2020 Liepos 12 d.
Sekmadienis
Budintis reporteris
(8 446) 51 470
8 687 80 318

Asmenybės

Marina Cariova: „Jokiu būdu negali smerkti paauglio. Jam ir taip sunku“

  • Įkelta: 2020-02-12

Marina Cariova. Margaritos Rimkutės nuotrauka

Pokalbiui prie kavos puodelio susitikome su „Šaltinio“ progimnazijos kūno kultūros mokytoja Marina Cariova. Praėjusį mėnesį pedagogė Tauragės jaunimo ir jaunimo organizacijų sąjungos „Apskritasis stalas“ surengtuose apdovanojimuose buvo tituluota metų mokytoja, jos ugdomi vaikai Tauragėje turi net specialų statusą, vadinami „carioviukais“. Kas padeda mokytojai rasti kelią į jaunuolių širdis?

Margarita Rimkutė: Vos jus pamačiau, toptelėjo mintis, jog jūs panaši į atlikėją Pink. Jos taip pat trumpi ryškūs plaukai, panašus aprangos stilius.

Marina Cariova: Tas pastebėjimas gan tikslus, tačiau tai, ką matote, – mano pačios sukurtas stilius. Nuo studijų laikų mėgstu ryškų makiažą, mėgstu keisti šukuosenas, gal čia slaviškas kraujas savo daro. Norisi turėti savo šarmo, kaip sakant, savo „razinką“.

M. R.: O buvimas stilinga mokytoja padeda mokykloje?

M.C.: Žinoma, padeda. Vaikams patinka. Štai neseniai vienas aštuntokas, besirinkdamas parduotuvėje batus, atsiuntė patinkančios avalynės nuotraukas, klausė, ką manau. Buvo išsirinkęs tokius blankius, sakiau jam, kad trūksta spalvų...

M.R.: O kas dar padeda kurti ryšį su jaunimu? Juk su paaugliais – nelengva, jie mėgsta ginčytis, įrodinėti savo tiesą.

M.C.: Gal meilė? Ir gamta... Kažkada svajojau savo gyvenimą susieti su grožiu, kosmetika, bet po to, kai įstojau į pirmąją savo aukštąją, planai pasikeitė. Pradėjau dirbti mokytoja. Vykdavome su mokiniais į gamtą. Man labai patiko. Mokiniams – taip pat.

Ryšys su pirmąja mokinių laida išliko iki šiol. Kviečia mane į vestuves,  krikštynas. Susirašome, susitinkame.

M.R.: O kokios savybės jaunimui patinka jumyse?

M.C.: Sugebėjimas saugoti paslaptis. Vaikai gali ateiti pas mane išsipasakoti. Kas negerai šeimoje, su draugais – viskas lieka tarp mūsų. Aišku, kartais jaunimas iškrečia įvairių dalykų, tada mėgini paaiškinti, kokios įtakos tie dalykai gali padaryti jų ateičiai, patarti, kas dera, kas ne. Kad jie suprastų pasekmes. Man patinka Motinos Teresės mintis: „Geri jūsų darbai bus užmiršti rytoj, bet nesiliaukite daryti gerus darbus. Tai, ką jūs kūrėte metais, gali būti sugriauta per trumpą laiką, vis dėl to kurkite atiduodami pasauliui, ką turite, ką geriausio. Žinau, bėga metai, vaikai mane užmirš, užmirš, ką sakiau, bet ta akimirka, kai jie jaučiasi saugūs man išsipasakodami, man yra labai prasminga.

M.R.: Panašu, jog jiems pakanka to, kad jūs juos priimate tokius, kokie jie yra?

M.C.: Taip. Jokiu būdu negali smerkti paauglio. Jam ir taip sunku. Jie jaučiasi nesuprasti. Mes per daug lekiame, skubame ir neišgirstame tų vaikų... Vaikas turėtų nebijoti eiti pas mokytoją. Prisimenu savo mokyklinius laikus, kai vienas mokytojas, neteisingai atsakius į klausimą, imdavo šaipytis, įžeidinėti. Mes bijodavome eiti į pamoką. Bijodavome kalbėti. Paklausti atsistodavome ir tiesiog nieko nesakydavome.

„Carioviukais“ vadinami M.Cariovos ugdytiniai taip tapatinasi su savo mokytoja, jog pasigamino juos vienijančią aprangą
M. Cariovos vedami jaunieji šauliai aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje. Asmeninio albumo nuotraukos

M.R.: O kokių mokytojų jaunimas nemėgsta?

M.C.: Galbūt iš mano pusės būtų neetiška apie tai kalbėti. Kiekvienas pats turėtų save analizuoti.

M.R.: Dirbate su jaunaisiais šauliais. Ką veikiate?

M.C.: Ketvirtadienį dirbu su mažaisiais kandidatais į šauliukus, kitomis dienomis – su vyresniaisiais. Su jais jau imamės gynybinių mokymų.

Labiausiai paaugliai trokšta naktinio gyvenimo. Todėl sąskrydžių metu gana dažni naktiniai žygiai. Juos tai veža. Pasisėdėjimai prie laužo. Esame porą kartų rengę naktines orientacines varžybas. Siekdama užtikrinti saugumą, prašau policijos pagalbos, padeda tėvai.

M.R.: O kodėl juos taip traukia naktinės atrakcijos?

M.C.: Tu pati prisimink diskotekas paauglystėje. Užtraukdavome visų langų užuolaidas, reikėdavo privatumo, prieblandos. Gal taip drąsiau.

Norisi tiems šauliukams duoti kuo daugiau. Bandome organizuoti turistines išvykas su tėveliais, planuojame į Švediją vykti.

M.R.: Kažkada teko pastebėti, jog su jaunaisiais šauliukais įsitraukiate ir į labdaringos organizacijos „Caritas“ veiklą.

M.C.: Mes bendradarbiaujame prisidėdami prie jų akcijos „Gerumas mus vienija“. Platiname žvakes. Už jas surinktas lėšas atiduodame „Caritui“. Vitalija Šlepavičienė vadovauja vaikų dienos centrui „Esi laukiamas“, mes su tais vaikais dalyvaujame šeštadieniniuose palaiminimuose (Švc. Trejybės parapijos renginys, – aut. past.). Arba talkiname organizuojant „Carito“ renginius: dalijant maistą, plaunant indus.

M.R.: Ir savaitgaliais?

M.C.: Taip. Kur reikalinga mūsų pagalba, ten ir dalyvaujame. Sausio 13-ios proga dalyvavome bėgime, neseniai – žygyje „Sukilėlių keliais“, artimiausiu metu vyksime į  Kazlų Rūdą, kur rengiamas žygis „Prosenelių takais“. Žygiai dažniausiai vyksta tik savaitgaliais. Būnu su vaikais visą dieną. Yra labai gera, leidi laiką gamtoje.

Pamokų metu visų žmogiškųjų savybių neišugdysi. Kad ir supratingumą, pagarbą, užuojautą, meilę gamtai. Kai kurie kartais nemoka tokių paprasčiausių dalykų, kaip įsisiūti sagą ar po pasinaudojimo išvalyti kriauklę, pasinaudojus tualetu nuleisti vandenį. Kai kurie tuos dalykus išmoksta stovyklose. Juk ne vien matematika reikalinga. Ir etiketas prie stalo.

M.R.: Esate ilgametė mokytoja, tačiau, panašu, entuziazmas visiškai neblėsta. Net gal priešingai – auga?

M.C.: Mano darbo stažas – 30 metų. Supranti, kai sulauki vaikų atsiliepimų, sulauki laiškučio, meilaus žodelio, prieina apkabina ar pabučiuoja, tada pagalvoji, gal tu esi čia, kur reikia būti?

M.R.: O jūs esate laiminga? Ar gerai supratau, jog jaunystėje svajojote būti kosmetologe?

M.C.: Kai yra laiminga šeima, tave supantys mokiniai, su kuriais kas dieną susitinki – ir pats tampi laimingas.

M.R.: Paprasta ta laimė, ar ne?

M.C.: Taip, čia nereikia materializmo kažkokio, nieko. Na... Tiktai dar būtų gerai per metus išvykti į kokias 2–3 keliones (į užsienį, – aut. past.). Tada iš viso palaima būtų (juokiasi).

M.R.: O kaip dažnai dabar keliaujate?

M.C.: Tik kartą per metus. Neskaičiuojant kelionių po Lietuvą.

M.R.: Leiskite, atspėsiu, mėgstate aktyvų poilsį?

M.C.: Ne. Priešingai – poilsis turi būti pasyvesnis, tačiau su galimybe pažinti, patyrinėti ką nors naujo.

M.R.: Tai kur dabar norėtumėte nuvykti, jei pakaktų pinigų?

M.C.: Į Balio salą. Meksiką, Braziliją. Bet jau čia reikia įjungti taupymo režimą. Turiu specialią programėlę, kurioje atlikus tam tikrus nustatymus ji epizodiškai perkelia pinigus į kitą, kelionei skirtą sąskaitą. (rodo telefono programėlę, kurioje yra nurodytas taupymo tikslas – Balio sala)

Tatuiruočių meistro Auridijaus Butkaus studija – tarsi mažytė dailės galerija, kurioje ant sienų kabo kaukės, lentynos nukrautos dekoratyvinėmis kaukolėmis. Gerokai anksčiau kaukolių piešinių pilnos būdavo ir Auridijaus mokyklinių sąsiuvinių paraštės, dabar jomis vyras margina savo klientų nugaras. Ir taip užsidirba pragyvenimui. Žurnalistės ir Auridijaus interviu liudininku tapo klientas, kuriam ant peties liūtą meistras tatuiravo liūto atvaizdą. Vyras tyliai sukrizendavo pokalbiui pakrypus netikėta linkme ar dėl humoru paskanintų Auridijaus atsakymų į žurnalistės klausimus.

Pokalbiui prie kavos pakvietėme ginekologę-akušerę Astą Morkūnaitę-Verumbickienę. Medikė pluša Tauragės ligoninės Akušerijos ir ginekologijos skyriuje, „Medicum centrum“ bei Šilalės ligoninės konsultacijų poliklinikoje. Susitikti „Saldumynų namuose“ dėl darbų gausos medikei nepavyko. Nieko baisaus: su kava nuvykome pas ją į skyrių. O ten atmosfera puiki: koridoriuje teko prasilenkti su besišypsančia nėščiąja, iš vienos palatos aidėjo naujagimio balselis, o sutiktos medikės – geros nuotaikos, viena žydros, kita rožinės spalvos apranga tarsi bitutės zuja po žalią koridorių.

Neseniai atidaryta odontologijos klinika „Implantera“ dar vasarą papuošė miesto veidą išskirtine sienų ir lubų tapybos meistro Lino Atgalainio freska. Piešinių matyti ne tik ant išorinės pastato sienos, bet ir viduje. „Tauragės žinioms“ šiaulietis dailininkas sutiko atskleisti ne tik šios freskos istoriją, bet ir kitas tapybos ant sienų paslaptis. Jis sako, kad dirbant Tauragėje didžiausias iššūkis buvo orai – dirbti teko karščiausią tų metų mėnesį.

Ilgametis Tauragės kultūros centro darbuotojas bei renginių vedėjas Eugenijus Šaltis po praėjusį penktadienį vykusios Kariuomenės orkestro šimtmečio šventės viešoje erdvėje išliejo nuoskaudas. Kultūrininkas teigė, jog renginį, kaip ir daugelį kitų, jam teko vesti už ačiū, tad jis dedantis tašką šioje veikloje. Kultūros centro administracija problemos neįžvelgia ir E. Šalčio pasisakymus vadina emocijomis. Esą, renginių vedimas įeina į Kultūros centro darbuotojų pareigas, todėl tai daryti jie privalo už savo algą. Tačiau kaip tuo atveju, jei renginį, išlaikant tradicijas, prašoma vesti žmogaus, kuris KC nedirba?

Išdalino dovanas
  • Įkelta: 2020-01-03

Gruodžio viduryje prasidėjusi Tauragės ekstremalų iniciatyva „Dovanokime Kalėdas visiems“ baigta. Entuziastas Vidas Stašaitis, dalindamas dovanas, nuvažiavo apie tūkstantį kilometrų, aplankė 73 šeimas.

Šiandien su savo artimaisiais 100 metų jubiliejų mini Jadvyga Mejerienė. Močiutė teigė besijaučianti gerai, apgailestavo neprigirdinti. Laisvalaikiu senjora mėgsta skaityti romanus, sprendžia kryžiažodžius.

Šeimos gerovės centro „Šaltinėlis“ (buvę vaikų globos namai) patalpose jau dvejus metus veikia Tauragės bendruomeniniai šeimos namai – Europos socialinio fondo lėšomis įgyvendinamas projektas. Vienas jo tikslų – stiprinti šeimų socialinį ir psichologinį atsparumą. Projekto vykdytojams įpratinti tauragiškius kreiptis pagalbos į psichologą pavyko ne iškart. Tam trukdė ir stereotipinis mąstymas, jog nemokamos paslaugos nieko gero nežada.

Mėgstančius lankytis jaukioje kavos studijoje „ResPublica“ permainos šiandien privers kilstelti antakius: čia dailioje lentynoje prie lango rikiuojasi moliniai puodeliai, lėkštės, dubenėliai, magnetukai. Jei dar ne visos kalėdinės dovanos supirktos, čia puiki proga jų įsigyti. Nes tai – MILDÙ keramika, tauragiškės keramikės Mildos Valantiejutės darbai. Kaip sako ji pati, į MILDÙ telpa daug meilės, laiko, kantrybės, džiaugsmo ir šilumos, kiekvienas daiktas – ypatingas.
 

Lapkričio 6-ąją Skaudvilės krašto muziejuje pagerbtas muziejaus įkūrėjo Dainoto Habdango atminimas. Nors šio žmogaus nebėra jau 30 metų, jo darbai reikšmingi ir šiandien. Tai buvo išskirtinis žmogus, visada kovojęs ir kentėjęs dėl Lietuvos. Jo žodžiai „Susirgau kraštotyros liga...“ puikiai iliustruoja jo didžiulį norą – išsiaiškinti Skaudvilės praeitį ir įkurti muziejų. Jį ir įgyvendino 1977 m. Tokie žmonės yra puikus pavyzdys, kaip reikia mylėti savo kraštą ir dėl jo dirbti.

Sakoma, kad viščiukai skaičiuojami rudenį – esą, kai paauga, sustiprėja, kai paaiškėja, kiek nunešė vanagas, o kiek išgyveno. Ir į tradicinę kultūros darbuotojų šventę – nominacijų „Metų akimirkos“ įteikimą, savotišką tauragietiškų „Oskarų“ ceremoniją susirinkę tauragiškiai „suskaičiavo viščiukus“: pagerbė kultūrai labiausiai nusipelniusius tauragiškius, tuos savo kolegas, kurių darbai šiais metais buvo ryškiausi. Kartu paminėta ir Pasaulinė muzikos diena, ir Tarptautinė pagyvenusių žmonių diena, o ir pradėtas naujasis kultūrinių renginių sezonas. „Dalindami save kitiems, augame ir patys“, – sakė Tauragės kultūros centro direktorius Virginijus Bartušis, sveikindamas visus susirinkusius Kultūros rūmų salėje.

Žemaitijos pirmojo paminėjimo istoriniuose šaltiniuose 800-ųjų metų proga atminimo ženklu „Už nuopelnus Žemaitijai“ apdovanotas Lietuvių katalikų misijos Airijoje kapelionas kunigas Egidijus Arnašius. Siūlymą apdovanoti kraštietį teikė Tauragės rajono savivaldybės Birutės Baltrušaitytės viešoji biblioteka. E. Arnašius pripažinimo sulaukia nebe pirmą kartą. Patriotinius jausmus gimtajam kraštui demonstruojantis išeivijos dvasininkas įvertintas už žemaičių kultūrinės tapatybės saugojimą ir kūrybinę saviraišką, žemaičių bendrystės žadinimą, kultūrinės ir šviečiamosios veiklos mecenavimą ir globą.

Visai atsitiktinai, man žingsniuojant Vasario 16-osios gatve, akį patraukė „Šimtmečio“ pastate besidarbuojantis kirpėjas. Plaukų stilistas Vytenis Partikas, save pristatantis prekiniu ženklu VAP (Vytenis Alex Partikas). Pasirodo, vyras – ne tik kirpykloje besilankančių damų favoritas, bet ir televizijos žvaigždė. Vytenis prieš keletą metų dalyvavo projekte „Chorų karai“, pernai pasirodė realybės šou „Kaip Liveta pasakys“. Spaudoje mėgstama aptarinėti jo ir TV3 laidoje „Namas“ išgarsėjusios lietuviškąja Kardašian vadinamos Justinos Globienės santykiai. Vyras labai drąsiai kalba apie savo siekius, šou verslo teikiamą naudą ir ragina nebijoti dėmesio.

Prieš susitikdama su Šikšnių kaimo seniūnaite ir bendruomenės pirmininke Irena Plauškiene pranešiau, kad turiu tik keturis klausimus, o ji mane įspėjo, kad ji gali išsiplėtoti, prikalbėti dalykų, dėl kurių pati paskui gailėsis. Bet juk tokie pokalbiai linksmiausi! Taip ir buvo. Rimtai pradėjusios apie ūkininkų problemas, pokalbį linksmai „nuridenome į lankas“. Ir baigėme netikėtai: užvedusios temą apie parubežyje mėgstamą svaiginimosi būdą anodija.

Į spaudą žmonės dažniausiai kreipiasi, kai nori išsakyti savo nepasitenkinimą ar pyktį. Tačiau ypač malonu sulaukti laiškų, kurie pilni gerų emocijų. Redakcija sulaukė laiško, kuriame moteris už gerą darbą ir sąžiningumą dėkoja autobuso vairuotojui.

Tauragės vyriausiojo policijos komisariato viršininko pareigas Marius Draudvila eina jau penkerius metus, o dirbti Tauragėje, tuomet viršininko pavaduotoju, pradėjo dar seniau – 2008-aisiais, kai iš Šilalės rajono policijos komisariato viršininko pavaduotojo pareigų buvo paskirtas į Tauragės rajono policijos komisariato viršininko pavaduotojo, kuruojančio viešąją policiją, pareigas. Prie kavos puodelio su aukščiausiu Tauragės apskrities pareigūnu kalbėjome apie policijos įvaizdį visuomenės akyse bei tai, kaip iš tiesų gyvena ir dirba angelai sargai, su kokiais iššūkiais susiduria. Drąsus ir atviras viršininko žvilgsnis į problemas bei pokyčius policijos sistemoje neleidžia abejoti, jog Tauragės pareigūnai, o tuo pačiu ir mes visi, kuriuos jie gina ir saugo, esame gerose rankose. M. Draudvila sutiko aptarti ir kovos su sistemos žaizdomis – kyšininkavimu priemones, ir džiugesnius tarnybos aspektus – kad ir didėjantį moterų skaičių jėgos struktūrose.

Gera žinia: Tauragės medikų bendruomenę papildo dar viena gydytoja. Šiemet rezidentūrą baigusi gastroenterologė Julija Ožemlauskienė dirbs ne tik endoskopijų kabinete, bet ir konsultuos vaikus poliklinikoje bei budės kaip pediatrė.  

Pokalbiui prie kavos puodelio su Maltos ordino savanoriu Sauliumi Oželiu susitikome jo gimimo dieną. Spalio 21-ąjį aktyvus Tauragės visuomenės veikėjas šventė savo 50-ties metų jubiliejų. Prieš porą metų S. Oželiui yra tekę stovėti šalia Prezidentės Dalios Grybauskaitės – jam įteiktas apdovanojimas „Herojai tarp mūsų“ už pagalbą vienišiems senoliams, dar prieš tai nuotaikingą filmuką serijoje „Kas, jei ne mes?“ apie motociklu sriubą vežiojantį maltietį susuko kūrybos studija „Wide Wings“. Pasak pašnekovo, gimtadienio proga tokius momentus smagu prisiminti, tačiau, kalbėdamas apie tai, jis ne juokais kuklinasi – dėmesio vertas nesijaučia.

Iš Tauragės kilusi ir jaunystėje į JAV emigravusi garsi dainininkė Gintarė Jautakaitė neseniai lankėsi Lietuvoje. Vizito metu atlikėja atvyko ir į savo gimtąjį miestą, čia susitiko su tauragiškiais, koncertavo. Tauragės rajono tarybos sprendimu jai suteiktas Tauragės rajono garbės ambasadorės vardas. Kompozitorė, pianistė ir poetė negaili šiltų žodžių savo kraštui, jo žmonėms. Koncertinis grafikas labai įtemptas, bet atlikėja rado laiko pasidalinti savo įspūdžiais apie vizitą su „Tauragės žinių“ skaitytojais.

Rūtą Karmazinaitę Tauragėje pažįsta daugelis – jei ne kaip ryškiaplaukę su plačia šypsena, nuolat atsirandančią įvykių sūkuryje, tai iš televizijos ekrano. Rūta sako labai mėgstanti savo darbą ir yra įsitikinusi, kad kiekvienas žmogus turi ką papasakoti, tereikia mokėti prakalbinti.

Lapkričio pirmąją pamatę ant medžių sukabintus drabužius nenustebkite – tai jaunos aktyvios ir neabejingos tauragiškės Elminos Klumbienės iniciatyva. Iškėlusi labdaringą „šilto nešiojimo“ idėją – aprengti šąlančius, ji ne tik išsijuosusi pluša pati, bet ir sulaukė daug palaikymo bei geranoriškos pagalbos.

Vidas Stašaitis daug kam žinomas kaip Ekstremalų asociacijos įkūrėjų, aštrių pojūčių entuziastas. Ko tik jis nėra išbandęs: keliolika kartų šokęs virve, parašiutu, nardęs po vandeniu, išnaršęs sunkiai pasiekiamus karinius objektus ar šachtas. Vyras mėgsta gamtą, fotografiją, yra surengęs ne vieną žygį gamtos ir nuotykių mėgėjams. Prisėdus pašnekesiui prie kavos, kavos nebuvo kada gerti: šių eilučių autorę ekstremalas apibėrė glėbiais pasakojimų.

Meilės emigrante save vadinanti Neringa Kėdienė sako į užsienį važiavusi trumpam, tačiau grįžo tik po 10 metų. Dabar ji penktus metus gyvena savo gimtinėje – Bijotuose, Šilalės rajone, dirba Skaudvilėje įsikūrusioje kavinėje „Skaudvila“ ir teigia nė minutės nesigailėjusi, kad apsisprendė grįžti.

Tauragėje įkurta kūrybos studija „Wide Wings“ sukūrė naujausią „Beissoul & Einius“ muzikinį klipą. Dainos „Drama boy“ kūrimas virto kūrybiniu eksperimentu tiek atlikėjams, tiek „Wide Wings“: kūrybos komanda dažniau kuria įvaizdinius video klipus verslo kompanijomis nei kuria muzikinius video klipus. Tačiau atlikėjai pasitikėjo kūrėjais, ir rezultatai nenuvylė.

Gyvenimas – tarsi amerikietiški kalneliai. Užtat atlygis už juos – patirtis, kuri moko ir veda pirmyn. Adakavo socialinės globos namų direktorės pavaduotoja Asta Šlepavičienė įsitikinusi, kad tai didžiausias turtas, ir gali pasigirti jo sukaupusi išties nemažai. Įgijusi net tris aukštojo mokslo diplomus, ragavusi emigrantės duonos, moteris sako gerai suprantanti, kad lengvo kelio į laimę nebūna. „Dėkoju gyvenimui, kad turėjau galimybę ieškoti, kad nebijojau rizikuoti“, – sako gyvenimo prasmę savo vaikuose, darbe su neįgaliais žmonėmis ir muzikoje įžvelgianti stipri moteris.

Lietuvoje Gintarė vieši jau visą vasarą. Per tą laiką atlikėja ne tik ilsėjosi, bet ir lankė artimuosius, aktyviai koncertavo daugelyje šalyje vykstančių festivalių, rengė solinius koncertus. Savo svarbiausiu koncertu ji laiko savo pasirodymą prezidento Gitano Nausėdos inauguracijos metu. Netrukus Gintarė išvyksta į JAV, tačiau paskutinių savo koncertų nori surengti savo gimtajame mieste.