2020 Liepos 12 d.
Sekmadienis
Budintis reporteris
(8 446) 51 470
8 687 80 318

Asmenybės

„Draugystė veža!“ herojų Indros ir Simonos svajonė laimėti kelionę į „Euroviziją“ neišsipildė

  • Įkelta: 2020-02-17

Indros Uginčienės asmeninio archyvo nuotraukos

Šeštadienį baigėsi socialinio projekto „Draugystė veža“ svarbiausias etapas – balsuojant portale www.lrt.lt išrinktos trys laimėtojų poros, kurios gegužės mėnesį keliaus į Roterdamą ir gyvai stebės Lietuvos bei kitų šalių atstovų pasirodymus „Eurovizijoje“. Nors tauragiškėms projekto dalyvėms Indrai ir Simonai Marijai nepasisekė, jų istorija verčia žavėtis ir džiaugtis gražia jų draugyste. 

Pernai gruodžio 20-ąją penktą kartą startavo LRT socialinis projektas „Draugystė veža“, įrodantis, kad tikrai bendrystei nesvarbus amžius, lytis, ūgis ar kiti ypatumai. Per 6 projekto savaites televizijos žiūrovams ir portalo LRT.lt lankytojams buvo pristatyta 18 draugų (su negalia ir be jos) porų. 

Televizijos laidoje papasakota ir  tauragiškių Indros ir Simonos draugystės istorija. Simonai – 19 metų, ji turi Dauno sindromą. Jos draugystė su Indra prasidėjo labai seniai, kai viename projekte Indra susipažino su Simutės mama. Tuomet  mergaitei  buvo 4 ar 5 metukai. Indra irgi augina sūnų su sunkia negalia, jam 23 metai, o Simona stengiasi jį globoti. Ji, pasak Indros, turi stiprų motinišką instinktą ir jaučiasi labai atsakinga už šalia esantį. Kai susitikimuose būna vaikų, Simutė visada jais pasirūpina. Indra sako, kad Simonos pasitikėjimas – tai brangiausia dovana, kurią galima gauti iš gyvenimo. Ji – tas žmogutis, kuris niekada neišduoda, nelaiko akmens užantyje ir kiekvieną akimirką spinduliuoja tyrą meilę. Drauges sieja besąlygiškas pasitikėjimas, jos papildo viena kitą. Simutė moko Indrą dainuoti. Mergina sako: „Indra – geriausia pasaulyje draugė. Mes galime kalbėtis įvairiausiomis temomis.“ Laisvalaikiu jos kartu keliauja baidarėmis, vyksta į gamtą, žiūri filmus, eina į bažnyčią. „Mes labai daug keliaujam ekstremaliomis sąlygomis – nesvarbu, koks oras ar metų laikas. Aš, mano sūnus ir Simutė. Taip bendromis jėgomis mokomės integruotis į visuomenę.“

Indra pasakoja niekada nejaučianti savo ir Simonos amžiaus skirtumo – sako niekada apie tai net minties nekyla.

– Gal kad aš pati turiu neįgalų vaiką, tenka bendrauti su visokias negalias turinčiais žmonėmis, o gal pati esu „trenkta“, – juokiasi ji, – labai gerai suprantu tuos žmones, jie kiekvienas man yra vertybė. Pasak jos, Simutė jau pakankamai subrendusi, po kelių dienų jai sueis 19 metų. Jos pažinimas, gyvenimo tiesų ieškojimas, kas būdinga paaugliams, tik gal šiek tiek vėlesniame amžiuje, Indrai labai suprantamas ir artimas. Ji ir pati turi šiek tiek vyresnę dukrą, tad mato – Simutė jaučia tą patį, ką ir kiekviena jauna panelė, ji viskuo domisi, visko klausinėja.

Simona šiuo metu mokosi Skaudvilės specialiojoje mokykloje, tad dabar draugės susitinka ne taip dažnai, tačiau, pasak Indros, joms lieka savaitgaliai, dar kartą per mėnesį būna bendros neįgaliųjų mišios, kartais – renginiai, koncertai, kurie Simoną ypač domina.

Simona dainuoja Tauragės bažnyčios chore, lanko ir savo mokyklos chorą. Indra pasakoja, kad ir su Rasa Levickaite-Šerpytiene, choro „Gloria“ vadove, Simona sukirto rankomis dėl bendrų projektų.

– Simutė – linksmas, nuoširdus žmogus, – pasakoja Indra, – ir džiaugsme, ir varge jos pagalba visada nuoširdi. Viskas, ką ji daro, yra nuoširdu. Jei ji džiaugiasi, tai džiaugiasi iš visos širdies. Tokie žmonės neturi kompleksų, nemoka apsimetinėti. Tas nuoširdumas yra būtent tai, ko mūsuose labai trūksta, mes jo norim, bet kartais nei patys turim, nei sugebam priimti, kai kiti duoda. O Simutė gali prieiti, apkabinti, pasakyti kažką gražaus, ir tai be jokio pasimaivymo. Kai projekto „Draugystė veža!“ dalyviai buvo atvažiavę į Tauragę ir choras „Gloria“, jiems giedojo giesmę „Bažnytėlė debesų“, Simutė atsistojo, priėjo prie choro vadovės ir ėmė giedoti kartu. Taip natūraliai viskas, choras leido jai būti solo. Buvo nuostabu.

Simonai labai daug davė Jovarų mokykla, kurioje mergina mokėsi iki dešimtos klasės: mokytoją Neringą, bibliotekininkę Danguolę iki šiol vadina mamomis, nes labai ją globojo ir, pasak Indros, „iš ančiuko išaugino gulbę“.

– Simona – visų mūsų numylėtinė, nes atsispirti jos nuoširdumo žavesiui neįmanoma, – sako Indra.

Simona dalyvavo ir projekte apie grožį. Ją fotografavo Indra. Simonos nuotraukos apkeliavo visą Lietuvą, pasiekė netgi Briuselį. Aplinkiniai stebisi, kiek jos turi energijos ir kiek laiko skiria viena kitai. Jos geba suburti žmones, užkrėsti juos puikia nuotaika.

Jos bandė laimę ir anksčiau, tačiau tada nepateko, gal dėl to, kad Simonai dar nebuvo 18-os.

– Norėtume laimėti kelionę į Nyderlandus, nes tai būtų puiki patirtis, neįkainojami įspūdžiai, dar viena išsipildžiusi Simutės svajonė, dar vienas suteiktas šansas, įveiktas iššūkis, dar vienas šuolis mūsų augime, – sako Indra.

Draugės mano, kad dalyvavimą šiame projekte galima nusakyti vienu žodžiu – pasaka. Abi jaučiasi labai praturtėjusios, pažinusios daug meilę pasauliui dovanojančių žmonių. O juk tai, ką duodi su meile, sugrįžta dvigubai.

Pokalbiui prie kavos puodelio susitikome su „Šaltinio“ progimnazijos kūno kultūros mokytoja Marina Cariova. Praėjusį mėnesį pedagogė Tauragės jaunimo ir jaunimo organizacijų sąjungos „Apskritasis stalas“ surengtuose apdovanojimuose buvo tituluota metų mokytoja, jos ugdomi vaikai Tauragėje turi net specialų statusą, vadinami „carioviukais“. Kas padeda mokytojai rasti kelią į jaunuolių širdis?

Tatuiruočių meistro Auridijaus Butkaus studija – tarsi mažytė dailės galerija, kurioje ant sienų kabo kaukės, lentynos nukrautos dekoratyvinėmis kaukolėmis. Gerokai anksčiau kaukolių piešinių pilnos būdavo ir Auridijaus mokyklinių sąsiuvinių paraštės, dabar jomis vyras margina savo klientų nugaras. Ir taip užsidirba pragyvenimui. Žurnalistės ir Auridijaus interviu liudininku tapo klientas, kuriam ant peties liūtą meistras tatuiravo liūto atvaizdą. Vyras tyliai sukrizendavo pokalbiui pakrypus netikėta linkme ar dėl humoru paskanintų Auridijaus atsakymų į žurnalistės klausimus.

Pokalbiui prie kavos pakvietėme ginekologę-akušerę Astą Morkūnaitę-Verumbickienę. Medikė pluša Tauragės ligoninės Akušerijos ir ginekologijos skyriuje, „Medicum centrum“ bei Šilalės ligoninės konsultacijų poliklinikoje. Susitikti „Saldumynų namuose“ dėl darbų gausos medikei nepavyko. Nieko baisaus: su kava nuvykome pas ją į skyrių. O ten atmosfera puiki: koridoriuje teko prasilenkti su besišypsančia nėščiąja, iš vienos palatos aidėjo naujagimio balselis, o sutiktos medikės – geros nuotaikos, viena žydros, kita rožinės spalvos apranga tarsi bitutės zuja po žalią koridorių.

Neseniai atidaryta odontologijos klinika „Implantera“ dar vasarą papuošė miesto veidą išskirtine sienų ir lubų tapybos meistro Lino Atgalainio freska. Piešinių matyti ne tik ant išorinės pastato sienos, bet ir viduje. „Tauragės žinioms“ šiaulietis dailininkas sutiko atskleisti ne tik šios freskos istoriją, bet ir kitas tapybos ant sienų paslaptis. Jis sako, kad dirbant Tauragėje didžiausias iššūkis buvo orai – dirbti teko karščiausią tų metų mėnesį.

Ilgametis Tauragės kultūros centro darbuotojas bei renginių vedėjas Eugenijus Šaltis po praėjusį penktadienį vykusios Kariuomenės orkestro šimtmečio šventės viešoje erdvėje išliejo nuoskaudas. Kultūrininkas teigė, jog renginį, kaip ir daugelį kitų, jam teko vesti už ačiū, tad jis dedantis tašką šioje veikloje. Kultūros centro administracija problemos neįžvelgia ir E. Šalčio pasisakymus vadina emocijomis. Esą, renginių vedimas įeina į Kultūros centro darbuotojų pareigas, todėl tai daryti jie privalo už savo algą. Tačiau kaip tuo atveju, jei renginį, išlaikant tradicijas, prašoma vesti žmogaus, kuris KC nedirba?

Išdalino dovanas
  • Įkelta: 2020-01-03

Gruodžio viduryje prasidėjusi Tauragės ekstremalų iniciatyva „Dovanokime Kalėdas visiems“ baigta. Entuziastas Vidas Stašaitis, dalindamas dovanas, nuvažiavo apie tūkstantį kilometrų, aplankė 73 šeimas.

Šiandien su savo artimaisiais 100 metų jubiliejų mini Jadvyga Mejerienė. Močiutė teigė besijaučianti gerai, apgailestavo neprigirdinti. Laisvalaikiu senjora mėgsta skaityti romanus, sprendžia kryžiažodžius.

Šeimos gerovės centro „Šaltinėlis“ (buvę vaikų globos namai) patalpose jau dvejus metus veikia Tauragės bendruomeniniai šeimos namai – Europos socialinio fondo lėšomis įgyvendinamas projektas. Vienas jo tikslų – stiprinti šeimų socialinį ir psichologinį atsparumą. Projekto vykdytojams įpratinti tauragiškius kreiptis pagalbos į psichologą pavyko ne iškart. Tam trukdė ir stereotipinis mąstymas, jog nemokamos paslaugos nieko gero nežada.

Mėgstančius lankytis jaukioje kavos studijoje „ResPublica“ permainos šiandien privers kilstelti antakius: čia dailioje lentynoje prie lango rikiuojasi moliniai puodeliai, lėkštės, dubenėliai, magnetukai. Jei dar ne visos kalėdinės dovanos supirktos, čia puiki proga jų įsigyti. Nes tai – MILDÙ keramika, tauragiškės keramikės Mildos Valantiejutės darbai. Kaip sako ji pati, į MILDÙ telpa daug meilės, laiko, kantrybės, džiaugsmo ir šilumos, kiekvienas daiktas – ypatingas.
 

Lapkričio 6-ąją Skaudvilės krašto muziejuje pagerbtas muziejaus įkūrėjo Dainoto Habdango atminimas. Nors šio žmogaus nebėra jau 30 metų, jo darbai reikšmingi ir šiandien. Tai buvo išskirtinis žmogus, visada kovojęs ir kentėjęs dėl Lietuvos. Jo žodžiai „Susirgau kraštotyros liga...“ puikiai iliustruoja jo didžiulį norą – išsiaiškinti Skaudvilės praeitį ir įkurti muziejų. Jį ir įgyvendino 1977 m. Tokie žmonės yra puikus pavyzdys, kaip reikia mylėti savo kraštą ir dėl jo dirbti.

Sakoma, kad viščiukai skaičiuojami rudenį – esą, kai paauga, sustiprėja, kai paaiškėja, kiek nunešė vanagas, o kiek išgyveno. Ir į tradicinę kultūros darbuotojų šventę – nominacijų „Metų akimirkos“ įteikimą, savotišką tauragietiškų „Oskarų“ ceremoniją susirinkę tauragiškiai „suskaičiavo viščiukus“: pagerbė kultūrai labiausiai nusipelniusius tauragiškius, tuos savo kolegas, kurių darbai šiais metais buvo ryškiausi. Kartu paminėta ir Pasaulinė muzikos diena, ir Tarptautinė pagyvenusių žmonių diena, o ir pradėtas naujasis kultūrinių renginių sezonas. „Dalindami save kitiems, augame ir patys“, – sakė Tauragės kultūros centro direktorius Virginijus Bartušis, sveikindamas visus susirinkusius Kultūros rūmų salėje.

Žemaitijos pirmojo paminėjimo istoriniuose šaltiniuose 800-ųjų metų proga atminimo ženklu „Už nuopelnus Žemaitijai“ apdovanotas Lietuvių katalikų misijos Airijoje kapelionas kunigas Egidijus Arnašius. Siūlymą apdovanoti kraštietį teikė Tauragės rajono savivaldybės Birutės Baltrušaitytės viešoji biblioteka. E. Arnašius pripažinimo sulaukia nebe pirmą kartą. Patriotinius jausmus gimtajam kraštui demonstruojantis išeivijos dvasininkas įvertintas už žemaičių kultūrinės tapatybės saugojimą ir kūrybinę saviraišką, žemaičių bendrystės žadinimą, kultūrinės ir šviečiamosios veiklos mecenavimą ir globą.

Visai atsitiktinai, man žingsniuojant Vasario 16-osios gatve, akį patraukė „Šimtmečio“ pastate besidarbuojantis kirpėjas. Plaukų stilistas Vytenis Partikas, save pristatantis prekiniu ženklu VAP (Vytenis Alex Partikas). Pasirodo, vyras – ne tik kirpykloje besilankančių damų favoritas, bet ir televizijos žvaigždė. Vytenis prieš keletą metų dalyvavo projekte „Chorų karai“, pernai pasirodė realybės šou „Kaip Liveta pasakys“. Spaudoje mėgstama aptarinėti jo ir TV3 laidoje „Namas“ išgarsėjusios lietuviškąja Kardašian vadinamos Justinos Globienės santykiai. Vyras labai drąsiai kalba apie savo siekius, šou verslo teikiamą naudą ir ragina nebijoti dėmesio.

Prieš susitikdama su Šikšnių kaimo seniūnaite ir bendruomenės pirmininke Irena Plauškiene pranešiau, kad turiu tik keturis klausimus, o ji mane įspėjo, kad ji gali išsiplėtoti, prikalbėti dalykų, dėl kurių pati paskui gailėsis. Bet juk tokie pokalbiai linksmiausi! Taip ir buvo. Rimtai pradėjusios apie ūkininkų problemas, pokalbį linksmai „nuridenome į lankas“. Ir baigėme netikėtai: užvedusios temą apie parubežyje mėgstamą svaiginimosi būdą anodija.

Į spaudą žmonės dažniausiai kreipiasi, kai nori išsakyti savo nepasitenkinimą ar pyktį. Tačiau ypač malonu sulaukti laiškų, kurie pilni gerų emocijų. Redakcija sulaukė laiško, kuriame moteris už gerą darbą ir sąžiningumą dėkoja autobuso vairuotojui.

Tauragės vyriausiojo policijos komisariato viršininko pareigas Marius Draudvila eina jau penkerius metus, o dirbti Tauragėje, tuomet viršininko pavaduotoju, pradėjo dar seniau – 2008-aisiais, kai iš Šilalės rajono policijos komisariato viršininko pavaduotojo pareigų buvo paskirtas į Tauragės rajono policijos komisariato viršininko pavaduotojo, kuruojančio viešąją policiją, pareigas. Prie kavos puodelio su aukščiausiu Tauragės apskrities pareigūnu kalbėjome apie policijos įvaizdį visuomenės akyse bei tai, kaip iš tiesų gyvena ir dirba angelai sargai, su kokiais iššūkiais susiduria. Drąsus ir atviras viršininko žvilgsnis į problemas bei pokyčius policijos sistemoje neleidžia abejoti, jog Tauragės pareigūnai, o tuo pačiu ir mes visi, kuriuos jie gina ir saugo, esame gerose rankose. M. Draudvila sutiko aptarti ir kovos su sistemos žaizdomis – kyšininkavimu priemones, ir džiugesnius tarnybos aspektus – kad ir didėjantį moterų skaičių jėgos struktūrose.

Gera žinia: Tauragės medikų bendruomenę papildo dar viena gydytoja. Šiemet rezidentūrą baigusi gastroenterologė Julija Ožemlauskienė dirbs ne tik endoskopijų kabinete, bet ir konsultuos vaikus poliklinikoje bei budės kaip pediatrė.  

Pokalbiui prie kavos puodelio su Maltos ordino savanoriu Sauliumi Oželiu susitikome jo gimimo dieną. Spalio 21-ąjį aktyvus Tauragės visuomenės veikėjas šventė savo 50-ties metų jubiliejų. Prieš porą metų S. Oželiui yra tekę stovėti šalia Prezidentės Dalios Grybauskaitės – jam įteiktas apdovanojimas „Herojai tarp mūsų“ už pagalbą vienišiems senoliams, dar prieš tai nuotaikingą filmuką serijoje „Kas, jei ne mes?“ apie motociklu sriubą vežiojantį maltietį susuko kūrybos studija „Wide Wings“. Pasak pašnekovo, gimtadienio proga tokius momentus smagu prisiminti, tačiau, kalbėdamas apie tai, jis ne juokais kuklinasi – dėmesio vertas nesijaučia.

Iš Tauragės kilusi ir jaunystėje į JAV emigravusi garsi dainininkė Gintarė Jautakaitė neseniai lankėsi Lietuvoje. Vizito metu atlikėja atvyko ir į savo gimtąjį miestą, čia susitiko su tauragiškiais, koncertavo. Tauragės rajono tarybos sprendimu jai suteiktas Tauragės rajono garbės ambasadorės vardas. Kompozitorė, pianistė ir poetė negaili šiltų žodžių savo kraštui, jo žmonėms. Koncertinis grafikas labai įtemptas, bet atlikėja rado laiko pasidalinti savo įspūdžiais apie vizitą su „Tauragės žinių“ skaitytojais.

Rūtą Karmazinaitę Tauragėje pažįsta daugelis – jei ne kaip ryškiaplaukę su plačia šypsena, nuolat atsirandančią įvykių sūkuryje, tai iš televizijos ekrano. Rūta sako labai mėgstanti savo darbą ir yra įsitikinusi, kad kiekvienas žmogus turi ką papasakoti, tereikia mokėti prakalbinti.

Lapkričio pirmąją pamatę ant medžių sukabintus drabužius nenustebkite – tai jaunos aktyvios ir neabejingos tauragiškės Elminos Klumbienės iniciatyva. Iškėlusi labdaringą „šilto nešiojimo“ idėją – aprengti šąlančius, ji ne tik išsijuosusi pluša pati, bet ir sulaukė daug palaikymo bei geranoriškos pagalbos.

Vidas Stašaitis daug kam žinomas kaip Ekstremalų asociacijos įkūrėjų, aštrių pojūčių entuziastas. Ko tik jis nėra išbandęs: keliolika kartų šokęs virve, parašiutu, nardęs po vandeniu, išnaršęs sunkiai pasiekiamus karinius objektus ar šachtas. Vyras mėgsta gamtą, fotografiją, yra surengęs ne vieną žygį gamtos ir nuotykių mėgėjams. Prisėdus pašnekesiui prie kavos, kavos nebuvo kada gerti: šių eilučių autorę ekstremalas apibėrė glėbiais pasakojimų.

Meilės emigrante save vadinanti Neringa Kėdienė sako į užsienį važiavusi trumpam, tačiau grįžo tik po 10 metų. Dabar ji penktus metus gyvena savo gimtinėje – Bijotuose, Šilalės rajone, dirba Skaudvilėje įsikūrusioje kavinėje „Skaudvila“ ir teigia nė minutės nesigailėjusi, kad apsisprendė grįžti.

Tauragėje įkurta kūrybos studija „Wide Wings“ sukūrė naujausią „Beissoul & Einius“ muzikinį klipą. Dainos „Drama boy“ kūrimas virto kūrybiniu eksperimentu tiek atlikėjams, tiek „Wide Wings“: kūrybos komanda dažniau kuria įvaizdinius video klipus verslo kompanijomis nei kuria muzikinius video klipus. Tačiau atlikėjai pasitikėjo kūrėjais, ir rezultatai nenuvylė.

Gyvenimas – tarsi amerikietiški kalneliai. Užtat atlygis už juos – patirtis, kuri moko ir veda pirmyn. Adakavo socialinės globos namų direktorės pavaduotoja Asta Šlepavičienė įsitikinusi, kad tai didžiausias turtas, ir gali pasigirti jo sukaupusi išties nemažai. Įgijusi net tris aukštojo mokslo diplomus, ragavusi emigrantės duonos, moteris sako gerai suprantanti, kad lengvo kelio į laimę nebūna. „Dėkoju gyvenimui, kad turėjau galimybę ieškoti, kad nebijojau rizikuoti“, – sako gyvenimo prasmę savo vaikuose, darbe su neįgaliais žmonėmis ir muzikoje įžvelgianti stipri moteris.