta, tam tikra prasme – dovana miestui. Manau, kad sienų tapybos arba gatvės meno miestuose galėtų būti daugiau. Tos vietos galėtų tapti traukos objektais svečiams, – įsitikinęs tapybos profesionalas.

KLIENTŲ ATSILIEPIMAI – VERTINGIAUSI

Meno istorijoje sienų tapyba ir freskos vaidina milžinišką vaidmenį. Turbūt mažai kas nežino Siksto koplyčios Vatikane, kurioje renkamas popiežius. Renesanso laikais sienas freskomis ištapė Botičelis, Perudžino, Pinturikjo ir kiti to laiko žymiausi menininkai. Tarp jų puikuojasi ir Renesanso genijaus Mikelandželo ikoniškoji „Paskutiniojo teismo“ freska.

Menininkai nebūtų menininkai, jeigu nesvajotų. Ar yra erdvė, kurioje savo freską norėtų nutapyti Linas?

– Gal iki tos freskų freskos aš dar užaugsiu. Darbas nuo užsakymo iki užsakymo suvaržo. Tačiau jeigu sulaukiu puikių atsiliepimų apie atliktą darbą, gal tai ir yra toji freska, kurią norėjau nutapyti, – mano autorius. – Nemanau, kad esu kūrėjas, kuriam svarbi tik saviraiška, nes mano atlikti darbai skirti ne mano namams. Mano darbai dideliais formatais yra žmonių namuose. Todėl gerai jaučiuosi tik tada, kai piešinį suderinu su klientu. Manau, neteisinga, kai menininkai jaučiasi mažiau menininkais, kai dirba dėl kliento.

VYRAUJA STEREOTIPAI

Kaip tuomet dėl grafiti darbų arba freskų, kurios kurtos sovietmečiu? Autorius iki šiol nėra tikras, kur ta riba, kuri nustatytų, kuriuos grafiti darbus mieste reikėtų uždažyti, kuriuos – išsaugoti. Bet tvirtai sako, kad daugelis meno kūrinių turėtų išlikti.

– Gal išskyrus tuos, kurie tarnavo sovietmečio ideologijai ir žeidžia tuos, kurie patyrė represijas. Kai kur dar yra išlikusių tokių abejotinų freskų, – mano Linas.

Tapytojas teigia, kad sienų tapyba iki šiol šalyje dar menkai išnaudojama ir suprantama. Todėl tenka įdėti nemažai pastangų keičiant nusistovėjusius stereotipus.

– Vyrauja stereotipas, kad sienų piešiniai bus būtinai ryškių spalvų, tinkantys tik vaiko kambariui, ir gražinant namus žmonės šios interjero puošybos atsisako. Todėl kartais jaučiuosi tarsi reabilituočiau šį dekoravimo būdą, – teigia tapytojas.

Ilgametis Tauragės kultūros centro darbuotojas bei renginių vedėjas Eugenijus Šaltis po praėjusį penktadienį vykusios Kariuomenės orkestro šimtmečio šventės viešoje erdvėje išliejo nuoskaudas. Kultūrininkas teigė, jog renginį, kaip ir daugelį kitų, jam teko vesti už ačiū, tad jis dedantis tašką šioje veikloje. Kultūros centro administracija problemos neįžvelgia ir E. Šalčio pasisakymus vadina emocijomis. Esą, renginių vedimas įeina į Kultūros centro darbuotojų pareigas, todėl tai daryti jie privalo už savo algą. Tačiau kaip tuo atveju, jei renginį, išlaikant tradicijas, prašoma vesti žmogaus, kuris KC nedirba?

Išdalino dovanas
  • Įkelta: 2020-01-03

Gruodžio viduryje prasidėjusi Tauragės ekstremalų iniciatyva „Dovanokime Kalėdas visiems“ baigta. Entuziastas Vidas Stašaitis, dalindamas dovanas, nuvažiavo apie tūkstantį kilometrų, aplankė 73 šeimas.

Šiandien su savo artimaisiais 100 metų jubiliejų mini Jadvyga Mejerienė. Močiutė teigė besijaučianti gerai, apgailestavo neprigirdinti. Laisvalaikiu senjora mėgsta skaityti romanus, sprendžia kryžiažodžius.

Šeimos gerovės centro „Šaltinėlis“ (buvę vaikų globos namai) patalpose jau dvejus metus veikia Tauragės bendruomeniniai šeimos namai – Europos socialinio fondo lėšomis įgyvendinamas projektas. Vienas jo tikslų – stiprinti šeimų socialinį ir psichologinį atsparumą. Projekto vykdytojams įpratinti tauragiškius kreiptis pagalbos į psichologą pavyko ne iškart. Tam trukdė ir stereotipinis mąstymas, jog nemokamos paslaugos nieko gero nežada.

Mėgstančius lankytis jaukioje kavos studijoje „ResPublica“ permainos šiandien privers kilstelti antakius: čia dailioje lentynoje prie lango rikiuojasi moliniai puodeliai, lėkštės, dubenėliai, magnetukai. Jei dar ne visos kalėdinės dovanos supirktos, čia puiki proga jų įsigyti. Nes tai – MILDÙ keramika, tauragiškės keramikės Mildos Valantiejutės darbai. Kaip sako ji pati, į MILDÙ telpa daug meilės, laiko, kantrybės, džiaugsmo ir šilumos, kiekvienas daiktas – ypatingas.